Daugybę puikių atsiliepimų pelnęs spektaklis vasario 7 dieną bus parodytas Klaipėdos Žvejų, o vasario 8 dieną – Vilniaus Kongresų rūmuose.

Vladimiras Vysockis – vienas Rusijos kultūros veikėjų, prie kurių vardų žodis „legendinis“ rašomas ne be priežasties. Bohemiško būdo kūrėjo meno pasaulis neteko prieš 32 metus, tačiau TV kanalai jo gimimo ir mirties metines iki šiol pamini, rodydami filmus ir koncertus, kuriuose jis įamžintas. 2010-aisiais surengta visuomenės apklausa parodė, kad labiausiai gerbiamų XX amžiaus Rusijos asmenybių sąraše Vladimiras Vysockis nusileidžia tik pirmam pasaulio kosmonautui Jurijui Gagarinui.

Vladimiras Vysockis ("BDG Music" archyvo nuotr.)
Po Vladimiro mirties apie jį sukurta dešimtys TV ir radijo laidų, filmų, teatro pastatymų, tačiau muzikinis spektaklis „Vysockis. Rojaus obuoliai“ žiniasklaidos vadinamas „geriausiu iš visko, kas sukurta apie šį menininką“.

Tai niekam nekelia nuostabos, nes šio 2005-aisiais Maskvoje pristatyto spektaklio meno vadovas ir jo dalyvis – Vladimiro Vysockio jaunesnysis sūnus. Aktorius, režisierius ir scenaristas Nikita Visockis su režisieriumi Rašidu Tuguševu spektaklį kūrė tėvo mirties 25-osioms metinėms pažymėti. Premjera įvyko Vladimiro Vysockio kultūros centro – muziejaus, kuriam nuo 1996-ųjų vadovauja Nikita, scenoje.

Nikita gimė 1964-aisiais Vladimiro Vysockio ir aktorės Liudmilos Abramovos šeimoje. Tėvai pasuko savais keliais, kai berniukui buvo ketveri. „Kai buvau trylikos, mama pasiskundė tėčiui, kad nerandu sau vietos – tuo metu man labiausiai rūpėjo krepšinis ir peštynės su draugais. Tėvas nusivedė mane į teatrą. Man atsivėrė akys“, - prisimena Nikita Visockis.

Vladimiras Vysockis mirė, kai Nikitai buvo šešiolika. Vaikinas apsisprendė rinktis aktoriaus ir režisieriaus gyvenimo kelią – neabejotinai įkvėptas tėvo veiklos. Maskvos valstybinio akademinio teatro mokyklą baigęs Nikita vėliau subūrė savo teatrą, suvaidino dešimtyje spektaklių ir keliolikoje kino bei televizijos filmų.

Kūrybos darbai jį ne kartą pastūmėjo prisiminti savo tėvo istoriją. Pagrindinį vaidmenį Nikita Vysockis atliko Tagankos teatre, kur praeityje vaidino jo tėvas, pastatytame spektaklyje „Vladimiras Vysockis“. Pernai ekranuose pasirodė kino filmas „Vysockis. Ačiū, kad gyvas“, kuriam Nikita sukūrė scenarijų ir įgarsino savo tėvo vaidmenį. Kino juostoje, skirtoje Vladimiro Vysockio mirties 31-osios metinėms paminėti, nusifilmavo Sergejus Bezrukovas, Ivanas Urgantas ir kitos Rusijos kino bei televizijos žvaigždės.

„Skaudžiausių akimirkų suvokimas ateina palaipsniui. Aš neraudojau tėvo laidotuvėse. Tik po trejų metų visa savo esybe pajutau – jo nebėra, niekada nepamatysiu.

Buvo laikotarpis, kai bėgau nuo tėvo kūrybinio palikimo. Buvo daug sakančių – teisingai, atsiribok, kurk tik tai, kas tavo. Tačiau palaipsniui supratau, kad taip elgdamasis tik stengiuosi pasirodyti „kietas“, - mintimis dalijasi Nikita Vysockis.

Kai 1996-aisiais jis perėmė vadovavimą Vladimiro Vysockio kultūros centrui – muziejui, rado landynę su išvogtais archyvais ir maklinėjančiais girtuokliais. Nikita surado rėmėjų, po kruopelytę surinko muziejaus kolekciją, o 2005-aisiais muziejuje pristatė spektaklį „Vysockis. Rojaus obuoliai“.

Šio muzikinio spektaklio pagrindas – Vladimiro Vysockio eilės ir dainos. Specialių dekoracijų fone Nikita Vysockis su nesuvaidintu jausmingumu eilėmis perteikia tėvo charakterį, o aktoriai Aleksejus Zykovas ir Svetlana Grigorjeva atlieka net 24 populiarias Vladimiro Vysockio dainas, kurios įsipina į spektaklio siužetą.

Jis – trijų dalių. Pirmoji pavadinta Didįjį Karietų skersgatvį Maskvoje, kur prabėgo menininko paauglystė. Antroji pasakoja apie Vladimiro Vysockio metus Tagankos dramos ir komedijos teatre, kuriame jis vaidino nuo 1964-ųjų iki gyvenimo pabaigos. Trečioji – filosofinis dainų dialogas su spektaklio publika. Muzikiniai kūriniai atspindi visus Vladimiro Vysockio kūrybos etapus – nuo ankstyvųjų dainų iki jau didžiojo populiarumo metais sukurtų melodijų ir tekstų. Spektaklis neatsitiktinai pavadintas pagal vieną gerai žinomų Vladimiro Vysockio dainų.

Garsioje Maskvos Gnesinų mokykloje muzikinį išsilavinimą įgijęs Aleksejus Zykovas dar 2000-aisiais Čikagoje surengtame Vladimiro Vysockio dainų festivalyje buvo išrinktas geriausiu šio kūrėjo dainų atlikėju. Tokį titulą bardas pelnė ir daugelyje kitų konkursų. Platų repertuarą – nuo romansų iki šansonų – įvaldęs muzikantas 2003-aisiais Vladimiro Vysockio eiles sudainavo savo albume. Į šį įrašą dėmesį atkreipęs Nikita Vysockis pakvietė jį būti spektaklio grupės dalimi.

Aktorė Svetlana Grigorjeva su Aleksejumi Zykovu bendradarbiauja keliolika metų. 1998-aisiais duetas laimėjo pagrindinį festivalio „Romansiada“ prizą. Kine ir teatre vaidinančiai, Vladimiro Vinokuro trupėje dirbusiai aktorei spektaklyje „Vysockis. Rojaus obuoliai“ tenka moters, savo monologais ir dainomis įrėminančios Vladimiro Vysockio gyvenimo istoriją, vaidmuo.

„Šiuo spektakliu norėjome parodyti Vysockio kūrybą jaunimui, žmonėms, kuriems gimė jau po jo mirties. Supažindinti juos su šiuo fenomenu“, - sako režisierius Rašidas Tuguševas.

Tikslas pasiektas – spektaklis sulaukė didžiulio populiarumo ne tik Rusijoje, bet ir buvo rodomas pilnutėlėse salėse Australijoje bei Lenkijoje. Melomanų dėmesio sulaukė ir muzikos albumas, kuriame skamba Aleksejaus Zykovo ir Svetlanos Grigorjevos įrašytos dainos iš spektaklio.

600 dainų, 30 kino filmų, 15 spektaklių, 3 santuokos, 1 tik po mirties skirta valstybinė premija ir daugiau nei 25 paminklai – tai tik skaičiai, neatspindintys tikrosios Vladimiro Vysockio įtakos visuomenės mąstymui.

Sovietinės valdžios nemėgtas, tačiau tiek dainomis, tiek vaidmenimis filmuose „Susitikimo vietos pakeisti negalima“, „Vertikalė“, „Mažosios tragedijos“ į milijonų žmonių atmintį įsirėžęs menininkas nėra pamirštas. Nuolat perleidžiami jo muzikos įrašai, iš kurių skambantis prikimęs balsas iki šiol klausytojams atrodo mįslingai artimas. „Vysockis. Rojaus obuoliai“ - dar viena galimybė prisiliesti prie legendos, šįkart pasakojamos talentingo kūrėjo sūnaus lūpomis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją