Ar Lietuvoje toks muzikos klausymosi būdas prigis? „Reikia klausti ne ar prigis, o kada prigis“, – neabejoja Mathieu Molinero, Prancūzijoje sukurto ir labiausiai po pasaulį išplitusio (veikia 182-ose valstybėse) serviso „Deezer“ vykdantysis direktorius Šiaurės ir Baltijos regionams.
Mėnesio pradžioje viešėdamas Talino muzikos savaitėje jis davė specialų interviu DELFI.
- Į Lietuvos rinką atėjote praėjusių metų pabaigoje. Ar jau radote čia pakankamai vartotojų?
- „Deezer“ turi 36 milijonus registruotų ir 9 milijonus aktyvių vartotojų visame pasaulyje, bet Lietuvoje savo veiklą kol kas dar tik pradedame. Vartotojų skaičius jūsų šalyje yra nedidelis. Didžiausia problema Lietuvoje yra įtikinti žmones, kad už muziką verta mokėti pinigus. Piratavimo mastas čia yra labai aukštas – apie 80 procentų. Palyginti, Estijoje – apie 50 procentų, Skandinavijos šalyse – 25 proc.
Bet aš nematau priežasčių, kodėl lietuviai neturėtų pereiti prie muzikos transliavimo paslaugų ateityje. Ši rinka šiuo metu yra sparčiausiai auganti visoje muzikos industrijoje. Remiantis naujausia statistika, per pastaruosius metus muzikos transliavimo paslaugų naudotojų skaičius išaugo 44 proc. o per šias paslaugas uždirbamų pajamų kiekis padidėjo 59 proc.
Visose šalyse, kur transliavimo paslaugos veikia ilgiau (Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, Pietų Korėjoje ir kitur), jos jau yra populiaresnės už legalių muzikos failų parsisiuntimą internetu ir kompaktinių diskų pirkimą.
Tad klausimas yra ne ar Lietuvos melomanai apskritai pereis prie muzikos transliavimo servisų, bet kada tai įvyks. Lietuvos vartotojai jau naudoja išmaniuosius telefonus, aktyviai dalinasi informacija „Facebook“. Jūsų šalyje yra nuostabi elektroninės muzikos scena. Manau, kad per ateinančius trejus metus daugiau kaip 50 proc. pajamų iš muzikos įrašų Lietuvoje ateis būtent per muzikos transliavimo servisus.
- Revoliuciją pasaulinėje muzikos industrijoje sukėlusi skaitmeninės muzikos parduotuvė „iTunes“ Lietuvoje netapo plačiai naudojama, nors veikia jau pusantrų metų. Ar nebijote, kad tas pats gali atsitikti ir jums?
„Deezer“ suteikia kompiuterinę prieigą prie 20-ies milijonų dainų už 3,49 euro (12 Lt) per mėnesį. Už 6,99 euro (24 Lt) gaunate prieigą prie tų pačių dainų ne tik kompiuteryje, bet ir išmaniajame telefone ar planšetėje, be to, tada galite klausytis iš anksto pasirinktų dainų ir neprisijungę prie interneto.
Bet kokiu atveju, tai yra daug daugiau nei aštuonios dainos už devynis eurus, kurias įsigytumėte per „iTunes“. Muzikos transliavimas internetu yra visiškai naujas būdas įsigyti muziką už labai nedidelę kainą.
- Bet jis vis tiek kainuoja. Kaip tikitės įtikinti Lietuvos vartotojus, kad jiems verta mokėti už muzikos transliaciją, kai tas pačias dainas jie yra įpratę siųstis nemokamai, nors ir nelegaliai?
Piratavimas nėra ilgalaikis sprendimas. „Torentų“ puslapiai vienas po kito uždaromi, pradedant „Napster“ kadaise, baigiant „Grooveshark“, neseniai uždarytu Danijoje.
Taip, piratavimas sunaikino muzikos vertę žmonių akyse. Bet mes norime įrodyti, kad jei turi tinkamą paslaugą, už muziką mokėti verta.
Šiuo metu vartotojas turi priėjimą prie labai didelio dainų skaičiaus vienu metu. Jei nesi visiškai atsidavęs muzikai, tu tiesiog nežinai, ko klausytis. Pirataudami žmonės dažniausiai parsisiunčia tą muziką, kurią jie jau žino, nes būna išgirdę per per radiją ar kitur. Tad dažniausiai klausomasi tų atlikėjų, kurie ir taip yra populiarūs.
Jei nori surasti naujus, kylančius talentus, piratavimas nepadės. Mes norime padėti publikai juos surasti, dėl to turime redaktorių komandą. Tarp jų greitai atsiras ir žmogus, atsakingas būtent už Baltijos šalių muziką. Dėka jo, klausydami lietuviškos muzikos „Deezer“ jūs matysite rekomendacijas, kokių kitų atlikėjų iš Lietuvos galite klausytis.
Apskritai žmonės, kurie dažniausiai klausosi muzikos per „Deezer“ yra 18-24 m. amžiaus. Vėliau eina 25-34 m. segmentas. Būdami 25-erių vartotojai paprastai jau pradeda mokėti už prenumeratą, nes būna įsidarbinę. Jie nebenori skirti laiko ieškoti naujos muzikos ir vėliau dar bandyti surasti, kur ją parsisiųsti „torentuose“. Dirbantys žmonės jaučia savo laiko vertę.
- Lietuviškos muzikos, tiek „Deezer“, tiek „Spotify“, tiek kituose servisuose dar yra labai nedaug. Tai gali atstumti nemažai potencialių vartotojų, kurie visų pirma nori klausytis muzikos, atliekamos savo šalies atlikėjų. Kaip planuojate pritraukti Lietuvos muzikantus į sistemą?
- Mes neuždedame jokių apribojimų – „Deezer“ kataloge gali būti visi, kurie nori. Tiesiog reikia savo dainas sukelti per tuo užsiimančius servisus: „Zimbalam“ ar „TuneCore“.
Esame susitarę su keturiomis didžiosiomis ir 2000 mažesnių įrašų kompanijų, kurios į mūsų katalogą yra įkėlę ir vis įkelia visą savo muziką. Lietuvos atlikėjų „Deezer“ dar nedaug, nes arba jie nėra sudarę sutarties su viena iš šių įrašų kompanijų, arba jie tiesiog nežino apie galimybę įkelti savo muziką į transliavimo servisus. Bet juk tai galima padaryti ir be įrašų kompanijos! Žinoma, tai bet kokiu atveju kainuoja – 10 eurų už albumo įkėlimą.
Didžiausia problema, kurią turi transliacijas siūlantys servisai naujose šalyse, yra ta, kad mes negalime tiesiog eiti pas vieną atlikėją, tada pas kitą ir sakyti kiekvienam: „Prašau, įkelkite savo muziką“. Mes turime rasti vietinius partnerius. Baltijos šalyse jų dar neradome, bet, manau, greitai rasime. Jau yra bandoma pradėti sukurti agregatorių Baltijos šalims, kuris vienytų čia esančius muzikantus ir galėtų įkelti visų jų muziką iš karto.
-- Muzikos transliacijos servisai veikia kaip nuomos punktai, kur vartotojai perka prieigą prie muzikos, gali jos klausytis, bet negali pasisavinti pačių muzikos failų. Rytų Europoje, priešingai nei Vakarų, nuomos idėja nėra tokia patraukli. Žmonės mieliau daiktus įsigyja patys, negu juos skolinasi ar nuomojasi. Nematote grėsmės, kad tai tai gali stabdyti muzikos transliavimo servisų plėtrą Lietuvoje ir kitose kaimyninėse šalyse?
Suprantu, kad žmogus nori jausti turįs tai, už ką yra sumokėjęs. Bet matau, kad daugelyje šalių, ypač Vakarų Europoje, žmonės pradeda suprasti, kad yra daugybė dalykų, kurių nebūtina nusipirkti pačiam, kad galėtum jais naudotis. Keičiasi bendri vartojimo įpročiai. Žmonės tiesiog pripažįsta, kad perka per daug daiktų. Jie išleidžia per daug pinigų daiktams, kurių vėliau tiesiog nori atsikratyti.
Toks mąstymas ateityje pakeis daugelį sričių, ne tik tai, kaip mes gauname muziką. Manau ir Lietuvoje žmonės pasieks tokį momentą, kai supras, kad jie dirba per daug, kad pinigus išleistų įrašui, kurio vėliau net neklauso.
Tai atsitiko ir man pačiam. Kai buvau paauglys, pirkau labai daug muzikos CD, kurių po trijų mėnesių jau nebeklausydavau, nes norėdavau ko nors naujo. Pastaruosius trejus metus, naudoju vien muzikos transliavimo servisus. Dabar suprantu, kiek daug pinigų išleidau tiems įrašams! Vienas albumas Prancūzijoje kainuoja apie 9 eurus. Dabar už mažesnę sumą galiu gauti daug daugiau muzikos. Manau, kad ir Lietuvoje šiuo metu žmonės tai pradeda suprasti.
- Kokią prognozuojate ateitį po 5-10 metų? Ar muzikos transliacijos internetu bus pagrindinis būdas, kaip mes klausysime muzikos?
- Aš esu įsitikinęs, kad muzikos transliacijos yra būtent tas būdas, kaip žmonės ateityje klausysis muzikos.
Pernai keliose šalyse, tokiose kaip Švedija ar Norvegija, pirmą kartą po nemažai metų pertraukos muzikos industrija vėl pradėjo augti finansiškai. Tai įvyko visų pirma muzikos transliavimo servisų dėka.
Pokyčiai vyksta labai greitai. Danijos pavyzdys: pagal internetu transliuojamos muzikos servisų naudojimą ji atsiliko nuo kitų Skandinavijos šalių. Dar prieš metus fizinių muzikos laikmenų pardavimai Danijoje sudarė 65 procentus nuo visų pajamų uždirbtų už parduotą muziką. 35 proc. sudarė skaitmena – „iTunes“ ir transliacijos servisai.
Po vienų metų buvo paskelbta nauja statistika. Dabar fiziniai pardavimai yra jau tik 45 procentai, o skaitmena – 55 proc. „iTunes“ neaugo, bet augo transliacijos servisai.
Kai žmonės pabando šia paslauga naudotis, augimas įvyksta labai greitai. Aš pats jau nebenaudoju savo „iPod“ grotuvo. Ir tikrai ne todėl, kad dirbu „Deezer“ – klausiau muzikos per „Deezer“ dar prieš pradėdamas čia dirbti. Aš tiesiog nebesisiunčiu muzikos failų į savo kompiuterį.
Prisipažinsiu, anksčiau piratavau, kaip ir daugelis. Bet tada pasiekiau tokį lygį, kai neberadau „torentuose“ to, ko ieškojau. Auksiniai piratavimo metai buvo maždaug 2000-ieji – tada ten galėjai rasti viską, ko nori. Dabar darosi vis sunkiau. Tad kam tuo užsiimti? Be to, aš dirbu. Dėl to keli eurai per mėnesį nereiškia nieko.
Muzikos transliavimo paslaugų naudojimas tai pat priklauso ir nuo to, kiek yra išvystytas bendras aukštųjų technologijų lygis. Kai šalyje parduodi daugiau išmaniųjų telefonų ir planšečių, padidėja ir transliacijos paslaugų paklausa. Manau, kad kai Lietuvoje išmanieji įrenginiai taps dar svarbesne rinkos dalimi, kai padidės interneto plėtra, žmonės ims labiau naudoti muzikos transliacijos servisus. Manau, kad technika pakeis mentalitetą.
