Jeigu pasaulis nebūtų pamilęs jo pirmojo albumo, vien gitara ir balsu atlikto 2003-ųjų „Veneer“, dabar Gonzalezą galbūt kalbintume „Mokslo“ rubrikai kaip biochemijos daktarą. O jeigu būtume pagavę jį paauglystėje, į interviu būtų atvažiavęs riedlente, po to eitų groti su savo pankroko grupe gimtajame Geteburge, kur lig šiol gyvena.
Vasario 2-ąją Gonzalezas pirmą kartą koncertuos Lietuvoje ir vėl bus kitoks nei manei jį pažinojus. Į Vilniaus „Compensa“ salę jis žengs su 22 muzikantų orkestru. Įprastai tik gitara ir balsu – išskyrus koncertus su savo grupe „Junip“ – kūrinius atliekantis dainininkas orkestrinį turą rengia tik antrą kartą gyvenime.
Gonzalezo muzika išprovokuoja emocijas. Per koncertą bus pravirksiančių. Bet jis pats – racionalus mokslo žmogus, sakantis, kad, nepaisant apokaliptinės pasaulio nuotaikos, dabar žmonija gyvena geriausius laikus. Ir pats prie gerovės prisideda ne tik muzika, bet ir už ją gaunamais pinigais.
Su Gonzalezu kalbėjomės telefonu, metų pradžioje – laiku, kai kiekvienas pasižadame sau būti šiek tiek geresniais. Nuo to ir pradėjome.
– Ką Jose Gonzalezas 2017-aisiais darys kitaip?
– Noriu perskaityti daugiau knygų. Man patinka jausti tą intelektualinį malonumą, kuris ateina, kai sužinai kažką naujo. O taip pat stengsiuosi labiau rūpintis sveikata. Tai dariau ir pernai. Dažnai bėgioju parke, kur vyksta festivalis „Way Out West“.
– Ką skaitote dabar?
– Steveno Pinkerio „The Better Angels of our Nature“. Nuostabiai parašyta ir svarbi knyga apie smurto istoriją. Autorius perduoda gerą žinią: kad smurto pasaulyje mažėja. Nors mes to ir nejaučiame.
– Kai skaitai jūsų „Twitter“ srautą, matai, kad jums rūpi pasaulio būklė. Ten nuolat dalijatės svarbiais straipsniais: apie netikrų naujienų („fake news“) proveržį žiniasklaidoje, būdus padėti besivystančioms šalims, daug kitų temų. Ir beveik nieko apie muziką.
– Priešingai nei „Facebook“ ar „Instagram“, kur daugiausia dalinuosi muzikine informacija, „Twitterį“ naudoju išreikšti savo nuomonei platesnėmis temomis. Dažniausiai tai darau per kitų žmonių tekstus. Pasidalinu tais, kurie palaiko man svarbias idėjas: mokslą ir humanizmą.
Šias temas stengiuosi tirti ir savo muzikoje. Antrajame albume parašiau tokias dainas kaip „How Low“ („Kaip žemai esi pasiryžęs kristi, kad pasiektum savanaudiškus tikslus“? – K.V.) ar „Abraham“ („Abraomai, <...> tu pavertei mūsų mąstymą šališku“). 2016-aisiais pasaulinių, bendruomeniškų temų niekaip neišėjo užmiršti. Kita vertus, kai žiūri į statistiką – smurto pasaulyje mažėja, skurdo taip pat. Stengiuosi rasti pozityvių žinių, kurių žmonės dažnai nepastebi.
– Buvote pasidalinęs ir sąrašu labdaros organizacijų, kurioms labiausiai verta aukoti pinigus. Ar pats aukojate labdarai?
