Iš „niurzglių“ kompanijos galima išgirsti svarstymus, kad nacionalinei popscenai toną duoda ne kūrybiškos asmenybės, bet kūno linijų fanatikai, išvaizdos palaikymo virtuozai ir panašūs į juos „silikoniniai artistai“.
„Suprantama, tarp dominuojančių dainų srauto pasitaiko vienas kitas perliukas, bet tai primena tik trumpalaikius beviltiškos ligos atsitraukimus. Todėl ir norisi paklausti: „lietuvi, ar tau negaila lietuviškų dainų?“, – užsiminęs apie žinomą užstalės dainelę ironiškai kalbėjo vienas DELFI pašnekovų.
Kandokai skambantį klausimą aptarėme su atlikėjais, radijo laidų ir renginių vedėjais, lietuviškos popkultūros situacijai neabejingais intelektualais.
Nereikia aukštų standartų
Neseniai „Lietuvos daina“ išrinktos dainos „Trys milijonai“ atlikėjas ir bendraautorius Marijonas Mikutavičius:
– Prieš keletą metų, kai aktyviau dirbau žurnalistikos srityje, tikėjausi, kad galima šiek tiek pakeisti žmones. Paskui supratau, kad tai yra neįmanoma, kad visi kaifuoja klausydamiesi fonogramų. Susitaikiau su tuo ir net ėmiau tuo smagintis.
Tačiau nesutinku, kad nacionalinėje popscenoje vaizdas – nykus. Tikrai nėra taip blogai. Čia, kaip ir žurnalistikoje, yra ir gerų, ir baisių dalykų. Aišku, turime suprasti, kad lietuviai yra labiau linkę linguoti prie stalo pagal Edmundo Kučinsko dainas arba klausytis Irmos Jurgelevičiūtės nei, pavyzdžiui, kokių nors operečių.
Lengvo turinio muzikoje ieškoti kažkokių gelmių neverta. Man nesvarbu, ką dainuoja „Olialia pupytės“, bet daug įdomiau, kaip jos atrodo. Baisių dalykų yra ir amerikiečių ir kitų šalių, kurių atlikėjai diktuoja toną visame pasaulyje, muzikoje.
Lietuvoje yra aukštos klasės atlikėjų ir kūrėjų, tik reikia domėtis, kur tą muziką kuriantys žmonės koncertuoja. Kaip pavyzdį būtų galima paminėti Aliną Orlovą, grupę „Skylė“ ir kitus.
Kita vertus, tikros scenos asmenybės ir talentai Lietuvoje ne visada jaučiasi labai jau reikalingi. Žinau, kad amžinatilsį maestro Vytautas Kernagis, važiuodamas koncertuoti Palangoje į „Anapilį“, nerimaudavo, kad gali nebūti klausytojų.
Pasakodamas apie savo asmeninę kūrybinę patirtį, M.Mikutavičius prisipažino, kad ir pats kartais sukuria niekam tikusias dainas, kurias tenka išmesti į šiukšlių dėžę. Jo nuomone, tam tikras kliuvinys gali būti ir lietuvių kalba, kuri, pasak atlikėjo, dar nėra pakankamai ištobulinta, jai trūksta paslankumo, plastikos, todėl ji, skirtingai nei, pavyzdžiui, anglų kalba puikiai limpa ne prie kiekvieno stiliaus.
M.Mikutavičiaus teigimu, labiausiai matomi yra kvaili dalykai, galbūt todėl lietuviška pramoginė muzika dažnai atsiduria nepelnyto dėmesio centre.
Vagystės ir kraujomaiša
– Pagrindinis priekaištas bemaž visai lietuviškai popsai – tai impotentiškas polinkis plagijuoti, beždžioniauti ir nesugebėjimas sukurti nieko savito, išsiskiriančio.
Pas mus dažnai karialiauja dainininkai, neturintys jokio kūrybinio arsenalo – tai yra savo dainų. Aš manau, jei neturi savo melodijų, jei neturi, kas tau kuria originalias dainas, tai nesi dainininkas. Nesi kūrėjas, nesi atlikėjas. Esi plagiatorius ir impotentas. Geriausiu atveju esu Aliukas. Tuomet išsiimk verslo liudijimą ir rink pinigėlius girtose kaimo vestuvėse, bet neužmiršk pasidaryti tatuiruotės – „Esu plagiatorius ir beždžionė“.
