Šią savaitę Helienne pirmą kartą lankosi Lietuvoje, kur dalyvauja „Vilniaus muzikos savaitės“ renginiuose. Visada muzikantų pusėje stovinti atlikėja ir žurnalistė su DELFI pasidalino savo požiūriu į skaitmeninės muzikos klausymosi servisus, tokius kaip nuo šių metų ir Lietuvoje veikiantį „Spotify“, niekaip neišsprendžiamą nelegalaus muzikos siuntimosi problemą bei nustebo sužinojusi, kad didžioji dauguma susitarimų Lietuvos muzikos versle yra neįtvirtinti jokiomis sutartimis.
„Jeigu taip yra iš tikro – tai šokiruojanti informacija“, – sako ji ir ragina Lietuvos muzikantus susivienyti, nes, neabejoja, tik taip įmanoma apginti savo teises.
– Muzikinės žiniasklaidos skaitytojai dažnai nori rasti informaciją apie naujas dainas ar vaizdo klipus, galbūt paskaityti interviu su atlikėjais. Muzikos verslo užkulisiai, kuriuos jūs tyrinėjate, paprastiems klausytojams nėra tokie intriguojantys. Bet jie yra labai svarbūs. Kaip pavyksta sudominti skaitytoją šiomis temomis?
– Tai yra sudėtinga užduotis. Kaskart turiu nepamiršti, kad tai, ką rašau, turi būti suprantama ne tik žmonėms, kurie dirba muzikos industrijoje, bet ir tiems, kurie apie ją beveik nieko nežino. Bet manau, kad skaitytojai gali susidomėti ir tais dalykais, kurie nėra tiesioginis jų interesas. Tiesiog, informaciją reikia pateikti taip, kad žmonės galėtų susieti savo patirtis su tuo, apie ką rašau.
Pavyzdžiui, prisiminkime neseniai įvykusią didžiulę diskusiją po to, kai Thomas Yorke'as (britų grupės „Radiohead“ lyderis – K.V.) ir Nigelis Godrichas išėmė savo projekto „Atoms for Peace“ dainas iš „Spotify“ protestuodami prieš mažus per šį servisą išmokamus atlyginimus atlikėjams. Tas įvykis ir po jo sekę debatai, ar muzikantai pasielgė teisingai, įtraukė daugybę žmonių, kurie nėra muzikantai ar muzikos verslo atstovai, o tiesiog muzikos klausytojai. Atsirado santykis: „Ei, juk čia kalba eina apie „Spotify“ – o „Spotify“ naudojuosi aš pats.“
Šiuo metu pasaulyje vyksta nuolatiniai debatai apie tai, kaip muzikos kūrėjai ir pati muzika atrodys ateityje. Žmonės pamažu įsisavina, kad šis klausimas yra bendras visų, ne tik muzikantų, interesas. Pradedama suprasti, kad jeigu norime, jog atlikėjai kurtų muziką ir ateityje, turime juos palaikyti. Tai yra labai gera tendencija.
– Kalbant apie „Spotify“ – ši paslauga Lietuvoje pagaliau pradėjo veikti šį pavasarį ir buvo sutikta labai šiltai. Jūs ne viename savo tekste esate kritikavusi „Spotify“ ir panašius skaitmeninės muzikos servisus dėl jų verslo modelio, nes atlikėjams už jų grojamą muziką sumokamos labai mažos sumos. Vis dėlto, galbūt laikai, kai iš muzikos įrašų buvo galima užsidirbti, jau baigėsi? Juk, pavyzdžiui, „YouTube“ dainos yra prieinamos nemokamai, daugelis atlikėjų už tai, kad jų muzika ten grojama negauna nė cento. Bet niekas tame nemato problemos.
– Jeigu nuoširdžiai, aš myliu „Spotify“ ir pati esu jo naudotoja! Esu gyvenusi trijose skirtingose šalyse. Kiekvienoje jų palikau dalį savo muzikos kolekcijos. „Spotify“ mane išgelbėja: galiu klausytis visos norimos muzikos, o taip pat atrasti naujus atlikėjus. Be to, garso kokybė ten yra daug geresnė nei „YouTube“. Tad nesupraskit neteisingai – manau, kad „Spotify“ yra labai gera idėja. Ir šis servisas jau pradėjo uždirbti pinigus tam tikrose teritorijose, pavyzdžiui, Švedijoje.
Problema, kaip uždirbti pinigai yra paskirstomi. Didžiąsias įrašų kompanijas dabartinė sistema tenkina. Jie turi ilgą sąrašą atlikėjų, kurių kiekvieno uždirbti nedideli pinigai susumavus pasiekia nemažas sumas. Muzikos leidėjus – ne itin. Dainų autorius ir atlikėjus – nė trupučio, nes jiems lieka labai maža atlyginimo dalis.
Manau, kad „Spotify“ turėtų švelniai paspausti vartotojus, kad šie pradėtų prenumeruoti jų mokamas paslaugas, ne tik naudotųsi nemokama versija. Kuo daugiau prenumeratorių, tuo daugiau pinigų bus uždirbta ir išdalinta atlikėjams.
Žinoma, puikiai suprantu, kad atlikėjai iš muzikos įrašų perklausymų internetu neuždirbs tiek, kiek seniau uždirbdavo iš įrašų pardavimų. Tačiau tikiu, kad mes turime muzikos klausymosi servisus palaikyti, nes alternatyvos, pavyzdžiui, nelegalus įrašų siuntimasis, atlikėjus palieka visai be atlygio.
– Nelegalus muzikos siuntimasis Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, išlieka labai populiarus. Su juo kovojama daug metų, tačiau neveiksmingai. Kaip manote, ar tam vis dar verta skirti laiką ir energiją? Ar kova nėra beprasmiška?
– Aš lieku amžina optimiste. Manau, kad turi egzistuoti kombinacija priemonių, kaip su šia problema susitvarkyti. Esu įsitikinusi, kad tie žmonės, kurie yra už nelegaliai muziką dalijančių tinklalapių vairo turi sulaukti teisinių pasekmių: didelių baudų arba kalėjimo. Tačiau jei to nėra siekiama – žinoma, kad niekas nepasikeis.
Reikia suprasti, kad nelegalių tinklalapių savininkai iš tokios veiklos uždirba pinigus. Tai, kad muziką vartotojai per juos parsisiunčia už dyką nereiškia, kad tinklalapius valdantys žmonės nieko neuždirba. Juk nelegaliuose puslapiuose yra daugybė reklamų, kartais jie pardavinėja prenumeratas. Ir kadangi tokių tinklalapių savininkai nieko nemoka teisių turėtojams, jie iš muzikos susirenka daug daugiau pinigų, nei tas pats „Spotify“, veikiantis sąžiningai.
Keliose šalyse, pavyzdžiui Švedijoje ar Jungtinėje Karalystėje, žmonės pradeda visa tai suprasti. Žinoma, jeigu žmonės neturi pinigų, negalime tikėtis, kad jie pirks muziką legaliai. Bet jeigu turi, jie mieliau eina į legalius puslapius, kur nerizikuoja gauti šlamšto į savo kompiuterį ir žino, kad tai darydami nepalaiko vagių.
Jeigu alternatyva įperkama, žmonės pradeda ja naudotis. „Spotify“ prenumerata Jungtinėje Karalystėje kainuoja 5 arba 10 svarų mėnesiui, priklausomai ar nori muziką klausytis tik savo kompiuteryje, ar ir telefone ar planšetėje. Penki svarai – tai pinta alaus. Už tiek pat galima gauti priėjimą prie praktiškai visos norimos muzikos visam mėnesiui. Manau, kad muzika suteikia daugiau džiaugsmo nei alus.
Žinoma, piratavimas visada išliks. Bet yra auganti grupė žmonių, kurie turi moralinį kompasą ir, jeigu tik išgali, priima teisingą sprendimą t. y. nesisiunčia muzikos nelegaliai. Manau, kad mes pamažu progresuojame
– Kita Lietuvos muzikos verslo bėda yra ta, kad jame įprasta dirbti be sutarčių. Jau pirmąją „Vilniaus muzikos savaitės“ dieną vienas iš vadybininkų viešai prisipažino, kad 95 proc. susitarimų šiame versle įvyksta tiesiog žodžiu, susiderinant dėl to, ką reikia padaryti, ir kokia suma turi būti už tai sumokėta. Ar, jūsų akimis, tokia situacija yra normali?
– Jeigu taip yra iš tikro – tai šokiruojanti informacija. Jei neturi sutarties, vadinasi, kad neturi į ką atsiremti kilus problemai. O ar jūs turite muzikantų sąjungą?
– Ne. Prieš kelis metus, kai atlikėjams buvo padidinti mokesčiai už autorines sutartis, daugelį šio verslo žaidėjų ir nustūmusių į šešėlį, buvo iškelta idėja tokią sąjungą kurti. Tačiau konkrečių rezultatų nebuvo pasiekta.
– Jungtinėje Karalystėje mes turime muzikantų sąjungą, kurioje dirbantys teisininkai gali peržiūrėti sutartis, patikrinti, ar jose nėra atlikėjui neigiamų punktų. Taip pat yra standartiniai sutarčių pavyzdžiai, kuriuos gali naudoti prireikus. Sutartyse yra daug punktų, kurie apsaugo tave, kaip atlikėją.
Švedijoje aš esu tarp kūrėjų naujos organizacijos, kurią formuojame iš dainų autorių ir prodiuserių, nes matome, kad esame išnaudojami įrašų kompanijų ir muzikos leidėjų. Manau, kad toks susivienijimas būtų gera idėja ir Lietuvoje. Tačiau jis turi ateiti iš apačios, iš pačių muzikantų.
Jeigu norite geresnių sąlygų ir kitokios muzikos verslo kultūros – vienykitės. Šio verslo „blogi vaikinai“ naudojasi tuo, kad muzikantai yra nevieningi ir tarpusavyje nebendrauja.
Jungtinėje Karalystėje, jei kas nors pasielgia netinkamai su keliais, ar netgi tik su vienu atlikėju, jis ar ji yra įtraukiamas į specialų muzikantų sąjungoje esantį sąrašą. Tuomet kiti atlikėjai mato: „Aha, šio žmogaus turėčiau pasisaugoti“. Nes kitaip tas žmogus lyg niekur nieko dirbs toliau ir gadins reikalus vis kitiems atlikėjams.
Dėl to susivienyti yra labai svarbu. Manau, kad tai yra vienintelis būdas apsaugoti bendrą atlikėjų interesą.
