„Buvau „Ivanushki international“ koncerte. Nesu šios muzikos gerbėja, tačiau gyvenime pasitaiko įvairių aplinkybių, todėl nesiplėsiu pasakodama, kaip ten patekau. Iš karto galiu prisipažinti – patekau į kitą pasaulį: dar nematytą, nepažintą ir nesuvokiamą. Širdį drasko tiek jausmų, kad net sunku susilaikyti...
Pirmą kartą gyvenime supratau, ką iš tikrųjų reiškia žodžiai „sudrebino“, „nunešė stogą“, „kilnojo stogą“ ir panašiai. Koncertas vėlavo pusvalandį, o pirmieji ant scenos turėjo pasirodyti absoliučiai popstiliaus duetu dvelkiantys Potapas ir Nastia: gražutė „pupytė“ ir repuojantis pliktelėjęs dėdulė.
Trys, du, vienas. Šviesos užgęsta. Scenoje pasirodo minios dievaičiai ir visa minia it vienas pradeda šėlti. Taip, pradeda šėlti. Neįsivaizudojate su kokiomis plačiomis širdimis šita daugiatūkstantinė minia pasitiko atlikėjus. Rankos į viršų, džiugesio klyksmai ir 2 valandos rusiško popso prasideda.
Žinote, neseniai netyčia (oi, kiek daug dalykų mano gyvenime nutinka netyčia) teko matyti Edmundo Kučinsko 60-ečio koncertą per televiziją. Ten iki pat paskutinės dainos visa Žalgirio arena rodos buvo sustingdyti. Tikrai, nuoširdžiai užjaučiu Edmundą, galiu tik įsivaizduoti, kaip sunku koncertuoti tokiai miniai, kuri šypseną sunkiai išspaudžia. O štai Nastia su Potapu padarė stebuklą. Prasidėjus antrai dainai pradėjo stotis visi tribūnose sėdimas vietas nusipirkę žmonės. Štai kur emocija, štai kur atsidavimas mylimiems atlikėjams! Aš vis dar sėdėjau be amo...
Visą valandą, kol apšildantis duetas atliko savo dainas be jokios pertraukos, minia šėlo nesustodami: šoko, rėkė, dainavo, lingavo ir ūžė kaip įmanydami. Jie tikrai nunešė „Siemens“ arenos stogą!
Vis dėlto geriau įsižiūrėti į minią man nederėjo. Kai pradėjau narstyti susirinkusiuosius po kaulelį (tiksliau po drabužėlį, aksesuarėlį ir veido išraiškėlę), tada pasidarė kiek baugu. Taip, minia čia ne iš stilingųjų. Sakyčiau, čia vienu metu šėlo visa Palangos Basanavičiaus alėja (nu ir dar kvadratu).
Aukštakulniai, grimas, vos kojytes dengiančios suknytės, neaišku kaip suderintos spalvos, nežinia kodėl balandžio mėnesį apsivilkti kailiniai ir panašiai. Žinoma, puoliau viską fotografuoti, bet ir tai buvo baugu... Štai ką norėtųsi pamiršti – tai, kad žmonės savo spintose turi tokių aprėdų. Ir ne tik turi, bet dar ir rengiasi (nu kodėl? Kur pasidėjo „Mados reidas“? Kodėl reportažo iš šio koncerto nepadarė Agnė Jagelavičiūtė?)...
Vis dėlto, išėjusi iš koncerto šypsojausi. Rodos, kad pasikroviau begalę gerų emocijų pamačiusi, kaip nuoširdžiai žmonės šėlsta koncerto metu, kaip nuoširdžiai atsipalaiduoja (tik paskui kai kuriems kojos kryžiuojasi, bet gal čia nuo intensyvaus šokimo?) ir kaip galima išties atiduoti dalelę savo širdies. Bravo šiai miniai.
P.s. Taip, koncertas buvo „Ivanushki international“, bet apie juos nieko neparašiau. Sunku kažką gero rašyti apie atlikėjus, kurie absoliučiai negerbia savo klausytojų. Savo neįgudusia akimi sugebėjau pastebėti, kad vienas iš trijulės vos pastovėjo ant kojų. Dažnai vyrukai gerokai „pjaudavo pro šalį“ ir net ši minia, sugebėjusi sudrebinti „Siemens“ areną, nebesulaukė koncerto pabaigos. Negerbi klausytojo – negerbs ir tavęs.
P.p.s. Daug ką norisi pamiršt. Pamiršt žmonių aprangą, pamiršt jau aprašytus atlikėjus scenoje, tačiau širdį drasko dvejopi jausmai – koncertas buvo nuoširdus ir kupinas emocijų, tad tikrai sunku suvokti, patiko man ten ar ne.“