Dėl daugelio dalykų patiriame nepatogumą ir gėdą, kad esme lietuviai. Dėl to, kaip važinėjame, kaip avarijose išsitaškome, kokias pakrantes apšnerkštas paliekame, kad į parlamentą išrenkame klounus. Ne mažiau gėda ir dėl mūsų popmuzikos. 1990 metais studijavau Maskvoje aspirantūroje ir mačiau, kaip suklestėjo „Laskovyj maj“ (Jura Šatunovas), tas pats, kuris atlieka šlagerį „Bielyje rozy“ (Baltosios rožės). Dar ir šiandien jis gali pasitelkęs tik vieną muzikantą, grojantį paprasčiausiu sintezatoriumi, sukelti furorą bet kurioje Rusijos vietoje ir laikyti publiką ekstazėje keturias valandas. Turime ir mes scenos darbininkų, kurie publikos ir dainos nebijo. Deja, dažna mūsų žvaigždė laikosi ant fonogramos, dūmų ir dar reikia daug šokančių merginų. Po dviejų dainų reikia eiti į užkulisius parūkyti, redbulio atsigerti.
J.Šatunovas dažnai dainuoja būtent savo sukurtas dainas ir melodijas, o ne kopijuoja angliškas. Kristinai Orbakaitei mamytė Ala prisamdė prodiuserių, todėl ji irgi originalias dainas dainuoja. Atskiras fenomenas Filipas Kirkorovas. Dainuoja kaip sintezatorius, be abejo, žiaurus populistas. Bet neverčia dainų nei iš italų, nei iš anglų ar panašiai. Dainuoja savo. Manau, kad Lietuvoje neatsitiktinai formuojama ypatingai bloga nuomonė apie rusišką popsą, esą - tai mažaraščių Vilniaus taksistų muziką. Tokią propagandą gimdo mūsų popso lyderių gili kūrybinė negalia ir psichologinė savigyna. Manau, kad lietuviškas popsas desperatiškai bando gelbėtis, atvirai ir begėdiškai naudodamas vagystes ir kraujomaišą.
Snaudžia žiemos miegu
– Rusai turi charizmatiškumo. Slavai labiau moka linksmintis, džiaugtis, atsipalaiduoti, o mes linkę niurzgėti ir kritikuoti. Manau, tai neigiamai veikia atlikėjus, trukdo atsiskleisti talentams.
Pas mus tikrai yra kompozitorių, galinčių kurti geras dainas, tačiau tam reikia nemažai pinigų. Todėl šiuo metu lietuviška muzika snaudžia meškos miegu. Pastarieji dveji metai yra labai prasti – sumažėjo honorarai, susitraukė koncertų tvarkaraštis. Pavyzdžiui, kur dingo Alanas Chošnau? Skambinome jam ir klausėme – gal tave teroristai pagrobė?
Tačiau ir stagnacija suteikia naujų galimybių. Manau, ją neblogai išnaudoja Selas. Jis rado resursų, nenusipigino, rengia gerus pasirodymus ir susižeria pinigėlių, kurių nepaima pasyvūs tapę kiti atlikėjai.
Lietuvoje jau yra atlikėjų, kurie turėtų įtikti ir išrankesnio skonio klausytojams, tik reikia mokėti juos surasti. Muzikos pasaulis dabar gerokai segmentavosi. Jei anksčiau viskas tarsi buvo sudėliota vienoje lentynoje, kurioje galėjai rasti ir kumpio, ir kojinių, tai dabar taip nebėra. Norint surasti poreikius atitinkanti produktą, reikia pasidairyti, panaršyti, ir tai, manau yra normalu.
Kalbant apie lietuviškos populiariosios muzikos kokybę, kaip tam tikrus etalonus, į kuriuos būtų galima orientuotis, paminėčiau Selą ir Mantą, o jo daina „Čiuožki“ yra tobulai paprasta – puikus gero popso pavyzdys.
