– Gintai, pirmasis klausimas, tradicinis. Kokia buvo jūsų muzikinės karjeros pradžia? Ar numatėte, galbūt svajojote, kad ateityje tapsite žinomu atlikėju, muzikos kūrėju?
– Tikriausiai, kaip ir kiekvienas, nežinojau, kuo norėčiau būti gyvenime. Nuo mažens piešiau, lankiau būrelius, po to dailės mokyklą. Po dailės mokyklos baigimo buvau atrinktas važiuoti mokytis į Vilniuje veikusią Čiurlionio menų mokyklą. Tėvai manęs neišleido, manė, jog vienturtis prapuls. Tada aš nusipirkau gitarą ir dabar turime ką turime. Mokykloje 8-oje klasėje jau grojau šokiuose. Toks buvo mano atėjimas į muziką.
– Kaip atsirado grupė „Pelenai“? Kodėl pavadinimas būtent „Pelenai“, o ne, pavyzdžiui, liepsna?
– Iš pradžių mes sakydavome, jog „Pelenai“ groja šaltąjį rokenrolą. Taip pat norėjome, kad pavadinime būtų vien lotyniškos raidės ir tai atitiktų mūsų grojamą muziką. Anuomet visi grojome skirtingose grupėse, kas kur. Parašiau kelias dainas ir pasiūliau grupei „Faktas“, kurioje tuomet grojau, jas atlikti, bet grupė linko į gerokai sunkesnę muziką ir tai jiems pasirodė per lengva. Suradau bendraminčių, kuriems šie kūriniai pasirodė įdomūs, pabandėme padaryti ir vau, gavosi, iki šiol muzikuojame. Su pirmuoju grupės sąstatu pagrojome 5–6 metus, paskui mūsų vokalistas išvyko gyventi į užsienį, mes, išleidę pirmą albumą, kažkaip išsiskirstėme, bet dainos vis kaupėsi. Aš grojau Palangoje, Česlovas ten dainavo ir aš pasiūliau drauge pabandyti ką nors padaryti. Jis sutiko, pabandėme ir dabar jau 20 metų bandome ir bandome.
– Jūs esate didžiosios dalies dainų, tarp jų ir legendinės „Lopšinės“ autorius. Kas jus įkvepia kūrybai?
– Apskritai gyvenimas yra įkvėpimas. Kita vertus, po savęs norisi ką nors palikti. Parodyti, kad ne veltui trypiame tą žemelę ir kažką mokėjome padaryti. Smagu, jog gyvenime gali daryti tai, kas patinka. Kai į darbą eini kaip į šventę.
– Kada pradėjo tapyti? Ar muzika ir tapyba viena kitą papildo, o gal nuo vienos veiklos pavargęs ir bėgdamas, imatės kitos?
– Nepavargstu nei nuo muzikos, nei nuo tapybos. Abu dalykai yra malonumas. Tapyba niekada nebuvo dingusi, ji visada buvo šalia, eskizus su anglimi ar pastele piešdavau nuolat ir potraukis tapybai visada buvo didelis. Kažkada pagalvojau, kad tiesiog reikia studijos, kurioje galėčiau tapyti. Susiradau patalpas ir dabar dirbu dar vieną malonų darbą.
– Jūs pelnytai laikomas scenos grandu. Ryškiai sužibėjote ir vis dar žibate lietuviškos muzikos padangėje. Ar per kelerius kūrybos ir koncertavimo dešimtmečius jau teko sukurti tą vieną vienintelę dainą, kurią drįstumėte vadinti savo geriausia, ar net gyvenimo kūriniu, o gal vizitine kortele?
– Visos mano dainos yra mano vizitinės kortelės, norėčiau, kad jų būtų dar daugiau. Tikriausiai pirmojo grupės sąstato vizitinė kortelė buvo daina „Aš pavargau“, o sąstato, kurio 20-ies metų jubiliejų švęsime – „Lopšinė“.
– Grupė „Pelenai“ neretai gretinama būtent su jūsų minėt`ja „Lopšine“. Ar jums toks tapatinimas yra priimtinas, ar vis tik norėtųsi, kad daugiau dėmesio gautų ir kiti kūriniai?
– Manau, jog žmonės tikrai žino ne vien „Lopšinę“, žino ir „Sudie“, „Nupiešk laimę“ ir pan. Galbūt mes norėtume, kad mus tapatintų ne tik su vienu ar dviem kūriniais, o žinotų, kad „Pelenai“ groja daugybę įvairių dainų. Patys matome, kad į koncertus ateina žmonės, kurie mūsų koncertuose lankėsi dar būdami vaikai, o dabar į pasirodymus jie ateina su savo atžalomis. Smagu, jog jiems nenusibosta tai, ką darome ir taip mes auginame naują žiūrovų kartą.
– Viename interviu esate minėjęs, kad kartais dainos gimsta pačiose netikėčiausiose situacijose. Štai vieną sukūrėte sėdėdamas odontologo kėdėje... Ar būtų daugiau kurioziškų nutikimų?
– Stomatologo kėdė tikrai neįprasta vieta. Dažnai būna taip, kad dieną galvoji apie tekstą, tačiau diena yra toks metas, kai dirbi daug. Vakare yra tas metas, kai viskas nurimsta ir man kūrybai pats geriausias laikas yra vėlus vakaras. Dažnai, kai galvoju apie tekstą, pasidedu popieriaus lapą prie lovos ir atsigulus tekstas dėliojasi mintyse, tad telieka užsidegti naktinę lemputę ir viską užrašyti. Atsikeli ryte ir turi visą tekstą. Labai smagu rašyti tekstus tapant. Taip esu parašęs ne vieną tekstą.
– „Pelenų“ 20-ies metų jubiliejų žyminčio pasirodymo aprašyme minima, kad ši grupė savo koncertuose neretai didesnę laiko dalį skiria vadinamųjų coverių atlikimui. Kodėl pasirinktas būtent toks koncertų formatas? Juk turite aibę autorinių kūrinių...
– Turime minčių padaryti dar vieną naują coverinę programą ir šias dainas yra smagu groti. Kartais coverius yra daug geriau groti nei savo autorinę programą. Kai vyksta uždaras renginys ar žmonės ateina į klubą, kur nori linksmintis, savo kūrybos kartais nesinori groti, nes žinai, kad ji nebus pilnai išklausyta. Grodamas coverį duodi tempą, pulsą, emociją ir tai leidžia linksmintis.
– Koks bus 20-ies metų jubiliejų žymintis koncertas? Ko gali tikėtis ateisiantys klausytojai ir gerbėjai?
– Koncerte skambės vien autorinė „Pelenų“ kūryba. Pasirodyme jie išgirs tai, ko jau seniai negirdėjo. Mums patiems ruošiant šią programą reikėjo prisiminti daug dalykų, atgaminti tai, kas buvo įrašyta prieš 15 metų. Programa gera. Remdamiesi statistika atrinkome tai, kas geriausiai stovėjo įvairiose apklausose, top 10-uose. Žinoma, bus dainų iš naujausio albumo, nes dainuoti senas dainas yra gerai, bet nelabai įdomu. Bus akustinių dainų blokelis, anksčiau to nedarydavome. Skambės visiškai nauja dainos „Nupiešk man laimę“ versija. Kitokia nei originalus įrašas.
– Jei mintimis sugrįžtumėte keliomis dešimtimis metų atgal, kaip apibūdintumėte tas dvi dešimtis metų scenoje?
– Buvo visko, spėjo užaugti vaikai, su šiuo sąstatu išleidome 9 albumus, dalyvavome daugybėje festivalių, pasirinkome laurų. Žiauriai neįdomu kalbėti apie laurus. Bet kokiu atveju geriausias yra publikos įvertinimas, dėl ko mes mėgstame groti nedidelėse erdvėse, nes viskas labai arti, labai tikra. Ta emocija, atrodo, atperka honorarą ir apie jokius pinigus net negalvoji.
– Scenoje esate daug metų ir surenkate tikrai netuščias sales, o gerbėjų ratas vis atsinaujina, auga. Kokia yra jūsų sėkmės paslaptis?
– Mes visą laiką buvome nuoseklūs, turėjome savo stilistiką. Mes nesiblaškėme nuo vieno žanro prie kito ir buvome ištikimi pop rokui. Žinau daug žmonių, kurie laukia naujo albumo ir nelaukia, kol galės viską atsisiųsti iš interneto. Laukia būtent to originalaus „blyno“, nes žino, kad tai bus muzika, kurią jie mėgsta ir jiems įdomu, ar mes pateisinsime jų lūkesčius.
– Kiek provokuojantis klausimas. Veikiausiai nesuklysiu sakydama, kad klausytojai dažniausiai visų pirma įsimena, grupę tapatina su jos vokalistu. Visi supranta, kad ne mažiau svarbus yra ir dainų kūrėjas, tačiau jis neretai lieka antraeiliame plane. Ar niekada nejautėte neteisybės, kartėlio, kad daugiau dėmesio gauna solistas?
– Viskas teisinga. Solistas turi valdyti publiką. Normalu, kad jis gauna daugiausiai dėmesio. Nuoskaudos, kad gaunu mažiau dėmesio, tikrai nėra. Kai yra atliekama tavo kūryba, tai jau yra džiaugsmas. Svarbu ne tai, kad žmogus žinotų, kas parašė dainą. Svarbu, kad jis šypsosi, kai klausosi kūrinio ir man to pakanka.
– Kas geram muzikantui svarbu be talento? Kokias savybes jis privalo turėti?
– Muzikantas turi nešti kažkokią žinią klausytojui. Jis gali labai gerai groti, būti talentingas, tačiau emociškai nieko neperteikti. Kartais gali groti prasčiau, bet emocija, kuri bus 10 kartų stipresnė, bus svarbesnė. Turi būti nuoširdus, nemeluoti klausytojui, jeigu tau skauda, tai ir dainuok, kad skauda. Būk atviras klausytojams.
– Kokie yra jūsų ateities planai? Galbūt po jubiliejinio koncerto pagaliau ateis ilgai lauktas poilsis?
– Poilsis bus bet kuriuo atveju bus, tik visada stengiamės, kad jis nesikirstų su mūsų koncertine veikla. Turime naujos koverinės programos idėją, kurios dabar neatskleisiu, nes norisi palikti vietos netikėtumui. Vėl yra naujų dainų ir galbūt padarysime akustinį albumą. Kažką šilto prie gero vyno taurės, mylimos moters ir katino ant kelių.