– Taip, dvejus pastaruosius metus penktadalį savo iš muzikos uždirbtų pinigų atiduodu labdaros organizacijomis. Tačiau svarbu ne tik kiek, bet ir kam. Kurį laiką domiuosi pasauliniu judėjimu „Efektyvus altruizmas“ („Effective Altruism“), skatinančiu aukoti pinigus toms organizacijoms, kurioms geriausiai sekasi pasiekti savo tikslus. Tinklalapis „Give Well“ skelbia labdaros organizacijų reitingus. Atsižvelgiu į juos rinkdamasis, kam aukoti savuosius pinigus. Švedijoje aukojimas labdarai yra įprastas dalykas, tačiau domėtis efektyviu altruizmu kol kas yra naujiena.
– Gimėte ir užaugote Švedijoje, tačiau abu jūsų tėvai yra iš Argentinos. Jie pabėgo iš šalies 70-aisiais, kai ten prasidėjo žmonių persekiojimas. Kiek Argentina jums svarbi šiandien?
– Kalbu ispaniškai ir jaučiu labai artimą ryšį su šios šalies muzika, ypač sukurta 70-aisiais, kai tėvai turėjo palikti šalį. Mano tėvas vėliau grįžo ten gyventi, ten taip pat yra nemažai kitų artimųjų. Kartais skrendu juos aplankyti, pernai ten surengiau koncertą. Bet niekada ten negyvenau. Labai dažnai galvoju apie Argentiną, bet labai retai ten būnu.
– Sunku tuo patikėti klausant jūsų muziką, bet būdamas paauglys grojote pankroko grupėse. Kokį save prisimenate iš tų laikų?
– Buvo ankstyvi 90-ieji. Ėjau į mokyklą, važinėjau riedlente, su draugais klausėme daug skate-pankroko. Kartu su geriausiu draugu nusprendėme įkurti savo hardkoro (pankrokui artima, agresyvesnė muzikos atšaka – K.V.) grupę. Grojau bosine gitara. Geteborge tada buvo susiformavusi labai aktyvi pogrindžio muzikos scena, nuolat eidavome į koncertus. Ir dabar jaučiu šiai muzikai nostalgiją, bet klausausi retai. Nebėra taip kaip anksčiau, kai gaudydavau informaciją apie kiekvieną naują grupę, sekdavau naujai pasirodžiusius albumus.
– Kas atsitiko, kad jūsų muzika nurimo?
– Būdamas paauglys taip pat mokiausi groti klasikine gitara. Nors grojau hardkorą, rašiau ir pirmas savo solines dainas gitarai. Kuo labiau išaugau iš paauglystės, tuo daugiau laiko skyriau būtent tokios muzikos kūrybai. Jei atvirai, manosios grupės nebuvo labai sėkmingos. Pradėjau studijuoti, ir joms tiesiog nebegalėjau skirti pakankamai laiko. Namuose groti ir dainuoti vienam buvo daug paprasčiau. Gerai jaučiausi tokią muziką grodamas, supratau, kad tai patinka ir klausytojams. Tad prie hardkoro nebegrįžau.
– Turite be galo jaukų, raminantį balsą. Kaip jį išlavinote?
– Ačiū! Pradėjau dainuoti namuose su tėčiu. Jo balsas buvo puikus, būdamas jaunas jis priklausė Argentinos liaudies muzikos grupei. Su tėčiu dainuodavome bosanovą ir „The Beatles“ koverius. 18-os, kai jau buvau pradėjęs rašyti savo dainas namuose, draugas pakvietė į chorą – ten išmokau labai daug. Niekada nėjau į muzikos mokyklą, nėjau į privačias pamokas pas dainavimo mokytojus, tik į chorą.
– Jūs buvote puikus studentas, pasiekėte biochemijos doktorantūrą. Jei ne muzikos sėkmė, greičiausiai dabar būtumėte mokslininkas?
– Turbūt, kad būčiau tęsęs mokslininko karjerą. Mokslas man buvo super įdomus, turėjau ir sritį, į kurią labiausiai norėjau gilintis: struktūrinę biochemiją. Bet nebuvo taip, kad moksle man viskas eitųsi savaime. Turėjau skirti labai daug laiko, kad deramai suvokčiau teoriją. Nebuvau geriausias ir laboratorijoje. Padarydavau užduotis, bet lėčiau nei kiti. Kai pasirodė mano pirmas albumas, nebuvau atlikęs įspūdingų tyrimų. Tad muzikos kelią pasirinkau natūraliai.
Tačiau mokslo naujienas seku lig šiol. Stengiuosi žiūrėti mokslines dokumentikas, skaityti knygas. Muzikos karjera tuo dėkinga, kad gali rasti pakankamai laiko domėjimuisi kitais dalykais.
– Už kelių savaičių pirmą kartą koncertuosite Lietuvoje. Žiūrint į „Facebook“ skaičius – 1,000 žmonių pažymėjo, kad eis į koncertą, dar virš 2,000 yra „susidomėję“. Koks jausmas turėti tūkstančius fanų šalyje, kurioje niekada nesate buvęs?
– Tai nuostabu. Dažnai taip nutinka, kad šalyse, kuriose niekada nekoncertavau ir kuriose neturiu leidybinės kompanijos, žmonės vis tiek atranda muziką per internetą. Visada džiaugiuosi, galėdamas pas šiuos žmones nuvykti. Prieš porą mėnesių tai padariau Azijoje: pirmą kartą grojau Indijoje ir Vietname.
Žinoma, nekoncertuoju arenose. Laikau save alternatyviu, nepriklausomos scenos atlikėju, tad groju mažesnėse erdvėse. Bet vis tiek labai gera žinoti, kad skirtingose pasaulio vietose yra žmonių, kurie nori išgirsti mano muziką.
– Vilniuje koncertas bus įspūdingas: atvykstate su 22 muzikantų orkestru. Papasakokite apie jį daugiau.
– Viskas prasidėjo dar 2009-aisiais. Berlyno muzikantai buvo susibūrę į projektą „Berlin String Theory“, tarp jų buvo muzikantas Sebastianas Gabelis. Jis persikėlė iš Berlyno į Geteborgą ir pakvietė vietinius atlikėjus dirbti kartu. Aš buvau vienas tų, kurie gavo kvietimą. Pabandėme kartu su orkestru atlikti vieną mano kūrinį, mums patiko, kaip jis skambėjo.
Tada mane pakvietė koncertuoti Geteborge miesto koncerte. Pakviečiau orkestrą prisijungti. Turėjau paaukoti visus savo pinigus, kad jie galėtų mano dainoms parengti aranžuotes. Bet buvo verta. Po to iškeliavome į turą po Europą. Keliavome susispaudę į du autobusus, visi kartu, daug žmonių, labai smagu. Tai buvo prieš penkerius metus. Laukėme, kada galėsime tai pakartoti. Pagaliau tai darome!
– Jus publika pažįsta kaip „vaikiną su akustine gitara“. Koncertas su orkestru, turbūt, bus neatpažįstamai kitoks?
– Grosime mano solines dainas iš visų trijų albumų. Dėmesys vis dar bus mano balsui ir gitarai, bet juk tai 22 žmonių orkestras su styginiais ir pučiamaisiais instrumentais, pianinu, perkusija, vokalais – dainos bus labai dinamiškos ir labai skirtingos. Orkestro muzikantai mėgsta groti savo sukurtais instrumentais ir žaisti su garsu, tad bus ir eksperimentinės muzikos. Kelias dainas tradiciškai atliksiu visai vienas, bet apskritai tai bus labai kitoks koncertas nei žmonės yra įpratę.
– Ar 2017-ieji pasauliui bus geresni?
– Nežinau. Kartais paklausau, ką kalba futuristai. Jų darbas yra nuspėti, kas įvyks – bet ir jie nežino. Tad aš žinau dar mažiau. Esu tikras, kad kelyje bus daug duobių. Bet, tikėkimės, kad vis tiek einame į šviesią ateitį.