Man labai patinka sovietiniais laikais sukurtų dainų tekstai, nes jų autoriai tikri talentai ir meistrai – Justinas Marcinkevičius, Algimantas Baltakis, Alfonsas Maldonis ir kiti. Dabar, sakyčiau, genialius tekstus kuria Marijonas Mikutavičius.
Tačiau dauguma dabartinių atlikėjų į tekstų kokybę dar tebežiūri atmestinai, nes nesuprato, kaip dainai yra svarbu geri žodžiai.
Turime tai, ko nusipelnėme
– Mes neturime pasaulyje išgarsėjusių dainininkų, bet tai nieko nereiškia. Lietuviškoje popscenoje nėra jokios tragedijos.
Lietuviai yra komentatorių tauta. Kokia ta muzika bebūtų, jie vis tiek kritikuos išsijuosę. Čia kaip ir su vyriausybe – kokia ją beturėtumėme, vis tiek ji daugumai bus labai bloga. Tačiau kaip ir vyriausybę, taip ir muziką, turime tokią, kokios esame nusipelnę.
Kažkada, kai buvau užkietėjęs metalistas, sakiau, kad lietuviška muzika tėra ištisas š...Dabar tai praėjo, nes jaunatviškas maksimalizmas nėra amžinas.
Lietuviškose dainose netrūksta skurdžių, apgailėtinų tekstų, tačiau, manau, tokie tekstai kenkia patiems atlikėjams, tai tas pats, jei duodamas interviu nusišneki, taigi tik sau pakenki.
Beje, lėkštų tekstų ir nevykusių dainų turi ir anglai, ir vokiečiai, ir italai. Kai kurie Stingo, Rodo Stiuarto tekstai tikrai yra stebėtinai primityvūs, o pasiklausius kai kurių vokiškų dainų žodžių, plaukai šiaušiasi.
Manau, kad su lietuviška muzika yra viskas gerai.Galima putoti, kad ji nesubrendusi, bet turime tokią, kokios esame nusipelnę.
Prieš vėją nebepučia
Ne kartą aštriais pastebėjimais populiariąją kultūrą ir ją propaguojančią televiziją smaigstęs muzikologas Viktoras Gerulaitis buvo lakoniškas:
– Kažkada bandžiau pūsti prie televiziją, bet prieš televiziją nepapūsi. Televizija nėra kultūros dalis, ji yra virš kultūros. Ką daro berniukai ir mergaitės, man seniai nebeįdomu.
Grupės „Žas“ narys Linas Zareckas (Choras):
Įrašyti daina, kad ji skambėtų kokybiškai, taip pat reikia nemažai pinigų. Daugumai jų nepakanka, todėl griebiamasi paprasčiausių sprendimų – nesibodi plagijavimų, pasimaivymų TV scenoje ir koncertų medinėse pašiūrėse kokių nors miestelių šventėse. Tai neskatina tobulėti. Ir nėra ką kaltinti. Dešimtys pažįstamų prodiuserių nusisukdavo nuo muzikos kūrimo ir užsiimdavo reklamomis, kiti sėdi be motyvacijos. Taip bus tol, kol nesugebėsime parduoti savo muzikos pasaulyje.
Labai geras dainininkas Lietuvoje per metus surengia apie dešimt didelių koncertų. Tarkime, į vieną koncertą vidutiniškai susirenka apie 5 tūkst. žiūrovų. Tuo tarpu užsienio žvaigždė per metus surengia apie šimtą koncertų ir į vieną koncertą susirenka apie 50 tūkst. žiūrovų. Išvertus visa tai į pajamas, išeina astronominiai skirtumai. Tą patį galima pasakyti ir apie alternatyvios muzikos grupes, tik tų grupių pajamos Lietuvoje dar menkesnės.
Aritmetika aiški. Mūsų per mažai. O greitai pasiektas finansinių galimybių stogas iš karto kerta per „stogą“, nebelieka motyvacijos ir pasukame lengviausiu keliu.
