– Ar jau suvokiate, įsisąmoninote, kad reikės atstovauti Lietuvai „Eurovizijoje“?

– Taip, žinoma, suvokiame ir netrukus pradėsime rimtai ruoštis.

– Kaip manote, kur Jūsų sėkmės raktas?

– Mums pavyko, nes, pasirodo, turime didžiulį gerbėjų ratą. Be jų nieko nebūtų įvykę.

– „Liepaičių“ artistiškumas, repertuaras – kiek lėmė tai?

– Manau, kad viskas susidėjo. Mes nesigriebėme to, kas mums buvo neįmanoma. Ėmėmės to, ką galėjome tuo metu padaryti, nes viskas konkurse vyko „čia ir dabar“ . Viskas susidėjo į vieną: mūsų entuziazmas ir vaikų noras atstovauti „Liepaičių“ vardui.

– Repetavote kiekvieną dieną?

– Tikrai ne, neturime sąlygų taip dažnai repetuoti. Mūsų mokyklėlė labai maža, joje turi sutilpti 400 vaikų. Mes vos prasilenkiame koridoriuose, neturime salės. Net norėdami, neturėtume kur repetuoti.

Ateidavome į LRT patalpas repetuoti, kad galėtume sukurti kokią nors choreografiją, nes mūsų klasėse tai neįmanoma.
Choras "Liepaitės"

– Kiekvieną savaitę paruošti po kūrinį ir taip nustebinti komisiją tikrai nelengva užduotis. Kaip Jums pavykdavo?

– Porą kūrinių jau buvome dainavę iki projekto. Viską lėmė pedagogų komandos darbas, vaikų pastangos.

– Komisijos narė Zita Kelmickaitė pastebėjo, kad „Liepaitės“ nemeta kelio dėl takelio. Kodėl atsisakote to, kas galėtų būti laikinai patrauklu publikai, ir einate savo pramintu keliu?

– Darau tai, ką išmanau, nesiimu tų žanrų, kurių pati negebu atlikti, nesuprantu. Kviečiu vaikus būti su manimi bendraminčiais toje muzikinėje erdvėje, kuri man yra suvokiama ir artima, ir, regis, kartais aš juos įtikinu.

– Atrankoje į chorų „Euroviziją“ sėkmę lemia ne tik balsas, bet ir savotiškas šou. Ko daugiau, Jūsų manymu, turi būti – šou ar balso?

– Balso, be abejo. Aš drįstu tikėti ir viliuosi, kad balsas turėjo didelės reikšmės vertinant mūsų pasirodymą. Tačiau eteris yra eteris, negali būti sustingęs kadras, turi kažkuo užimti publiką, praplėsti garsą. Klausantis radijo yra viena, o matyti ekrane – visai kita. Žiūrovas įsimena visgi ne tik vaizdą, o garsą, emociją. Jei vaizdas dar padeda užsikabinti, įtikinti, tada turbūt ir būna tas sėkmingas pasirodymas.

– Koks pasiruošimas Jūsų laukia?

– Turime išsiųsti anketą su visais mergaičių duomenimis. „Liepaičių“ yra 67, o išsiųsti reikia 32 vaikus, tai tikrai nėra lengva. Turime tokią idėją – išvežti visas „Liepaites“, tačiau tam reikia rasti lėšų. Vaikai [kurie nedainuos] nors pabūtų kartu ir pasidžiaugtų kelione.

– Papasakokite, kaip atrodys tas konkursas. Kaip viskas bus?

– Pirmiausia, susitarkime dėl esminio dalyko – tai visiškai ne konkursas, labai norėčiau, kad visi tą suprastų. Su mums įprasta „Eurovizija“ jis neturi nieko bendro. „Eurovizijos“ kompanija praplėtė Vienoje vykusį festivalį „Viena dainuoja“. Šiemet sugalvojo pasikviesti kitus Europos chorus, dalyvaus 8 šalių chorai, tai bus tiesiog didelis koncertas.

– Repertuaras jau žinomas, pasiūlytas?

– Reikės atlikti bendrą programą su orkestru ir pristatyti savo nacionalinę programą, susijusią su Lietuvos istorija, lietuvių autoriais. Koncerto rengėjai atrinks, jų manymu, tinkamiausią kūrinėlį.

Scenoje stovės Arnoldo Schoenbergo choras ir Austrijos simfoninis orkestras, į sceną po du rinksis svečių chorai ir taip ją pildys, tarpuose atlikdami bendrus kūrinius. Jei būsime programos gale, mums teks sudainuoti tik vieną bendrą kūrinį, kas bus programos priekyje – visą programą. Mėnesio pabaigoje sužinosime, kurioje koncerto dalyje pasirodys „Liepaitės“.

– „Liepaitės“ mini 50 metų jubiliejų. Tai ne tik choras, bet ir mokykla. Gal net reiškinys ir visa sistema...

– Taip, „Liepaitėms“ penkiasdešimt ir šią šventę organizuoja „Liepų“ choras, jame dar dainuoja pirmosios „Liepaitės“. O mūsų mokykla praėjusiais metais atšventė dvidešimtmetį.

– „Liepaičių“ mokykloje, regis, yra ne vienas choras?

– Taip, yra 6 choro skyriaus kolektyvai ir džiazo ansamblis. Nuolatinis vaikų skaičius yra apie 400.

– Ar konkursai pas Jus patekti dideli?

– Nesakyčiau, kad dideli, tačiau mes reitinguojame vaikučius. Ne visi turi galimybę patekti.

– Ar vaikai ateina savo noru, ar tėvų?

– Gal yra viena kita mergaičiukė, kuri labai nori dainuoti, dažniausiai tai būna „Liepaičių“ sesė, tačiau didžioji dalis yra atvesti tėvelių, kurie ieško, kaip nukreipti vaikus ir formuoti jų supratimą apie laisvalaikį.

– Kaip Jums sekasi suvaldyti tokį būrį merginų?

– Chore – 8–11 klasės mokinės, todėl sunkiausias laikas jau pradeda rimti. Mūsų mokykloje mažai vietos, gyvename ankštai, gal dėl to vaikai įpratę laikytis tylos ir ją gerbti. Vaikai juk ugdomi choruose nuo pirmos klasės ir supratimą, kaip elgtis būryje, jau turi.