Pasak Miglės su Mindaugu, turėti dvarą – tai begalės rūpesčių ir jokio laisvo laiko. Statiniams reikia nuolatinių investicijų, o kelių hektarų teritorijai – nuolatinės priežiūros, kad ir patiems, ir atvažiavusiesiems būtų smagu.
Pamažu atstatomi pagrindiniai dvaro rūmai. „Daug įsipareigojimų ir nuolatinė atsakomybė“, – sako M. Šventoraitis. Ir tuojau priduria: „Bet ir malonumų daug. Daug veiksmų laisvės. Daug draugų, kuriuos suburia ypatinga romantiška erdvė – dvaras“.
Žemaitkiemio dvarui 2009-aisiais sukaks 500 metų. Šis dvaras klestėjo iki 1800 m., kai čia gyveno grafai Prozorai. Kunigaikščių Giedraičių nuosavybės metais dvaras buvo nugyventas, grafai Tiškevičiai jį perstatė, o generolas Nagevičius, kurio valdymo laikais dvaras tapo tik ūkinės paskirties pastatu, tarpukariu baigė sunaikinti buvusį aristokratišką dvaro grožį.
Sovietmečiu čia įsikūrė kolūkio raštinė. Naujasis dvaro savininkas nutarė akcentuoti kultūrinę jo paskirtį. „Kaimo turizmo čia nebus“, – pažadėjo M. Šventoraitis.
Energingas vyras jau kelis dešimtmečius kolekcionuoja kone viską, kas kitiems yra tik metalo krūva ar nieko verti sendaikčiai. Mindaugas turi didžiausią ir unikaliausią Lietuvoje senovinių motociklų kolekciją, kilogramais galima skaičiuoti jo surinktas senovines monetas, sukaupęs daugybę antikvarinės technikos – staklių, variklių, žemės ūkio padargų. Dabar renka senovinius automobilius.
„Mano kolekcijos vos telpa dvare, o ką būčiau daręs, jei neturėčiau Žemaitkiemio?“ – svarsto pašnekovas.
Vienintelis nepabūgęs
Pranešimą apie parduodamą Babtyno Žemaitkiemio dvarą M. Šventoraitis aptiko Lietuvos turto fondo informaciniame pranešime. „Ir tapau vieninteliu pirkėju. Daugiau norinčiųjų investuoti tuo metu nebuvo“, – sako jis.
Tik vėliau sužinojo, kad dvaru domėjosi daug kas, bet nuvykę pasižvalgyti potencialūs pirkėjai išvažiuodavo pašiurpę ir išmetę iš galvos idėją įsigyti visiškai apleistą, sovietmečiu suniokotą dvarą. Visur buvo pilna šiukšlių. Statiniai susmegę žemėn, didžiulis kluonas kolūkio laikais paverstas trąšų sandėliu.
„Kitas, Mindaugu dėtas, būtų susiėmęs už galvos – kiek tai reikalauja darbo, o ką kalbėti apie pinigus! Būtų pasakęs: ne, tai neįmanoma“, – juokiasi Miglė. Bet Mindaugas buvo atkaklus ir užsispyręs. Dvarais domėjosi jau seniau. Buvo ne vieną aplankęs, skaitęs literatūros, matęs fotografijų. Žemaitkiemis jo neišgąsdino. Penki pastatai, kurių bendras plotas – per 3000 kv. m. Apie 40 ha žemės. Vien kiemas – 3 ha. Skamba įspūdingai. Tačiau M. Šventoraitis sako, kad vietos nėra per daug. „Smagu, kai didelės erdvės“, – šypsosi „dvarininkas“.
Dvaras visiems
Žemaitkiemio dvaro savininkai duris atveria tokiai daugybei renginių, kad visus išvardyti būtų keblu. Čia vyksta Pažaislio muzikos festivalio koncertai ir folkloro festivaliai, menininkų plenerai ir masinės Joninių šventės, o kiek dar smulkių vienkartinių vakarėlių.
Be to, čia atvyksta pasidairyti ekskursijos. „Suskaičiavome, kad per metus mūsų dvare apsilanko apie 10 tūkstančių žmonių“, – sako M. Šventoraitis. Beveik visi jo dvare vykstantys renginiai – nemokami.
„Tokia ir buvo idėja – dvaras turi būti atviras žmonėms“, – aiškina verslininkas. Jis suskaičiavo: norint dvarą sutvarkyti, jam reikės dar mažiausiai 10 metų. Iš valstybės ar ES struktūrinių fondų Žemaitkiemio dvaro šeimininkai nėra gavę nė cento. „Mes ir neprašėme, – sako Mindaugas. – Pinigus galiu uždirbti pats.“
Sukviesti publiką į Žemaitkiemio dvare vykstančius elitinio meno renginius – ne bėda: 25 min. greitkeliu Klaipėdos link – kauniečių seniai negąsdina.
Žemaitkiemio dvare šią vasarą vykusių renginių programa pirmą kartą buvo tokia gausi, taigi jau galima kalbėti apie suklestėjusį naują kultūros centrą netoli Kauno. Tiesa, Žemaitkiemyje puoselėjama miestiškoji kultūra: daugumos renginių dalyviai ir publika – iš Kauno.
Pažaislio muzikos festivalio koncertuose, profesionalių dailininkų simpoziume, elitinio kino vakaruose „Dvarorama“, vykstančiuose Žemaitkiemyje, aplinkinių kaimų gyventojų retai pamatysi.
Puošia skulptūromis
Prieš Jonines į Žemaitkiemį susirinko penktojo skulptorių simpoziumo „Žemaitkiemis 2005“ dalyviai. Devyni menininkai tris savaites kūrė, bendravo, dalyvavo tuo metu dvare vykusiuose kituose renginiuose.
„Man bendravimas su menininkais suteikia laimės. Visi ligšiolinių simpoziumų dalyviai tapo dvaro garbės nariais, toliau puikiai su jais bendraujame. Per simpoziumą vykstant kūrybiniam procesui dvaras tarsi pašviesėja“, – kalbėjo M. Šventoraitis.
Jis ir šiemet paneigė, kad kada nors dvare bus įkurtas skulptūrų parkas, nors skulptūrų kasmet daugėja. „Tiesiog norisi truputį pasipuošti, nes sovietmečiu šis dvaras buvo visiškai suniokotas“, – sakė „dvarininkas“.
Per penkerius skulptūros simpoziumo „Žemaitkiemis“ gyvavimo metus jo kuratorė dvaro šeimininkė M. Kosinskaitė nustatė geriausią trukmę, tinkamiausias kūrinių temas ir dalyvių skaičių.
