Dabar dar keli punktai apie Ten Walls epopėją, nes kiek erzina tiek komplimentai, tiek neapykanta, tiek grasinimai primušti dėl neva to, kaip padėjau Marijui baigti karjerą.
1. Nei aš, nei niekas kitas neturėjo galios baigt kažkieno karjeros, išskyrus patį Marijų, kuris kaip suaugęs žmogus pilnai atsako už savo žodžius ir veiksmus.
2. Net šiuolaikiškus žmones Lietuvoje nuo šiuolaikiškų vakariečių skiria praraja. Jūs kai kurie nepagaunate, kad palyginti gėjus su pedofilais ir kurstyti neapykantą nebėra laikoma "nuomone", tai labiau panašu jei prisipažintum, kad juodaodžius laikai beždžionėmis - tai tiesiog šlykštu ir kraupu, ir tikrai niekas nenori su tuo asocijuotis.
3. Žmogiškai - aš nežinau koks turi būti žmogus užsispyręs, jeigu nesugebėjo iškart įtikinamai atsiprašyti, pasakyti, kad paskyra buvo nuhackinta, arba kad buvo girtas ir apsivartojęs, ir paskelbti, kad iš tiesų pilnai palaiko LGBT bendruomenę. Tuo būtų viskas pasibaigę. Man šiurpu įsivaizduoti, kokie vyko ginčai tarp Marijaus ir jo managemento, kuris juk turėjo mėginti jį atvesti į protą. Marijus šioje situacijoje pasielgė tarsi kokia Antigonė, tik tikslas - labai jau nekilnus.
4. Man daug svarbiau nei Marijaus karjera yra LGBT paaugliai, kurie man rašo kaip nori žudytis, kaip juos engia tėvai, klasiokai, mokytojai ir t.t. Gal galima būtų kalbėti apie prarastus talentus tų žmonių, kurie nusižudo? Apie talentus tų žmonių, kurie dėl transfobijos išvažiuoja į Berlyną užsiimti prostitucija ir nusivažiuoja iki visiško skurdo, narkomanijos ir dugno, kaip filmo "Julija" herojė, transseksualė klaipėdietė, kažkada mokykloje gavusi dešimtukus už savo piešinius?.. Gal pakalbėkim apie tai, nes jų likimus sudaužė homofobija, sudaužė absurdiška visuomenė. Marijaus likimą sudaužė jo paties kvailumas ir užsispyrimas.
