Po Mendelssohno pastatymo jis ir kiti vokiečių kompozitoriai, ypatingai R.Schumannas, J.Brahmsas ir M.Regeris savo kūryboje greitai pradėjo imituoti Bacho stilių ir rašymo būdą. Žinoma, visi jie tai darė jau pasitelkdami savo laikmečio – Romantizmo epochos harmoninę kalbą. Kadangi Bacho stiliaus esmė yra polifoninė muzikinės minties vystymo technika, o jos aukščiausia išraiška yra fugos žanras, nenuostabu, kad šie kompozitoriai taip pat stengėsi rašyti fugas vargonams.
Bacho Didžioji Fantazija ir fuga g-moll, BWV 542 yra idealus tokių kūrinių pavyzdys, iš kurių mokėsi vokiečių kompozitoriai romantikai. Fantazija yra labai dramatiška, kupina chromatinės muzikinės kalbos, disonansinių akordų ir staigių moduliacijų. Joje pakaitomis gretinami tai rečitatyviniai improvizaciniai, tai akordiniai epizodai. Tačiau kad ir kokia ji dramatiška ir svarbi bebūtų, Fantazija yra tik įžanga į fugą, kur sutelkta visa kompozitoriaus polifoninio stiliaus išmonė.
Vingri šios fugos tema yra paremta olandų liaudies dainos tema. Kompozitorius fugoje naudoja techniką, kurioje pagrindinė melodija - tema, ir dvi jai priešpastatomos melodijos – kontrapunktai keičiasi vietomis viso kūrinio metu. Šios technikos Bachas išmoko jaunystėje kopijuodamas ir aranžuodamas žymiojo Hamburgo kompozitoriaus, vargonininko ir improvizatoriaus Jano Adamo Reinckeno kamerines sonatas iš ciklo „Hortus Musicus“.
Kūręs 100 metų po Bacho mirties Felixas Mendelssohnas jo stilių ypatingai imitavo savo preliuduose, fugose ir sonatose. Nors jo muzikinė kalba jau yra nuosaikiai romantiška, tačiau formos ir polifoninės technikos naudojimas išlieka klasikinis. Mendelssohnas taip vertino Bacho polifoniją, kad net savo ciklinėse sonatose dažnai įterpdavo fugines dalis. Taip yra ir Sonatoje nr. 2 C-Dur.
Vėlyvajam romantikui Maxui Regeriui (1873-1916) Bacho fugos taip pat paliko svarbią žymę. Po laisvos ir rapsodiškos fantazijos choralo „Wachet auf, ruft uns die Stimme“ žaisminga ir vikri fugos tema pirmiausia imituojama skirtinguose balsuose. Fugos pabaigoje sugrįžta triumfuojančiais pedalų garsais pati choralo melodija, o visas kūrinys baigiasi tipiškais Regeriui Tutti akordais, kuriuos pagroti vargonininkui reikia visų 5 kairės ir dešinės rankos pirštų bei abiejų kojų.
Regerio galima nemėgti arba atvirkščiai, mylėti už ekstravertiškus tirštus garsinius išpuolius, bet jo muzika tikrai nepalieka nei vieno abejingo tam garsų okeanui, kuris užgriūva klausytoją.
Artimiausią progą vargonų muzikos mylėtojai susipažinti su šiais iškiliais vokiečių kompozitorių kūriniais turės šį šeštadienį, kovo 24 d. 18 val. VU Šv. Jonų bažnyčioje vargonininko Aleksandro Isakovo koncerte. Koncerto programoje taip pat skambės ir aklojo prancūzo Louis Vierne (1870-1937) griausmingieji Allegro maestoso iš vargonų simfonijos nr. 3 fis-moll, Tokata b-moll, op.53 nr. 6 ir publikos numylėtinis „Vestminsterio kariljonas“ bei rusų kompozitoriaus Oleg Jančenko (1939-2002) „Dom zu Speyer“.
Vargonininkas, pianistas, kompozitorius Aleksandras Isakovas gimė Baltarusijoje 1972 m. Muzikos pradėjo mokytis nuo 4 metų, pirmoji jo mokytoja buvo mama. 1989 m. baigė Baltarusijos menų licėjų, fortepijono specialybę. Toliau tęsė studijas Rygoje, vargonų specialybę (prof. J.Lisicinos) klasėje. Stažavo pas vargonininkus O.Jančenko (Rusija), J.Gembalski (Lenkija). Pirmą solinį vargoninį koncertą pagrojo būdamas 15 m. Polocko Sofijos Sobore (Baltarusija). Nuo studijų laikų daug koncertuoja, yra pagrojęs virš 400 vargonų muzikos koncertų įvairiose Europos šalyse. Dalyvavo tarptautiniuose konkursuose ir festivaliuose. Taip pat nuolat koncertuoja kaip pianistas su simfoniniais orkestrais. 1999 m. Lietuvos Respublikos Prezidentas V.Adamkus suteikė Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka.
Šis renginys yra VU Kultūros centro organizuojamo ciklo „Muzikos valanda VU Šv. Jonų bažnyčioje“ dalis. Ciklo organizatoriai siekia supažindinti klausytojus su daugiau kaip 2000 metų istoriją turinčiu Muzikos instrumentų karaliumi, didžiausiais Lietuvos vargonais, atskleisti šio instrumento grožį ir itin plačias galimybes.
