Paskutinį kartą jauniausias „bohemietis“ scenoje buvo 3 metų Tado Girininko sūnus. Šį kartą tai – vos pusmečio Emilija! Mažoji scenoje elgiasi taip disciplinuotai, jog daugelis net suabejojo, ar scenoje iš tiesų mato gyvą kūdikį.
Režisierė Dalia Ibelhauptaitė teigė suprantanti, jog kai kuriems toks žingsnis gali pasirodyti keistas ar neteisingas, tačiau, juk daugelį mūsų tėvai nuo mažiausių dienų tempė į įvairiausius būrelius ir niekam blogiau nuo to nebuvo: „Emilija – jauniausias „bohemiečių“ trupės narys. Iki tol buvo Tado sūnus, įspūdingai pasirodęs „Verteryje“. Jis iki šių dienų, lydėdamas tėtį pro duris namuose klausia, ar gali eiti su juo į darbą...
Esame užauginę nemažą kartą jaunuolių, kurie būdami vaikais kažkada pas mus dainavo „Bohemoje“. Šiandien jie – suaugę žmonės ir žinau, jog dalis jų iš tiesų pasirinko su scena ir muzika susijusias profesijas. Susilaukiame teigiamų atsiliepimų ir iš tėvų, kurie teigia, jog padirbę teatre vaikai išmoksta disciplinos, atsakingo požiūrio, atsakomybės, atskiria, kas yra pramoga, o kas – darbas. Mes didžiuojamės tokia savo veikla.
Vis dėlto šį kartą ryžomės tikram eksperimentui: kūdikis scenoje. Jam – vos pusė metų, su juo nesusikalbėsi, su 3 metų vaiku tu jau gali vystyti kažkokį pokalbį, pasakoti, ką daryti, ko ne. Su kūdikiu taip nesigauna. Tai ne mano užmojis, - operos „Pelėjas ir Melisanda“ siužete Melisanda prieš mirtį susitinka su savo naujagime. Nežinau, ar mes pirmieji, atvedantys tikrą kūdikį į sceną operos finale. Tai – didelė rizika, tu turi surasti vaiką, kuris bus ramus, jausis komfortabiliai scenoje ir šalia jos, žinoma, neverks, nešauks, nerėks, kai to nereikia.
Man iš pradžių visi sakė, kad aš tokio vaiko nerasiu, ir kad nebus mamos, kuri leistų savo vaiką į sceną. Iš karto noriu pasakyti, jog esame dėkingi ne tik Jelenai, bet ir visoms mamoms su kūdikiais, kurios atsiliepė į mūsų kvietimą. Labai džiugu ir malonu suprasti, jog joms toks mūsų žingsnis rūpi ir jos supranta jo prasmingumą, nors pats vaikas gali to ir neprisiminti.
Mes visi labai bijojome, aš labai nervinausi: kaip gi bus, kai vaiką išnešime į orkestrinę repeticiją, kur 70 žmonių orkestras groja pilnu garsu forte, o 3 solistai dainuoja. Nepamiršiu niekada to momento, kai visi sėdėjome išsižioję ir į sceną buvo įnešta Emilija. Ji ne tik neverkė, bet ir sukiojo galvytę į visas puses, ramiai apsižiūrėjo, kur yra, matyt, jai didelį įspūdį, padarė šviesos, kažkokia energija... Ir kai ji buvo prinešta prie savo sceninės mamos, Jurgitos Adamonytės, ji ėmė jausmingai mosuoti rankeles, tiesti jas į Jurgitą ir visų didelei nuostabai net nusišypsojo...
Čia visiems tapo aišku, jog ši mergaitė yra tikras scenos talentas ir genijus! Be to, vieną kartą puikiai suvaidinti sceną – vienas dalykas, o mes turėjome keturias repeticijas ir aš turiu pasakyti, jog Emilija, bene vienintelė taip profesionaliai dirba ir kas kartą scenoje atlieka tiksliai tą patį! (juokiasi)
Ir net tą vienintelį kartą, kai ji trumpam pravirko, tai įvyko muzikinės pauzės metu, dramatišku momentu, jog paskui ją galėjo pradėti verkti ir visi kiti. Manau, jog tai nuostabu, galbūt iš tos mergaitės išaugs puiki solistė, o net jei ne, galbūt išaugs žmogus, mylintis klasikinę operą, kultūrą, kas yra irgi labai gerai, o net jei ji pati niekada į operą neateitų, manau, kad kažkas gero ir šviesaus iš to liks net jei tai būtų tik nuotraukos. Esame labai dėkingi Jelenai už ryžtą ir supratingumą!“
Akimirkos iš pasiruošimų: