Žemaitkiemio dvare gyva kūrybos dvasia

 (15)
Laikinosios sostinės verslininkas Mindaugas Šventoraitis, prieš šešerius metus įsigijęs Babtyno Žemaitkiemio dvarą, vadina save dvarininku, tačiau tik apsilankiusieji dvare supranta, kad romanuose skaityti ar kino filmuose matyti nerūpestingi, pilni prabangos aristokratų gyvenimo vaizdai neturi nieko bendra su 21 a. dvarininkų gyvenimu.
Su drauge dailininke Migle Kosinskaite Mindaugas per keletą metų iš sovietmečiu nugyventų pastatų komplekso sugebėjo sukurti oazę sielos atgaivai ne tik sau. Dvare vykstantys įvairūs kultūros renginiai – dailininkų plenerai, koncertai, kalendorinių švenčių minėjimai yra skirti vis didėjančiam draugų ratui ir kiekvienam, kas netingi važiuodamas automagistrale Vilnius–Klaipėda už Kauno, ties nuoroda „Žemaitkiemio dvaras“, pasukti į dešinę.

Pasak Miglės su Mindaugu, turėti dvarą – tai begalės rūpesčių ir jokio laisvo laiko. Statiniams reikia nuolatinių investicijų, o kelių hektarų teritorijai – nuolatinės priežiūros, kad ir patiems, ir atvažiavusiesiems būtų smagu.

Pamažu atstatomi pagrindiniai dvaro rūmai. „Daug įsipareigojimų ir nuolatinė atsakomybė“, – sako M. Šventoraitis. Ir tuojau priduria: „Bet ir malonumų daug. Daug veiksmų laisvės. Daug draugų, kuriuos suburia ypatinga romantiška erdvė – dvaras“.

Žemaitkiemio dvarui 2009-aisiais sukaks 500 metų. Šis dvaras klestėjo iki 1800 m., kai čia gyveno grafai Prozorai. Kunigaikščių Giedraičių nuosavybės metais dvaras buvo nugyventas, grafai Tiškevičiai jį perstatė, o generolas Nagevičius, kurio valdymo laikais dvaras tapo tik ūkinės paskirties pastatu, tarpukariu baigė sunaikinti buvusį aristokratišką dvaro grožį.

Sovietmečiu čia įsikūrė kolūkio raštinė. Naujasis dvaro savininkas nutarė akcentuoti kultūrinę jo paskirtį. „Kaimo turizmo čia nebus“, – pažadėjo M. Šventoraitis.

Žemaitkiemio dvaras
N.Baronienės nuotr.

Energingas vyras jau kelis dešimtmečius kolekcionuoja kone viską, kas kitiems yra tik metalo krūva ar nieko verti sendaikčiai. Mindaugas turi didžiausią ir unikaliausią Lietuvoje senovinių motociklų kolekciją, kilogramais galima skaičiuoti jo surinktas senovines monetas, sukaupęs daugybę antikvarinės technikos – staklių, variklių, žemės ūkio padargų. Dabar renka senovinius automobilius.

„Mano kolekcijos vos telpa dvare, o ką būčiau daręs, jei neturėčiau Žemaitkiemio?“ – svarsto pašnekovas.

Vienintelis nepabūgęs

Pranešimą apie parduodamą Babtyno Žemaitkiemio dvarą M. Šventoraitis aptiko Lietuvos turto fondo informaciniame pranešime. „Ir tapau vieninteliu pirkėju. Daugiau norinčiųjų investuoti tuo metu nebuvo“, – sako jis.

Tik vėliau sužinojo, kad dvaru domėjosi daug kas, bet nuvykę pasižvalgyti potencialūs pirkėjai išvažiuodavo pašiurpę ir išmetę iš galvos idėją įsigyti visiškai apleistą, sovietmečiu suniokotą dvarą. Visur buvo pilna šiukšlių. Statiniai susmegę žemėn, didžiulis kluonas kolūkio laikais paverstas trąšų sandėliu.

„Kitas, Mindaugu dėtas, būtų susiėmęs už galvos – kiek tai reikalauja darbo, o ką kalbėti apie pinigus! Būtų pasakęs: ne, tai neįmanoma“, – juokiasi Miglė. Bet Mindaugas buvo atkaklus ir užsispyręs. Dvarais domėjosi jau seniau. Buvo ne vieną aplankęs, skaitęs literatūros, matęs fotografijų. Žemaitkiemis jo neišgąsdino. Penki pastatai, kurių bendras plotas – per 3000 kv. m. Apie 40 ha žemės. Vien kiemas – 3 ha. Skamba įspūdingai. Tačiau M. Šventoraitis sako, kad vietos nėra per daug. „Smagu, kai didelės erdvės“, – šypsosi „dvarininkas“.

Dvaras visiems

Žemaitkiemio dvaras
N.Baronienės nuotr.

Žemaitkiemio dvaro savininkai duris atveria tokiai daugybei renginių, kad visus išvardyti būtų keblu. Čia vyksta Pažaislio muzikos festivalio koncertai ir folkloro festivaliai, menininkų plenerai ir masinės Joninių šventės, o kiek dar smulkių vienkartinių vakarėlių.

Be to, čia atvyksta pasidairyti ekskursijos. „Suskaičiavome, kad per metus mūsų dvare apsilanko apie 10 tūkstančių žmonių“, – sako M. Šventoraitis. Beveik visi jo dvare vykstantys renginiai – nemokami.

„Tokia ir buvo idėja – dvaras turi būti atviras žmonėms“, – aiškina verslininkas. Jis suskaičiavo: norint dvarą sutvarkyti, jam reikės dar mažiausiai 10 metų. Iš valstybės ar ES struktūrinių fondų Žemaitkiemio dvaro šeimininkai nėra gavę nė cento. „Mes ir neprašėme, – sako Mindaugas. – Pinigus galiu uždirbti pats.“

Sukviesti publiką į Žemaitkiemio dvare vykstančius elitinio meno renginius – ne bėda: 25 min. greitkeliu Klaipėdos link – kauniečių seniai negąsdina.

Žemaitkiemio dvare šią vasarą vykusių renginių programa pirmą kartą buvo tokia gausi, taigi jau galima kalbėti apie suklestėjusį naują kultūros centrą netoli Kauno. Tiesa, Žemaitkiemyje puoselėjama miestiškoji kultūra: daugumos renginių dalyviai ir publika – iš Kauno.

Pažaislio muzikos festivalio koncertuose, profesionalių dailininkų simpoziume, elitinio kino vakaruose „Dvarorama“, vykstančiuose Žemaitkiemyje, aplinkinių kaimų gyventojų retai pamatysi.

Puošia skulptūromis

Prieš Jonines į Žemaitkiemį susirinko penktojo skulptorių simpoziumo „Žemaitkiemis 2005“ dalyviai. Devyni menininkai tris savaites kūrė, bendravo, dalyvavo tuo metu dvare vykusiuose kituose renginiuose.

„Man bendravimas su menininkais suteikia laimės. Visi ligšiolinių simpoziumų dalyviai tapo dvaro garbės nariais, toliau puikiai su jais bendraujame. Per simpoziumą vykstant kūrybiniam procesui dvaras tarsi pašviesėja“, – kalbėjo M. Šventoraitis.

Jis ir šiemet paneigė, kad kada nors dvare bus įkurtas skulptūrų parkas, nors skulptūrų kasmet daugėja. „Tiesiog norisi truputį pasipuošti, nes sovietmečiu šis dvaras buvo visiškai suniokotas“, – sakė „dvarininkas“.

Per penkerius skulptūros simpoziumo „Žemaitkiemis“ gyvavimo metus jo kuratorė dvaro šeimininkė M. Kosinskaitė nustatė geriausią trukmę, tinkamiausias kūrinių temas ir dalyvių skaičių.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Kultūra

Arkivyskupas T. Matulionis: šventumo paženklinta kankinystė (1)

Šį sekmadienį, birželio 25-ąją Vilniuje, Katedros aikštėje, – istorinis įvykis – arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos iškilmės.

A. J. Greimas: ką reiškia jūsų rabiniški ginčai? (6)

Didžiulės, išsamios dvitomės monografijos „Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos“ pirmoji dalis – ant knygos sudarytojo filosofo Arūno Sverdiolo stalo. „Šią knygą laikome kertiniu, pačiu svarbiausiu 2017-ųjų, – A. J. Greimo metų, – akcentu“, – sako jis.

Gilindamasis į F. Dostojevskį, režisierius atpažino save

Birželio 21 dieną Valstybinio jaunimo teatro „Salėje 99“ įvyko premjera „Apsėdimas“. Spektaklį pagal rusų literatūros klasiko Fiodoro Dostojevskio romaną „Broliai Karamazovai“ kūrė jaunosios kartos režisierius Povilas Makauskas. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro režisūros magistro studijas tęsiantis menininkas yra režisieriaus Gintaro Varno mokinys.

Ansamblis „Canto Fiorito“ baigia trejų metų rezidenciją Paparčiuose (1)

Šį sekmadienį Paparčių kaimo Šv. Vyskupo Stanislovo ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje nuskambės paskutinis tarptautinio senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito“ rezidencijos koncertas. Jame kartu su „Canto Fiorito“ gros senųjų pučiamųjų instrumentų ansamblis iš Austrijos „Musica Antiqua Salzburg“, dainuos Paparčių vokalinis ansamblis.

„Midsummer Vilnius“ festivaliui scenos profesionalai rengia energingą pasaulinių hitų programą (2)

Vidurvasaris Vilniuje bus tikras muzikinių stebuklų metas. Valdovų rūmuose vykstantis festivalis miesto širdžiai „Midsummer Vilnius“ šiemet parengė daugybę staigmenų, tarp kurių ir Lino Adomaičio, Egidijaus Buožio ir Vokietijos styginių kvinteto „G-Strings“ koncertas.
OKT teatras
W
HAMLETAS
2017 liepos 29 d. 21.30 val.
Režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklis „Vestuvės“, pastatytas atsispiriant nuo vokiečių klasiko Bertoldo Brechto pjesės, tapo vienu sėkmingiausių pastarojo laiko OKT/Vilniaus miesto teatro pastatymų. Jau per pirmąjį sezoną „Vestuvės“ parodytos rekordiškai daug – net 50 kartų. 51-asis kartas aktorių laukė Sankt Peterburge rengiamo festivalio „Raduga“ scenoje.
Oskaro Koršunovo teatro vasara: vestuvės Sankt Peterburge, laidotuvės Madride
2017 birželio 20 d.