Čia pasirodė tokie atlikėjai kaip norvegų electropop daininkė „Aurora“, britai rokeriai „Nothing But Thieves“, australų indie rokeriai „Temper Trap,“ elektronikos atlikėjai: airė Róisín Murphy, britas James Blake, britų grupė „Years & Years” bei kiti. Festivalį vainikavo beveik dvejų valandų trukmės britų roko grupės „Radiohead“ pasirodymas.
Dieną festivalyje pradedame norvegės atlikėjos „Aurora“ pasirodymu pagrindinėje scenoje. Jauna atlikėja savo muzikoje maišo elektronikos, popso, folk ir roko elementus. Norvegų folkloro kostiumą primenančiais apdarais apsirėdžiusi nedidelė ir miela šviesiaplaukė mergina šiltai bendravo su publika. Skambėjo „Runaway“, „I Went Too Far“, „Running with the Wolves“. Jos energingas, bet tuo pačiu ir svajingas pasirodymas tarsi perkelė į mitologinių herojų knibždančius Norvegijos kalnus ir miškus. Tai puikiai tiko dienos pradžiai.
Toliau bėgame prie alternatyvios muzikos scenos. Beveik tuo pačiu metu kaip „Aurora“ čia groja britų roko grupė „Nothing But Thieves“. Ne kartą festivalio programoje panašaus žanro atlikėjai groja tuo pačiu ar panašiu metu, todėl abiejų pamatyti neįmanoma. Deja, pavyksta išgirsti vos porą šių 2015 m. išgarsėjusių britų dainų – „Trip Switch“ ir „Ban All The Music“.
Bėgioti mums nusibodo, todėl nusprendžiame paaukoti britų elektronikos grupės „Years & Years” pasirodymą. Juos lietuvių festivalininkai (kurių buvo galima nemažai sutikti ir „Lollapaloozoje“) galėjo šią vasarą pamatyti Latvijos pajūryje vykstančiame „Positivus“. Taigi pasiliekame prie „Alternative“ scenos, į kurią netrukus lipa australų indie roko grupė „Temper Trap“.
Nesigalime šiuo sprendimu. Nuo pat koncerto pradžios jie verčia publiką judėti. Jų indonezų kilmės vokalistas, specifinio balso savininkas Dougy Mandagi daug nebendrauja, tačiau jaučiasi jų pasirodymo nuoširdumas. Skamba tokios grupės dainos kaip „Fall Together“, „Love Lost“, „Rabbit Hole“. Pasirodymą jie užbaigia savo didžiausiu hitu „Sweet Disposition“.
Pasiliekame prie tos pačios scenos, į kurią netrukus lipa airių kilmės britų electro atlkėja Róisín Murphy, praeitais metais koncertavusi ir Lietuvoje. Pirmiausia ji tapo žinoma kaip trip hop`o dueto „Moloko“ narė. Išsiskyrus „Moloko“, ji tęsia solo karjerą. Šiai moteriai charizmos tikrai netrūksta. Minia prie scenos visiškai pasiduoda jos muzikos ritmams, o ji ir ji pati scenoje nenurimsta: nuolat keičia aprangą, vis traukia skirtingas scenografijos detales. Jos koncertas papirktų net panašaus žanro muzikos nemėgstantį klausytoją.
Išgirdę vieną jos hitų „Overpowered“ traukiame prie pagrindinės scenos, kur pavyksta išgirsti dar vieno britų elektronikos atlikėjo Jameso Blake pasirodymo pabaigą – vėl tik dvi dainas: „Retrograde“ ir „The Wilhelm Scream“. Jo koncertas atrodo kiek apokaliptiškai – prie pagrindinės scenos būriuojasi didžioji dalis iš 70 tūkst. festivalio lankytojų, leidžiasi saulė, tvyro kylančių dulkių rūkas.
Po šio pasirodymo dalis festivalio lankytojų traukia prie antrosios pagrindinės scenos, kur pasirodo amerikiečių elektronikos grupė „Major Lazor“, o kiti pasilieka ar nuo kitų scenų juda link pagrindinės užsiimti vietų laukiamiausios festivalio grupės – „Radiohead“ – pasirodymui, nors iki jo lieka dar daugiau nei valanda. Vietos užsiimi einame ir mes.
Šių metų gegužę „Radiohead“ išleido 9-ąjį studijinį savo albumą „A Moon Shaped Pool“. Paskutinį albumą „The Kingo of Limbs“ grupė išleido 2011 m. ir po to nuo 2012 m. jie nekoncertavo, nariai daugiau dėmesio skyrė asmeninėms karjeroms. „Radiohead“ turas, kuriam priklausė ir šis koncertas Berlyne, pavadintas naujausio grupės albumo vardu. „A Moon Shaped Pool“ greičiausiai yra melancholiškiausias grupės albumas – tai siejama su grupės vokalisto Thomo Yorke`o išsiskyrimu su jo gyvenimo partnere ir jo vaikų motina Rachel Owen. Dainų žodžiai pripildyti aliuzijų į jo asmeninį gyvenimą ir karjerą.
