D. Bluvšteinas: muzikos įrašų industrija nyksta, o ateityje turbūt visai išnyks

 (10)
Įrašų kompanijos panašėja į meno galerijas, kurioms artistai pateikia jau įrašytus albumus, o pati industrija nyksta. Taip LRT.lt teigia legendinis koncertų organizatorius, „Zona Records“ siela, o dabar – ir LRT OPUS balsas, Dovydas Bluvšteinas. „Neigiamas aspektas yra tas, kad klausytojus užplūsta labai daug įvairios, dažnai gana prastos muzikos. Tame sraute yra pakankamai sunku susigaudyti, nes be industrijos tarpininkų nevyksta išankstinė selekcija. Krito muzikos įrašų kokybė, nes atpigusios technologijos nesunkiai leidžia pasiekti minimalius standartus. Garso įrašymo menas, deja, nyksta“, – teigia jis.
Dovydas Bluvšteinas FOTO: D. Norkutė

Apie D. Bluvšteiną buvo girdėję visi, kurie nors kiek domėjosi alternatyvia muzika. D. Bluvšteinas garsėjo ne tik dėl organizuojamų koncertų ir festivalių, 1991 m. įkurtos įrašų kompanijos „Zona Records“, bet ir tuo, kad jaunoms grupėms padėdavo organizuoti gastroles, koncertuoti užsienyje.

Po „Zona Records“ kompanijos sparneliu albumus leido lietuviškos alternatyvios grupės – „Bix“, „Saulės laikrodis“, „Antis“, „Sa-Sa“, „Dr. Green“. Taip pat buvo galima išgirsti ir kokybiškos Vakarų muzikos – „Joy Division“, „Pixies“, „Dead Can Dance“, „Cocteau Twins“ ir pan.

Prieš maždaug dešimtmetį D. Bluvšteinas ėmė trauktis iš Lietuvos muzikos pasaulio. Tiesa, „Zona Records“ dar gyvavo: 2016 m. ten albumą išleido lietuviai „Ministry Of Echology“. Dabar D. Bluvšteiną kiekvieną trečiadienį 19 val. galima išgirsti LRT OPUS eteryje – čia jis pristato savo autorinę laidą, kurioje dalinasi muzikiniais atradimais ir rekomendacijomis.

Su D. Bluvšteinu apie lietuviškos muzikos istoriją, dabartį, galimą ateitį ir sugrįžusį Teisučio Makačino vinilą „Disko muzika“ pasikalbėjome jo „darbo vietoje“ – LRT OPUS studijoje.

– Prieš nepriklausomybę ir vos po nepriklausomybės atgavimo į Lietuvą atvežėte grupių, kurių ir dabar mažai kas sugalvotų atvežti, – „Sonic Youth“, „The Fall“. Kaip tai atsitiko? Kaip jas prikvietėte?

– Ne mes atsivežėme, jie patys atvažiavo. Tuomet Vakaruose buvo didžiulis susidomėjimas besikeičiančia Sovietų Sąjunga, grupės tiesiog veržėsi čia pagroti. Joms tai buvo gera reklama, kartu važiuodavo žurnalistai, kurie vėliau publikuodavo straipsnius apie egzotiškas gastroles muzikos žurnaluose. Be to, jiems buvo įdomu. Vieni nebūtume jų patys nei suradę, nei prisikvietę.

– Ne visi organizatoriai būtų to ėmęsi, daugumos tų grupių pavadinimų net nebūtų atpažinę. Kalbu ne tik apie Lietuvą, bet ir visą Baltijos regioną.

– Be abejo, žinojome grupes, nes domėjomės alternatyviu roku. Kitų tinkamų organizatorių, matyt, tiesiog nebuvo, o mes šiek tiek prakutome organizuodami „Jaunimo muzikos klubo“ koncertus ir „Roko maršus per Lietuvą“. Gal buvo estų ar latvių, turėjusių panašios patirties, bet kažkaip taip atsitiko, kad tapome tarpininkais, kurie vežė į Sovietų Sąjungą vakarietiškas grupes. Manau, šio projekto iniciatoriumi buvo legendinis Didžiosios Britanijos muzikos vadybininkas Peteris Jenneris [dirbęs su „Pink Floyd“, T Rex, Ianu Dury, „The Clash“, Billy Braggu, – aut. past.], kuriam talkino įtakingas Rusijos muzikos žurnalistas Artiomas Troickis. Spėju, kad jis rekomendavo „Jaunimo muzikos klubą“ šiam darbui.

– Esate minėjęs, kad niekada nebuvote elektroninės muzikos fanas. Jūsų įkurta įrašų kompanija „Zona Records“, mano manymu, sudėjo pagrindus kokybiškos elektronikos atėjimui į Lietuvą, kai pradėjote bendradarbiauti į legendiniais „Warp“ („Aphex Twin“, „Autechre“, „Boards of Canada“ ir pan.) ir „Ninja Tune“ („Bonobo“, „The Cinematic Orchestra“). Kaip tai atsitiko?

– Subyrėjus TSRS nebeliko galimybės leisti licencinius diskus, todėl ėmėmės nepriklausomų leidėjų produkcijos distribucijos Baltijos šalyse. Populiarėjant elektroninei muzikai, kataloge atsirado „Warp“, „Ninja Tune“ ir kitų „elektroninių“ įrašų kompanijų leidiniai.

–Anksčiau buvote labai aktyvus. Organizavote koncertus, aktyviai dirbote su „Zona Records“. Tačiau prieš kelerius metus nutilote. Kodėl?

– Jau seniai profesionaliai nedirbu šio darbo. Muzikos įrašų pramonės lemtis buvo aiški nuo pat XXI amžiaus pradžios, taigi teko evakuotis iš skęstančio laivo.

– Kodėl įrašų kompanijos nebėra reikalingos?

– Todėl, kad mirė muzikos įrašų laikmenos.

– Kartais kaip tik atrodo priešingai: grupės leidžia vinilus, kasetes...

– Tai nerimta ir su muzika turi labai nedaug bendro.

– Kaip manote, kokia įrašų kompanijų ateitis?

– Įrašų kompanijos jau panašėja į meno galerijas. Artistai patys įsirašo albumus, kuriuos pateikia tai kompanijai, kuriai nori. Arba visai nepateikia. Įrašų kompanijos egzistavimas šiuolaikinėmis sąlygomis yra visai nebūtinas.

– Ar tai galime traktuoti kaip problemą, ar tiesiog natūralų procesą?

– Tai tikrai ne problema, o evoliucijos padarinys. Kažkada įrašų kompanijos buvo labai reikalingos, dabar taip nebėra.

Įvykiai aiškiai rodo, kad muzikos įrašų industrija nyksta ir, matyt, neužilgo išnyks galutinai. Susidariusios situacijos privalumas yra tas, kad niekas nebediktuoja artistams, kaip ir ką groti. Visi gali patys pasidaryti pakenčiamos kokybės įrašus, tam nebereikia didelių avansų, kurių suteikimas ir buvo viena iš rimčiausių muzikos įrašų gamintojų egzistavimo priežasčių.

Neigiamas aspektas yra tas, kad klausytojus užplūsta labai daug įvairios, dažnai gana prastos muzikos. Tame sraute yra pakankamai sunku susigaudyti, nes be industrijos tarpininkų nevyksta išankstinė selekcija. Krito muzikos įrašų kokybė, nes atpigusios technologijos nesunkiai leidžia pasiekti minimalius standartus. Garso įrašymo menas, deja, nyksta.

DIY [angl.: do it yourself, liet.: pasidaryk pats, – aut. past.] revoliucija nugalėjo, bet tai atsitiko ne dėl pankų maišto, o dėl technologijų pažangos.

– Nors nekomercinės muzikos scenoje nebesate toks aktyvus, vis vien turbūt dar sekate naujienas, kas vyksta Lietuvoje. Kaip manote, ar pokyčiai lietuviškoje scenoje yra kažkuo unikalūs? Ar vyksta tokie patys procesai, kurie vyksta ir Vakaruose?

– Tie patys procesai vyksta visame pasaulyje. Lietuvoje dėl suprantamų priežasčių jie prasidėjo kiek vėliau negu Vakaruose.

– Esate sakęs, kad lietuviška muzika klesti – yra daug puikių grupių. Tačiau naujų stilių nesikuria. Atsiranda grupės, bet jų muzika nėra nauja ar pionieriška.

– Niekur to nebėra, visa muzika jau sugrota. Tik, kaip mėgdavo kartoti kompozitorius Benjaminas Gorbulskis, ne visi pinigai dar surinkti. Bet kurio žanro galimybės yra ribotos. Roko ir džiazo paradigmos seniai išsisėmė – beveik visi įmanomi jų variantai ir deriniai jau išbandyti. Nauji muzikos žanrai ir stiliai atsiranda tuomet, kai sukuriamos naujos technologijos arba vyksta skirtingų kultūrų susidūrimas ir sintezė. Pasaulis virto globaliu kaimu, o muzikos technologijos pasiekė teorinę ribą – bet kokio garso sintezę. Nemanau, kad netolimoje ateityje atsiras radikaliai naujų muzikos žanrų.

– Teko skaityti teorijas, kad muzikos ateitis slypi garso architektūroje. Ką apie tai manote?

– Bandymai daryti daugiakanales garso sistemas muzikos atkūrimui nepasitvirtino, nes skirtumas tarp gero stereo ir aplinkos garso nėra didelis. Žmogaus ausis prastai girdi iš už nugaros sklindančius garsus, todėl papildomi garso šaltiniai paprastai naudojami tik garso efektams. Nemanau, kad audiosistemų tobulinimas turės bent kiek įtakos muzikos raidai.

– Į madą grįžo vinilai. O kartu su vinilais grįžo Teisučio Makačino albumas „Disko muzika“. Viešojoje erdvėje išreiškėte jam kritiką. Kodėl?

– Tiesiog albumas, mano manymu, yra labai prastas. Tarp kolegų melomanų ir roko muzikantų jis buvo tiesiog pajuokos objektas tiek dėl jo išleidimo konteksto, tiek dėl muzikinio turinio. Tai buvo visiškai nevykęs oficiozo bandymas imituoti madingą „jaunimo muziką“. Man pasidarė įdomu, ar priešiškas nusistatymas tuomet nesutrukdė mums įvertinti šio opuso genialumo. Neseniai bandžiau jį perklausyti, bet nuomonė nepakito. „Disko muzika“ yra vertinga tik tuo, kad puikiai atskleidžia sovietmečio kultūrinės politikos absurdiškumą.

– Galbūt žmonėms daugiausiai įdomu todėl, kad elektroninės muzikos albumą tais laikais išleisti buvo neįprasta.

– Tais laikais autorinius albumus turėjo teisę leisti tik LTSR Kompozitorių sąjungos nariai ir valstybės įstaigose dirbantys atlikėjai. Galiu iliustruoti tuometinę situaciją pavyzdžiu. Kad galėtų viešai muzikuoti šokių aikštelėse ar restoranuose, vokaliniai-instrumentiniai ansambliai (taip oficialiai buvo vadinamos roko grupės) privalėjo kasmet dalyvauti apžiūrose-konkursuose ir gauti „autoritetingos komisijos“ leidimą. Apžiūrose reikėdavo atlikti tarybinių kompozitorių dainas, o jų autoriai – tarybiniai kompozitoriai – sėdėdavo komisijose ir spręsdavo, leisti grupei groti ar neleisti. Tuo pačiu komisijos patvirtindavo ir koncertines programas, sudarytas iš konkursui paruoštų dainų.

Gavę leidimą laimingieji tą repertuarą atlikdavo tik labai retuose oficialiuose pasirodymuose, o šiaip grodavo vakarietišką ir savos kūrybos muziką. Spėju, kad autoriniai atlyginimai pagal formaliai patvirtintas programas atitekdavo tiems patiems LTSR Kompozitorių sąjungos nariams. Tokiomis sąlygomis draugystės tarp roko muzikantų ir nomenklatūrinių kompozitorių negalėjo būti.

– Kaip apskritai vertinate sugrįžusių vinilų madą?

– Jeigu žmonės gali sau leisti švaistyti pinigus tokiems niekams, kaip plokštelės, vadinasi, jie labai pasiturinčiai gyvena. Vinilo diskai turi labai daug technologinių ir eksploatacinių trūkumų. Šiais laikais įrašo originalas visada būna skaitmeninis. Klausydami aukštos rezoliucijos muzikos failus per padorią garso plokštę ir aktyvias monitorines kolonėles, girdime praktiškai tą patį, ką muzikantai ir garso režisieriai girdėjo kurdami muziką. Perkeliant įrašą į vinilą atsiranda specifiniai garso iškraipymai ir triukšmai. Kai kam jie patinka, man – ne.

– Ar pats dar ieškote naujos muzikos? Kaip tai darote?

– Seku naujienas interneto muzikos svetainėse, draugai nemažai pataria.

– LRT OPUS pradėjote vesti autorinę laidą. Kaip manote, ar radijas šiais laikais dar aktualus? Kokia jo funkcija?

– Be abejo, nors nebe toks aktualus, kaip anksčiau. Radijas kaip žodinės informacijos ir muzikos pateikimo forma liks, tik transliacija netrukus persikels į internetą. Radijo funkcijos nepakito nuo pat jo atsiradimo – tai naujienų, diskusijų ir, aišku, muzikos pateikimas.

– Internete dabar galima susikurti radiją pagal savo pageidavimus, muzikos stilius,jų rekomendacijas. Kodėl, turint tokias galimybes, verta įsijungti radiją?

– Galima susikurti grojaraštį, bet ne radiją su gyvai kalbančiais ir parenkančiais muziką žmonėmis.

– Apie muziką žinote labai daug, turbūt labai sunku surinkti muzikos tik vienai valandai. Kokiais kriterijais vadovaujatės?

– Kriterijus apibrėžia laidos formatas ir transliavimo laikas. LRT OPUS pageidavo standartinės laidos, kurioje skambėtų po vieną atlikėjo kūrinį su vedėjo pristatymu. [LRT OPUS vadovas] Darius Užkuraitis pasiūlė įtraukti į programą įvairių žanrų, stilių ir laikų man patinkančią muziką. Kiekvieną savaitę rasti po dešimtį įdomių, bet daugumai klausytojų nežinomų ir radijui tinkančių skirtingų stilių kūrinių ir parinkti informaciją apie juos nėra labai paprasta.

D. Bluvšteino laidos klausykitės kiekvieną trečiadienį 19 val. per LRT OPUS.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Muzika

R. Kazlas: nesu dainininkas, bet dainuoju (11)

Šeštadienio vakarą Rolandas Kazlas ir „Pakeleiviai“ pradėjo baigiamąjį albumo „Toks“ pristatymo turą. Su gyvo garso TOKIAIS koncertais R. Kazlas ir septynių muzikantų grupė aplankys devynis miestus: tiek didžiuosius, tiek mažesnius.

Klaipėdoje nuaidėjo sausakimšas Lilo ir Innomine koncertas (4)

Aktyviai pavasario sezoną pradėjęs duetas Lilas ir Innomine džiugino Klaipėdiečius sausakimšame koncerte.

R. Masiulytė nekantrauja sugrįžti į Lietuvą: kartu atsiveža ir būrį kolegų (29)

Dubline gyvenimą kurianti atlikėja Raimonda Masiulytė šį kartą skuba pasidžiaugti – ji ir vėl sugrįžta į Lietuvą! Tiesa, tik trumpam, mat čia birželio pradžioje jos laukia pasirodymas Klaipėdos pilies džiazo festivalyje.

Scenos karalienė Dž. Butkutė surengs pasirodymą sostinės gėjų klube (69)

Balandžio 1-ąją vienas ryškiausių sostinės klubų „Soho“ ketina švęsti 10-ąjį, jubiliejinį, gimtadienį.Pagrindinė šio vakaro viešnia – ryškiausia visų laikų lietuviškos popmuzikos scenos legenda Džordana Butkutė.

Grupė „Magnit“ su K. Ivanova priešaky pasiryžo permainoms (62)

Jau ne vienerius metus su grupe „Magnit“ koncertuojanti Kristina Ivanova pasiryžo permainoms. Merginų grupė nuo šiol vadinsis „ Kristal“.
OKT teatras

ŠOKIS DELHI premjera!
2017 kovo 26 d. 19.00 val.

DIEVAS YRA DJ
2017 kovo 31 d. 19.00 val.
Sėkmingai „Eglės žalčių karalienės“ mitą Italijoje sukūręs Oskaras Koršunovas sugrįžta į savo OKT/Vilniaus miesto teatrą. Jau šį savaitgalį (kovo 25-26 d.) režisierius kviečia į premjerą „Šokis Delhi“ pagal kultinio šių dienų rusų dramaturgo Ivano Vyrypaevo pjesę.
O. Koršunovo premjeroje „Šokis Delhi“ – jautriai komiška istorija apie meilę, mirtį ir šokį
2017 kovo 22 d.