Vitas Luckus – lietuviškosios fotografijos princas?sąmojis, erotizmas, netikėtumas

 (15)
Apie fotografą Vitą Luckų (1943–1987) pastaruoju metu kalbama daug. Tam yra ne viena priežastis – intriguoja jo asmenybė, daug klausimų kelia kūryba. Drąsus, smalsus ir charizmatiškas menininkas kūrė savitai ir novatoriškai. Taip pat jis mylėjo savo žavingą žmoną, daug gėrė ir atgailavo, atlikdavo užsakymus, kurių niekas kitas neapsiimdavo, be to – laikė namuose liūtą, mielai leisdavosi į avantiūristiškus nuotykius, o paskutinės jo gyvenimo minutės buvo visiškai netikėtos, sunkiai paaiškinamos ir iki šiol atima žadą.
Vitas Luckus

Vito Luckaus retrospektyvinė paroda Nacionalinėje dailės galerijoje – ilgai lauktas įvykis. Juk privačiuose pokalbiuose jau seniai apie jį kalbama kaip apie vieną įdomesnių Lietuvos fotografų.

Nuo V. Luckaus mirties praėjo 26 permainų kupini metai. Tačiau jį pažinoję žmonės pasakoja apie jį taip nuoširdžiai ir gyvai, lyg būtų miręs užvakar. Jo nepažinoję, sujaudinti gyvenimo istorijos, pamažu virstančios legenda, žiūri į fotografijas, mėgindami rasi atsakymus – vienus domina asmenybė, kitus – fotografijos istorija. Nė į vieną iš šių klausimų paroda Nacionalinėje dailės galerijoje neduos aiškaus atsakymo.

Galime sutikti su kuratorės Margaritos Matulytės siūlomu susižavėjimo kupinu žvilgsniu, galime žvelgti kritiškiau. Tačiau apsilankyti parodoje verta: jei nepavyks įsimylėti – bent susipažinsite. O kad apsilankymas būtų rezultatyvesnis, pamėginsiu trumpai nupasakoti maršrutą po Nacionalinės dailės galerijos siūlomą V. Luckaus gyvenimo ir kūrybos labirintą.

Kaip nepasiklysti parodoje

Dažniau besilankantys Nacionalinėje galerijoje žino – priėjus laiptelius, vedančius į laikinoms parodoms skirtą 12-ąją salę, verta pasukti dešiniau ir apžiūrėti salę iš viršaus. Tai padarius tampa akivaizdu – šios parodos ekspozicija sudaryta labirinto principu. Labirinto metafora – komplikuoto V. Luckaus gyvenimo ir kūrybos simbolis.

Parodos kuratorė M. Matulytė sako, jog Luckaus kūryba apima 3 sritis: dokumentalizmas (kitoks, nei buvo įprasta: pabrėžiantis atsitiktinę kompoziciją ir siekiantis priartėti prie realybės, su visais jos trūkumais ir netobulumais); siurrealizmas (montažai); konceptualizmas (kuratorės teigimu, 1969 m. sukurti „Mimų“ albumai – pirmasis Lietuvoje konceptualios fotografijos projektas). Parodoje pristatomos visos šios sritys bei menininko biografija. Taigi, peržiūrai reiktų planuoti bent porą valandų.

Leiskimės laiptais žemyn ir nusiteikime daug skaityti. Parodos struktūra – tarsi knyga. Ji sudaryta iš 5 dalių, kiekvieną kurių sudaro atskiri skyriai (fotografijų ciklai). Kiekvieną ciklą lydi paties V. Luckaus tekstų ištraukos, prie kurių verta stabtelti – autoriaus mintys apie kūrybą ne visada duoda tinkamą raktą, tačiau įneša gyvybės.

Pirmąją parodos dalį sudaro atskiri dokumentinės fotografijos ciklai „Giminės“, „Įspūdžiai“, „Atlaidai“ ir „Kolegos“. Maždaug labirinto viduryje prasideda antroji parodos dalis, skirta kelionių dokumentikai. Po jos atsiduriame fotografiniams montažams skirtoje dalyje, kur pristatoma „siurrealistine“ vadinama V. Luckaus kūrybos kryptis.

Nusprendę, kiek tose nuotraukose siurrealizmo, o kiek – racionalaus ieškojimo ir sąmoningo žaidimo kontrastais, einame toliau. Pamačius ketvirtosios dalies užrašą „Suvokti. Žmogus en face“, reikia sukti į dešinę ir baltu tuščiu koridoriumi prieiti tai, kas rūpėjo V. Luckui paskutiniosiomis jo gyvenimo dienomis.

Mus pasitinka fotografo žmonos Tatjanos darytas paties Luckaus portretas, rodomi 12 dienų iki mirties nufilmuoti kadrai, kuriuose jis fotografuoja Kaziuko mugėje. Čia eksponuojamas ir ciklas „Baltame fone“ – paskutinis, neužbaigtas projektas, rodantis, kad fotografas nuolat ieškojo naujų kalbėjimo būdų. Su ta mintimi sukamės atgal ir einame tuo pačiu koridoriumi iki pat galo. Tuomet, pasukę kairėn, atsiduriame V. Luckaus biografijai skirtoje erdvėje.

Biografijos faktai kūrybos kontekste

Lietuvoje neįprasta dalintis menininkų asmeninio gyvenimo istorijomis. M. K. Čiurlionis kol kas turbūt vienintelis, kurio meilės ir mirties klausimai taip smulkiai aptariami – asmeninė legenda yra viena šio menininko populiarumo priežasčių.

Kažkas panašaus įvyko ir su V. Luckaus biografija. Jo nuotykiai, meilės istorija bei mirtis papildo, o kartais net nustelbia fotografijų keliamą įspūdį. Ateityje šis išbandymas laukia dar vieno labai įdomaus, iki šiol nuosekliau nepristatyto ir apmaudžiai per anksti mirusio fotografo Virgilijaus Šontos kūrybos. Tačiau gyvenimo istorijos neatšauksi.

Biografinėje parodos dalyje chronologiškai rodomos gyvenimo fotografijos. Ankstyvieji vaikystės kadrai, jaunystė, žmona ir draugai, namai, tas pats garsusis liūtukas Simba, kelionės ir paskutinis kadras iš baudžiamosios bylos. Girto ginčo metu, vienintelis Luckaus smūgis peiliu oponentui buvo tikslus. Tai suvokęs jis iššoko pro balkoną, bet ne iš žmonių atminties.

Todėl dabar žvelgiame į jo darytus autoportretus, skaitome laiškus žmonai, kuriuose, matyt, eilinį kartą prisiekiama nebegerti, žiūrinėjame įvairius dokumentus, klausomės jo balso įrašų.

Jie sugrąžina mus prie fotografijos – mąstančio ir abejojančio menininko kūrybinių ieškojimų, „abejoju, ar ta fotografija tikrai yra menas – lieku ištikimas savo bejėgiškumu,“ – tarsi provokuodamas svarsto šventiškame fotomenininkų susirinkime. Per ausines išklausius šios trumpos kalbos, liks dar keli žingsniai – autoriaus mirties kontekste pranašingai skambantis tekstas ir iš kolonėlių sklindantys, namuose įrašyti svarstymai apie fotografiją. Šioje salėje – viskas. Bet dar laukia desertas.

Trečiame Nacionalinės galerijos aukšte – 1968 metais pradėti kurti V. Luckaus „Mimai“. Data čia svarbi. Savo laiku šie darbai buvo itin novatoriški ir netikėti. Tai – naujas žingsnis ne tik Lietuvos, bet ir visos buvusios Sovietų sąjungos kontekste. Pantomimos teatro inspiruoti montažai atskleidžia dar vieną fotografo bruožą – reklaminei ir mados fotografijai būdingą efekto siekimą.

Sąmojis, erotizmas, netikėtumas ir ryškios, sintetinės spalvos atskleidžia dar vieną V. Luckaus kaip kūrėjo pusę, kurios beveik nesimato santūrioje pagrindinėje ekspozicijoje. Tai reiškia, kad prie Luckaus asmenybės ir jo kūrybos analizės bus grįžtama dar ne kartą. Tyrimo reikalauja jo kūryba lietuviškosios ir sovietinės fotografijos bei apskritai – tuometinės kultūros kontekste. Taip pat – jo padėties meno pasaulyje klausimai: kas lėmė tai, kad menininkas beveik nebuvo pristatomas Lietuvoje, tačiau rodomas Maskvoje, Kijeve – politinė valdžia ar įtakingų kolegų požiūris?

Gali būti, kad paroda sukels daugiau klausimų nei pateiks atsakymų. Ir tai labai gerai. Logiška, kad retrospektyvinė paroda Nacionalinėje dailės galerijoje menininką pristato bendrais bruožais. Susipažinę su visuma, ateityje lauksime išsamesnių tyrimų, savarankiškų interpretacijų, o gal net – audringų ginčų.

Pabaigai belieka priminti, kad pagrindinis V. Luckaus fotografijų archyvas priklauso jo našlei, tad po parodos dauguma čia rodomų fotografijų iškeliaus atgal į Ameriką. Todėl neverta atidėlioti pažinties. Galbūt ji virs ilga ir labai įdomia kelione po lietuviškos fotografijos princo kūrybą ir gyvenimą.

Juk kažkada Vito Luckaus užrašytas pasiūlymas skamba tikrai viliojančiai: „Ištrūkti iš geležinių fotografijos gniaužtų! Akimirką atsiduoti baisiai sapno iliuzijai! Siūlau daugiau nei gyvenimo atspindėjimą – siūlau naują pasaulį, kurio ribos plečiasi tol, kol nesusilieja su mūsų proto ribomis.“ Žinoma, to meto „naujas pasaulis“ šiandien atrodo lyg ir seniai pažįstamas, tačiau įtaigos jėga – nesensta.

Vito Luckaus retrospektyvinė paroda „Siūlau naują pasaulį“ Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki vasario 16 d.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Kultūra

Nuspręsta, kaip vadinsis naujasis Kauno Koncertų centras

Balsavimas baigtas – rezultatai aiškūs. Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tilto prieigose iškils Mikalojaus Konstantino Čiurlionio koncertų centras, praneša Kauno savivaldybė. Dar šiemet turėtų paaiškėti, kaip atrodys naujasis objektas – Kaunas skelbs tarptautinį architektūrinių idėjų konkursą.

Kompozitorius T. Makačinas: plokštelės atgimimas ir džiugina, ir stebina

1982 metais gausybės garsių dainų autorius Teisutis Makačinas drauge su bičiuliu Laimiu Vilkončiumi ir jo vadovaujamu ansambliu išleido akademinės elektroninės muzikos albumą „Disko muzika“. Po trisdešimties metų šį įrašą atrado ir įvertino jaunoji klausytojų karta. Elektronikos gerbėjų malonumui beliko išleisti „Disko muzikos“ vinilinę plokštelę. Ji bus pristatyta knygų mugėje.

Visiškai subjektyvus gidas po Vilniaus knygų mugę: ką būtina žinoti

Rytoj prasidedanti 18-oji Vilniaus knygų mugė lankytojus pakvies atrasti lietuviškus ženklus pasaulyje ir pačiam įvairiausiam skoniui siūlys daugiau nei 400 renginių, susitikimų, pristatymų, koncertų, dirbtuvių ir diskusijų net keturiolikoje skirtingų mugės erdvių.

J. Budraitis: „Niekas nenorėjo mirti“ nusifilmavo du tikri Dzūkijos partizanai (55)

Kino, televizijos ir teatro aktorius, diplomatas Juozas Budraitis, viešėdamas Merkinėje, Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centro „Šalcinio“ svetainėje, prisiminė tuos laikus, kai Zervynose buvo filmuojamas pirmą kartą pokario rezistenciją kine pavaizdavęs filmas „Niekas nenorėjo mirti“. Pasak J. Budraičio, kuriant šį filmą, jo režisierių Vytautą Žalakevičių konsultavo ir masinėse scenose nusifilmavo pora iš Sibiro lagerių ką tik grįžusių Dzūkijos partizanų, bet anuomet apie tai buvo nevalia užsiminti.

Paskelbti akcijos „Metų knygos rinkimai 2016“ nugalėtojai

Akcijos „Metų knygos rinkimai 2016“ nugalėtojomis tapo šios knygos: suaugusiųjų kategorijoje – Kęstučio Navako romanas „Vyno kopija“ (leidykla „Tyto alba“), poezijos kategorijoje – Dainiaus Gintalo eilėraščių knyga „Adatos“ (leidykla „Tyto alba“), ir knygų vaikams kategorijoje – Selemono Paltanavičiaus knyga „Maži ežiuko sapnai“ (leidykla „Nieko rimto“), teigiama organizatorių pranešime spaudai.
OKT teatras

ŽUVĖDRA
2017 vasario 22 d. 19.00 val.

ŽUDIKAS MANYJE
2017 vasario 25 d. 18.30 val.
„Labiausiai džiaugčiausi, jei spektaklį pamatytų mūsų tėvų karta. Būtų mano valia, jų kartos žmonėms dalinčiau nemokamus kvietimus“, – paklaustas apie Oskaro Koršunovo režisuoto spektaklio „Apvalytieji“ publiką, atsakė Gremo vaidmenį kuriantis Kęstutis Cicėnas. Užsienio kritikų pripažinimo festivalyje Ispanijoje sulaukusių aktorių laukia dvi akistatos su lietuviška publika – jau vasario 15 d. Vilniuje bei balandžio 12 d. Kaune. Artėjant spektakliams kalbamės su aktoriumi K. Cicėnu.
Aktorius Kęstutis Cicėnas: „Apvalytuosius“ būtina pamatyti vyresniąjai kartai
2017 vasario 10 d.