Taigi suradę vietą, iš kurios stebėsime koncertą, laukiame. Pamažu temsta. Artėjant pasirodymo laikui iš scenos pasigirsta muzika, įtampa kyla. Po kelių minučių grupės nariai gitaristai Jonny Greenwoodas ir Ed O‘Brien, bosistas Colin Greenwoodas, būgnininkas Phillipas Selway`us po vieną pradeda lipti į sceną. Pasigirsta albumą pristačiusios dainos „Burn The Witch“ instrumentinė įžanga. Nuaidi palaikantys publikos plojimai. Į sceną įžengia vokalistas Th. Yorke`as. Jie dar labiau pagarsėja.
Pasirodymo pradžioje skamba dainos iš naujojo albumo – antroji albumą pristatanti daina „Daydreaming“, kuriai itin asmenišką Th. Yorke`ui muzikinį klipą sukūrė senas grupės draugas, amerikiečių kino režisierius Paul Thomas Anderson, toliau: „Decks Dark“, „Desert Island Disk“ bei grėsmingiausia albumo daina „Ful Stop“. Pasirodymas pradžioje skamba liūdnesnės, švelnesnės bei lėtesnės jų dainos, tačiau jas netrukus pakeičia publikos pamėgtos ir ją išjudinančios bei balsus prarėkti kviečiančios dainos „2 + 2= 5“, „Lotus Flower“, „Reckoner“, „No Surprises“ ir kitos.
Th. Yorke`as koncerto mažai bendrauja su minia, su jais žodžiais pasisveikina praėjus bene trečdaliui koncerto, vėliau kartais po vienos ar kitos dainos padėkoja vokiškai. Panašu, kad grupė labiau stengiasi publiką sutelkti klausytis jų pasirodymo, o ne jį stebėti. Ekranai scenos šonuose ir viduryje kartais rodo grupės narius, bet dažniausiai visuose įsižiebia minimalistinės vizualizacijos, todėl ką nors matyti, kad ir kur milžiniškoje minioje stovėtum, sunku.
Brandus „Radiohead“ pasirodymas veikia labiau ne emociniame lygmenyje, leidžiančiu mums kartu išjausti dainas, tačiau labiau intelektualiame, kviečiančiame patirti šios, nuolat kažko naujo muzikoje ieškančios ir eksperimentuojančios, grupės garsų pasaulį.
„Radiohead“ sugroję visiškai publiką iš kojų išverčiančias savo dainas kaip „Idioteque“, „Bodysnatchers“ ir vieną emocingiausių savo dainų, bene visad skambančią pasirodymų pabaigose, „Street Spirit (Fade Out)“, jie palieka sceną. Minioje nerimsta šūksniai. Netrukus muzikantai grįžta, tai veikiau buvo tik poilsio pertraukėlė – jie sugrįžta dar penkioms dainoms. Skamba tokios dainos kaip grupės hitas dar iš 1997-ųjų – „Paranoid Android“ – ar viena jautriausių ir asmeniškiausių „A Moon Shaped Pool“ dainų „Present Tense“. Jie pakartojimą baigia albumo „In Ranbows“ daina „Weird Fishes/Arpeggi“. Niekas negali patikėti, kad grupė taip ir nebegrįš į sceną. Šūksniai ir plojimai netyla. Jie grįžta.
Th. Yorke`as klausia festivalio lankytojų, ar „Lollapaloozoje“ jie jaučiasi laimingi. „Tuojau laimingi nebebūsite“, – sako jis ir pradeda skambėti vienos žinomiausių grupės dainų „Creep“ pirmieji akordai. Prie pagrindinės scenos greičiausiai mažai tokių, kurie nedainuotų kartu su grupe. Grupė šios savo debiutinės dainos, sukurtos dar 1992 m., ilgai negrodavo gyvų pasirodymų metu, tačiau naują albumą pristatančio turo metu kartais ja nudžiugina koncertų lankytojus. Taigi visiems šios dainos gerbėjams tai tikra šventė.
Pasirodymą jie užbaigia, ko gero, pačia garsiausia savo daina – akustine, iš grupės tarpusavio pokšto gimusia 1997-aisias išleisto albumo „OK Computer“ daina „Karma Police“, labiausiai išgarsinusią šią britų roko grupę.
„Radiohead“ palieka scena. Užgęsta šviesos. Minia autobusais ir traukiniais išsiskirsto po laisvės miestą.
Antrosios festivalio „Lollapalooza Berlin“ dienos akimirkos:
