Dailininko, menotyrininko, prieš metus išleistos knygos „Nedingęs Vilnius“ autoriaus paroda „Linija“ – per gana ilgą laikotarpį sukurtų darbų kolekcija, pateikta linijiniu būdu – gretinant vieną kompoziciją su kita visoje ekspozicinėje erdvėje ir tokiu būdu formuojant savotišką horizonto liniją.
„Dar vaikystėje mokantis piešti, man buvo aiškinama, kad bent jau mūsų platumose linija beveik neegzistuojanti. Ją, esą, užstoja įvairiausi regimosios gamtos objektai – medžiai, pastatai, kalvos, kitos kraštovaizdžio detalės.
Horizonto linija visų pirma yra vaizduojamo pasaulio elementas. Prisiminkime Renesanso freskas ar siurrealistines vizijas... Tad „horizonto linijos“ apibrėžimas šiuo atveju vartojamas kaip bet kurio vizualinio meno metafora.
Gal skambės pernelyg didingai, tačiau bet kurios žmogaus veiklos, ir ypač meno, tikslai ir siekiai primena mėginimą paliesti horizonto liniją. Kad ir kaip stengtumeisi, ji vis tolsta ir tolsta...“ – patirtimi dalijosi V. Poškus.
Anot jo, meninė kūryba, noras tobulėti, pasakyti šį tą nauja, yra savotiškas horizonto linijos gaudymas. Vyrai ją mėgina pastverti už uodegos, moterys – už ragų, deja, niekam nepavyksta.
Parodoje eksponuojami ir patys naujausi, ir per kelis dešimtmečius sukurti V. Poškaus darbai – tapyba ir piešiniai anglimi, tušinukais, spalvotais pieštukais. Pagrindinis jų veikėjas yra žmogus ir jo aplinka, be abejo, su antrajame plane šmėžuojančia horizonto linija. Pastaraisiais metais kūriniuose atsiranda socialinių aktualijų, politinių personažų.
„Peržvelgęs parodą, dar kartą įsitikinau, kad esu gana eklektiškas. Vis dėlto labiausia linkstu save laikyti piešėju. Man piešinys yra pagrindų pagrindas“, – prisipažino V. Poškus.
Kai rašo tekstus, visada graužiasi, kodėl nepaišąs. O kai paišo, ima ilgėtis rašymo. Tačiau visada stengiasi išlaikyti atsargią distanciją tarp dailėtyrininko ir menininko. Tarkime, užsiimdamas menu, į savo veiklą žvelgia dailės kritiko akimis. Ir priešingai. „Kita vertus, toks asmenybės susidvejinimas mane net įkvepia“, – tvirtino parodos autorius.
Šv. Jono gatvės galerijos interjeras su skliautais, arkomis ir nišomis jam tapo nedideliu iššūkiu – kaip pavyks jame nubrėžti savąją horizonto liniją? Vis dėlto jaučiasi pasiekęs savo. Nors jo mūza tapytoja Aistė Gabrielė Černiūtė ir pabrėžia, kad linijinis darbų eksponavimo būdas primena ant virvės džiaustomus skalbinius, o dar labiau – apatinius.
„Toks palyginimas turėtų mane įžeisti, vis dėlto geriau pasvarsčius, bet kuri kūryba, kalbanti emocijomis, jausmais, yra savų apatinių viešinimas. Tad mano paroda, sakyčiau, atsiduria tarp apatinių ir horizonto linijos“, – juokėsi V. Poškus.
