Tai bus pirmasis LNDT dokumentinio teatro bandymas, kai scenoje pasirodo ne aktoriai, o pasakojamas istorijas išgyvenę žmonės.
Pirmoji spektaklio „Žalia pievelė“ premjera įvyks gegužės 9 dieną Visagino kultūros centre, o gegužės 19-21 dienomis ją išvys sostinės publika LNDT Mažojoje salėje.
Visagino miesto (tada – Sniečkus) ir atominės jėgainės statytojams, į šį nuostabų gamtos kampelį aštuntojo dešimtmečio viduryje atpūstiems ideologinių, politinių ir ekonominių vėjų, viskas įvyko pirmą kartą: pirmas darbas, pirma meilė, pirmi vaikai.
Iki šiol čia gyvena 43 tautybių žmonės, suvažiavę iš skirtingų buvusios Sovietų Sąjungos vietų. Dabar jiems tenka ardyti tai, kas buvo sukurta, kol iš elektrinės liks tik „žalia pievelė“. Tad psichologinių virsmų tiesiog negalėjo nepastebėti teatro kūrėjai.
„Žalios pievelės“ kūrimo procesas prasidėjo prieš dvejus metus nuo atvirų kūrybinių dirbtuvių. Siekta atkreipti dėmesį į šio regiono – „salos“ – savastį ir sumažinti jo atskirtį nuo Lietuvos.
Spektaklio kūrėjai – Rimantas Ribačiauskas, Jonas Tertelis, vokiečių menininkė Kristina Werner ir Kristina Savickienė – kvietė visus norinčius. Pasiliko tik tie, kuriems procesas buvo įdomus. Deja, vyriausieji, vadinamosios pirmos kartos Visagino gyventojai spektaklyje dalyvauti nepanoro. Jiems miesto „aukso amžius“ jau baigėsi, o apie dabartį buvo linkę patylėti.
Ekskursijos po IAE įspūdžių pasisėmusiems žurnalistams „Žalios pievelės“ sumanytojas, vienas koncepcijos ir teksto autorių R. Ribačiauskas teigė, kad Visaginas susiduria su ekonominėmis ir demografinėmis problemomis, o jo įvaizdis Lietuvoje – dažnai neigiamas.
„Kai kalbama apie elektrinę, sunku atskirti faktus nuo pramanų. Tačiau svarbiausia mums buvo visaginiečio situacija, psichologinė būsena, kai uždarinėji tai, ką savo rankomis statei“, – sakė R. Ribačiauskas.
Pasak K. Savickienės, juos labiausia įkvėpė galimybė geriau pažinti šalies istoriją, pamatyti jos tautinį margumą ir kaip unikaliai visaginiečių patirtys atskleidžia kitų Lietuvos miestų savitumą.
Spektaklio režisierius J. Tertelis pabrėžė, jog Visagino fenomenas jį sudomino ir tuo, kad nepaisant kultūrų susidūrimo, nuostabiame gamtos prieglobstyje buvo kuriamas „bendras projektas“, statoma pati galingiausia atominė jėgainė.
„Man norėjosi suprasti, ką apskritai reiškia būti šioje vietoje. Siekėme atrasti asmeninį tikrą santykį su spektaklio dalyviais, miestu, elektrine. Ir svarbiausias uždavinys, kurį sau nubrėžėme, – išlaikyti tikrą, nesurežisuotą dokumentiškumą. Norisi, kad labiau pažintume vieni kitus, o ne kurtume mitus“, – teigė J. Tertelis.
Astravo temos spektaklio kūrėjai teigė neliesiantys. „Pagrindinis dėmuo – žmogus. Pagal tai, koks jis čia, galime įsivaizduoti, kas vyksta už sienos. Kai labiau pasidomėjau elektrinių statyba, veikimo principais, dėl Astravo tapo kiek ramiau: stato ne dėl to, kad sprogtų“, – pabrėžė J. Tertelis.
Spektaklio scenografei Paulei Bocullaitei Visaginas atsiskleidė kaip savitos koncepcijos miestas, turėjęs ambicingų užmojų, daug atvirų erdvių, o ankštuose daugiabučiuose virė atominės elektrinės statytojų asmeniniai gyvenimai. Todėl į spektaklio scenovaizdį dailininkė ketinanti perkelti mažytes, išskirtines, egzotiškas miesto detales, kurios subtiliai žymi jo aurą.
„Žalios pievelės“ scenoje pasirodys dešimt žmonių. Iš Ignalinos kilusi IAE Pasiruošimo remontui ir užtikrinimo skyriaus specialistė Violeta Janavičienė po studijų Vilniuje su vyru į Visaginą atvažiavo 1994 metais, patarta mamos. Abu įsidarbino atominėje ir nė karto nepasigailėjo čia apsigyvenę.
V. Janavičienė reiškė apmaudą, kad jėgainė uždaroma, jauni žmonės išsilaksto kas kur. „Tai apskritai visos Lietuvos bėda. Daugelis žmonių morališkai neatlaikė permainų“, – sakė spektaklio dalyvė.
IT specialistas ir klounas Dmitrijus Marčenka – trečios kartos Visagino gyventojas. Jo tėvai atvažiavo iš Pripetės aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Černobylio jėgainės specialistus viliojo geresnės gyvenimo sąlygos ir miesto perspektyvos.
„Mano tėvai matė, kaip buvo statomi jų nauji namai. Manau, jie pasirinko teisingai, žinant, kas 1986-aisiais atsitiko Pripetėje“, – sakė D. Marčenka.
Moksleivės Auksės Zvicevičiūtės seneliai 1976 metais atvažiavo statyti miesto. Senelis dirbo geodezininku, tėtis – statybininku. Jiems elektrinės uždarymas – taip pat skaudi tema.
IAE Pirkimų ir sutarčių skyriaus teisininkė Edita Spudytė elektrinėje dirba nuo 2010 metų. „Vaikystėje atominės bijodavau, mane gąsdindavo jos sirenos. Tas garsas man priminė veikiantį dulkių siurblį“, – pasakojo IAE darbuotoja.
Spektaklio kūrėjai ją ir kitus kolegas atrado mėgėjų teatre „Gyvenimas gražus“. „Įdomu ir malonu, kad atvykusieji iš kitų miestų eilinių žmonių istorijose įžvelgė meno apraiškų ir sukūrė įdomų projektą – įdomų net mums patiems“, – pabrėžė E. Spudytė.
„Mano vardas Marija. Gyvenu Visagine. Dalyvauju šiame projekte. Nedirbu ir tuo nesididžiuoju. Iš pradžių netikėjau, kad kam nors gali būti įdomus Visaginas, jo gyventojai. Abejojau, ar žiūrovams visa tai patiks. Dabar matau, kad tai rimta“, – apsupta gausios žurnalistų grupės nusijuokė Sankt Peterburgo valstybinio kultūros instituto absolventė Marija Lajenko.
Taip pat spektaklyje dalyvauja Aleksandras Jermolajevas, Gerdas Baltušis, Vladimiras Medvedevas, Olga Solovjova. Savo mintimis dalysis Europos Komisijai IAE klausimais patarinėjusi nepriklausoma energetikos konsultantė Helene Ryding.
