- Kaip jūs, trys bardai, atradote vienas kitą, kada susigrojote?
- Trise grojame nuo konservatorijos laikų. Vėliau išsiskirstėme į skirtingus teatrus, todėl muzikavome kas sau. Po kiek laiko vėl susiėjome. Palaipsniui, mums patiems netikėtai, išėjome į didžiąją sceną. Juk iš pradžių grojome tik draugams, su humoru, kartais labai juodu. Mūsų pirmasis viešas pasirodymas įvyko Palangoje, V.Kernagio suorganizuotame festivalyje „Baltijos jaunystė“. O paskui išgirdome, kad ir kiti atlikėjai ėmė dainuoti mūsų dainas. Keista, tačiau jie mus ir išpopuliarino. Dar iki šiol visi galvoja, kad „Riešutų žydėjimas“ yra „Vairo“ daina. Ne, tai – mano sukurta daina, tačiau jiems ji tapo tarsi vizitine kortele, o aš dėl to nesikremtu, tebūnie. I.Ašakaitė išpopuliarino mano dainą „Aš mylėjau tave tau nežinant…“
- Tačiau šias dainas ir jūs dainuojate?
- Be abejo. Jei žmonės sako, kad šios muzikos jiems reikia, tai ir mums taip atrodo. Kartą po koncerto priėjo klausytojas ir pasakė: „Jeigu ne jūsų dainos, aš seniai būčiau miręs.“ Jeigu mūsų dainos išties gali prikelti gyvenimui, tai yra puiku. Tada jaučiu, kad dirbu ne veltui. Aš nemoku brautis per jėgą ar lipti per kitų galvas, galiu tik ramiai žingsniuoti savo keliu.
- Beje, koks tai žanras? Dainuojamoji poezija?
- Dėl žanro yra ginčų. Terminą „dainuojamoji poezija“ yra sukūręs amžinatilsį maestro V.Kernagis. Jo žodžiais, tai muzikinis žanras, kurio kartais neįmanoma užrašyti natomis, kuriame žodžiai labai dažnai svarbiau nei muzika ir kurią geriausiai atlieka dramos aktoriai. Matyt, reikėjo to įvardijimo, kad žmonės atskirtų mūsų dainas nuo popso, roko. Bardais negalime vadintis, nes bardas pats rašo ir tekstą, kuris jam svarbiausias, ir muziką. Ko gero, teisingiausia šį žanrą vadinti tiesiog daina, net ne balade.
- Kurių poetų tekstus renkatės?
- Kažkada susižavėjau A.Jonyno „Aš mylėjau tave tau nežinant“. Daug dainų sukurta pagal A.A.Jonyno, H.Radausko, S.Gedos, S.Bareikio tekstus. Dabar bandome netikėtą variantą – poetui Rimvydui Stankevičiui pirmiausia pasiūlome pasiklausyti harmonijos, o jis pagal ją parašo atitinkamą tekstą. Tam reikia begalinio lankstumo.
- Jūsų išdainuoti posmai – tai tarsi mažos sentencijos.
- Tai vertybė, tai mūsų visų dvasinė būsena. Norisi, kad šie jausmai pasiektų publiką, kad ji mus išgirstų. Jau šešti metai vyksta Gedimino Storpirščio ir Mokytojų namų organizuojami dainuojamosios poezijos festivaliai, salės būna sausakimšos, nes mūsų dainos – tikros, tai ne kokie nors fonograminiai įrašai. Palaipsniui festivalis tapo tarptautinis, atvyksta atlikėjų iš Švedijos, Airijos, kitų šalių.
- Už ką žmonės jus myli?
- Už paprastumą, nuoširdumą, už sukurtą, o ne už padarytą dalyką. Aš scenoje neturiu linksminti ar liūdinti, aš įžengiu į ją išjausti visa tai, ką dainuoju, drauge su kitais. Ir tai yra daug tikriau nei kokie nors šviesų ar scenografijos efektai. Žmogus čia ateina kaip išpažinties, išklausydamas, kas kitiems skauda, pats prisipažindamas, kad ir jam skauda. Tai tiesioginis, subtilus ir intymus bendravimas.
- Ar jau atėjo metas, kai žmonės ieško muzikoje tylos?
- Be abejo, geriausias įrodymas – žmonių gausa koncertuose. Jie neitų, jei jiems būtų nemiela…
- Koks jūsų dienos ritmas? Spėju, kad savo skambučiu pasibeldžiau per anksti?
- Mes nuo jaunystės įpratę, kad visi spektakliai bei koncertai baigiasi vėlokai. Negalėčiau keltis 6 valandą, nes aš niekada nedirbu nuo 8 iki 5. Man atrodo normalu eiti gulti antrą–trečią valandą nakties. Štai vakar koncertas Palangoje baigėsi 11 valandą, paskui sėdau į mašiną ir – namo. Gyvenimo ritmą diktuoja darbo specifika. Mes laisvi laiko atžvilgiu, galime sėdėti iki paryčių, muzikuoti, nė vienas nežiūrime į laikrodį ir nesakome, kad jau laikas miegoti.
- Jūs visi trys, be abejo, gerai jaučiate vienas kitą?
- Kūrybinė draugystė tarp vyrų kieta – juk 30 metų grojame. Suprantame vienas kitą, net kalbėti nereikia. Vienas pradeda, kitas pagauna, trečias jungiasi. Tas procesas tvyro ore. Tas pat ir su žiūrovais – jei nėra kontakto, gali nertis iš kailio. Kontaktas su publika man svarbiausia. Žmonės mus girdi, mes – juos, jie tiki mumis, nes mes esame tikri. Yra kažkokie subtilūs dalykai ir tekste, ir harmonijoje, ir tarp žmonių. Tas susijungimas yra didelis dalykas.
- Ar jūsų trijų asmeniniai gyvenimai taip pat kažkuo panašūs?
- Negalima tapatinti gyvenimo ir profesijos. Mes dėl to ir esame kartu, kad nelendame į vienas kito „dūšią“. Be abejo, jei vienam kas nors atsitinka, visi skaudžiai išgyvename.
- Ar jums pirmiausia yra kūryba, o visa kita kažkur šalia?
- Vadinkime taip. Mano asmeninis gyvenimas susijęs su kūryba, o kūryba yra manyje, ar aš būčiau vienas, ar būtume šešiese. Kol dar galiu, turiu kurti, nes neišvengiamai gali ateiti krizė. Aš dar reikalingas žiūrovams.
Viskas, kas vyksta šiame iliuzijų pasaulyje, yra teisinga, taip ir turi būti, aš nesvarstau, kas būtų, jeigu būtų. Praėjo kažkoks laikotarpis, ir puiku. Tau, kaip asmenybei, skirta eiti toliau, tu neužsilieki toje fazėje, o eini nedejuodamas: ak, aš tada buvau toks ir toks, turėjau padaryti tą ir tą. Nėra prasmės žaisti emocijomis, per jas tik žlungi.
- Ar turite šalia artimą žmogų?
- Man reikia žmogaus, kaip ir kiekvienam. Tikro, kuriuo galėčiau pasitikėti. Nuo to priklauso ir dvasinė pusiausvyra, ir ramybė. Mano dukra Agnė gyvena toli, Maskvoje, bet aš ją jaučiu. Mes susiskambiname, aš klausiu: ar kažkas atsitiko? Ne, ne, – ji sako, ir tik vėliau prisipažįsta, kad atsitiko. Jaučiu kiekvieną virptelėjimą, ar ji filmuotųsi Maskvoje, ar kur kitur. Ir ji jaučia, klausia, – tėveli, ar tau viskas gerai? Ramu, kai yra dvasinis ryšys. Ji gyvena su draugu, ir duok Dieve, kad viskas eitųsi gerai. Svarbu, kad jie pasitikėtų vienas kitu. Aš nuo vaikystės skiepijau: viską gali daryti, tik nemeluok, nes kai atsiranda pirmoji falšo nata tarp dviejų žmonių, viskas griūva.
- Vadinasi, dukra pasuko abiejų tėvelių – Olego Ditkovskio ir Tatjanos Liutajevos – pėdomis, bando tapti aktore?
- Man sunku objektyviai spręsti apie jos aktorinius gebėjimus. Visi šneka, kad ji – žvaigždė. Jaunam žmogui, kuris atvyksta į Maskvą ir pamato daugybę savo nuotraukų, tikrai gali susisukti galva. Aš jai sakau – visa tai praeis, aš turiu pamatyti tavo darbus, tik tada pasakysiu, ar tu iš tiesų talentinga aktorė, ar tave panaudoja kaip gražią merginą.
- O ar galiu paklausti apie jūsų gyvenimo meilę?
- Ne, aš nekalbu šia tema. Paradoksalu, bet, kai tik viename laikraštyje pasirodė straipsnis apie mūsų šeimą – kokia ji nuostabi, tada prasidėjo griūtis. Negalima brautis į vidų. Tai energetiniai dalykai. Kažkas perskaito, pavydi, visa tai grįžta atgal. Lyg ir savo laime pasidaliji su kitais. Apskritai, laikas duoti atkirtį bulvarinei krypčiai, ar ne taip
