Vilniuje atidaryta pirmoji personalinė tapytojos D. Bilkštienės darbų paroda

 (12)
„Išmušta perspektyva“ – taip vadinasi pirmoji personalinė tapytojos Dovilės Bilkštienės darbų paroda, šiandien atidaryta galerijoje „Meno niša“. Vilniaus dailės akademijoje tik pernai tapybą baigusi, menininkė dalyvavo Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalėje, „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurse ir kitose grupių parodose. „Man įdomu matyti, kokiu paveikslu virsta mano idėjos ir žodžiai“, - sako tapytoja, kurios vaikiškas sugebėjimas stebėtis negali palikti abejingų.
Dovilė Bilkštienė
© DELFI / Tomas Vinickas

„Tarsi kino dramos „Amelija iš Monmartro“ herojė, ši menininkė stebi mažąjį pasaulį ir kuria savą švelnią, moterišką siurrealizmo versiją. Jos paveiksluose – pasaulis vis tas pats, tapytoja jo nesistengia apversti aukštyn kojomis. Tiesiog akimirkai sustabdo gyvenimo veiksmą, meta netikėtą žvilgsnį ir nepaliauja tuo stebėtis“, - taip jaunos menininkės kūrybą pristato menotyrininkė Kristina Stančienė.

Savitas D. Bilkštienės braižas susiformavo jau studijų Vilniaus dailės akademijoje metais. Menininkės paveiksluose kuriamos netikėtos, paslaptingos, švelnaus humoro kupinos siurrealistinės scenos. Tapybos stilius primena fotorealistinę ar plakatinę poparto tapybą.

Savo paveikslų herojus menininkė stebi iš netikėtos perspektyvos, dažnai – iš apačios. Tapytoja tam turi savą paaiškinimą: „Augindama dukras, daug laiko praleidžiu ant grindų – tai jų žaidimo teritorija. Tad ir pasaulį dažnai stebiu iš ten“.

Daiktai D.Bilkštienės paveiksluose į vieningą visumą susijungia tik su paskutiniaisiais teptuko potėpiais, kai ji lieja foną. „Nekantraudama laukiu tos akimirkos, - sako tapytoja. – Nes niekada iš anksto nežinau, kaip atrodys mano paveikslas“.

Iš vieno Dovilės paveikslo ištraukta frazė „Išmušta perspektyva“ ne šiaip gražiai skamba. Iš tiesų Dovilė tarsi „išmuša“ įprastą menininko gyvenimo ir kūrybos perspektyvą. Menininkės namuose žaidžia dukros, skamba telefonas, zuja šuniukas, vyksta tai, kas paprastai vyksta vaikus auginančios moters namuose. Ir tuo pačiu – kitaip, nes menininkė kuria ne studijoje, o čia pat, namuose. Įkvėpimo ji ieško kasdienybėje, tarsi jaukinasi rutiną ir butį.

„Nejaučiu poreikio pabėgti, atsiriboti nuo namų ir įprastos aplinkos“, - sako Dovilė. Prie molberto savo namų svetainėje ji stoja tada, kai vos aštuonių mėnesių sulaukusi dukrelė miega. Motinystė nenutolino jos nuo tapybos. Gydytojų patarimo paklausiusi, tik padėjo į šalį terpentiną, o dažus ėmė skiesti sėmenų aliejumi. „Per aštuonis mėnesius, kai auginu mažąją, nutapiau septynis paveikslus, nors, atrodo, dukra miega taip trumpai...“ – ji pasakoja itin laukianti valandų, kai galės tapyti.
Ne visuose savo paveiksluose menininkė veikia kaip tyli stebėtoja.

Kartais, vaizduodama iki skausmo pažįstamą motyvą, tarkime, Vilniaus arkikatedrą, ji nepastebimai pakeičia vieną kitą realaus vaizdinio elementą ir paverčia jį mistiniu regėjimu. Taip priešais Vilniaus šventovę, sprogdindami šaligatvio grindinį, stiebiasi tamsūs medžių siluetai. Už jos miestas, o gal net ir visas pasaulis staiga baigiasi – mirga tik švelnūs, šviesūs potėpiai, plyti bekraštis dangus, tarsi kažko pabaiga arba pradžia... Aštrios, metalinės banalaus aukštos įtampos elektros stulpo konstrukcijos, kurias ji tapo, žvelgdama iš apačios, vaizduotėje išnyra daugiaprasmiu simboliu - aliuzija į Paryžiaus Eifelį ir lapkričio 13-osios tragediją.

„Šaligatvio plytas pralaužusius medžius pamačiau naujame Vilniaus mikrorajone. Pagalvojau, kad norėčiau juos perkelti į kitą vietą. Po kurio laiko, stumdama vežimą Katedros aikštėje, supratau, kad tie medžiai mano paveiksle turi augti čia“, - paveikslo atsiradimo istoriją pasakoja menininkė.
Jos paveiksluose varnos siluetas boluoja tarsi keistas inkliuzas mėlynoje stoglangio properšoje. O apatiniame pasaulio lygmenyje – ant grindų arba kažkur pažemiui - nuolat vyksta trivialūs ir kartu simbolinių prasmių įgyjantys įvykiai: vėžliukas keliauja tiesiai į viliojančius pelėkautus, išskalbtas žaislinis meškiukas ant skalbinių džiovyklės kabo tarsi egzistencinėse būties sūpuoklėse, nesvarumo būsenoje, tarp ten ir čia.

Tapytojos žvilgsnis – švelnus, jautrus ir kupinas pozityvumo. Jos kuriamos metamorfozės nebaugina, greičiau sukelia nusistebėjimą ar šypsnį. „Net ir ranka, mosuojanti plaktuku tituliniame parodos paveiksle, kalba ne apie agresiją. Tai ne „firminis“ Pink Floyd plaktukas, kviečiantis griauti sienas ir maištauti. Greičiau – hipnotizuojanti, žvilgsnį prikaustanti švytuoklė, o gal įrankis, siūlantis suplėšyti regimojo pasaulio šydą“, - įsitikinusi menotyrininkė K.Stančienė.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Kultūra

Menininkų duetas SetP Stanikas į Vilnių veža paryžietišką pavasarį

Gegužės 2 dieną galerijoje „Vartai“ atidaroma Prancūzijoje gyvenančio menininkų dueto SetP Stanikas paroda „Pavasaris | Le Printemps“.

Šešėlių teatro stebukladarys G. Kandelakis: nežinau, kas tai yra neįmanoma (2)

Profesorius Gela Kandelakis ‒ unikalus žmogus. Pirmiausia, tai kino ir teatro režisierius, kurio išrasta bei ištobulinta rankų šešėlių teatro technika stebina, glumina rafinuočiausio teatro gurmanus: nejau vien ranka galima pasakyti tiek, kad ši vaidyba kitąsyk nukonkuruoja ir puikų artistą? Tuo įsitikini, kai Gelos spektaklyje pamatai rankos šešėlį, deklamuojantį Hamleto monologą...

Mirė Europos parko ambasadorė M. Abakanowicz: jos pavarde pradedamos modernaus meno knygos

Balandžio 21 dieną netekome vienos garsiausių modernaus meno kūrėjų – mirė lenkų menininkė Magdalena Abakanowicz (1930, Falentos – 2017, Varšuva). Pasaulis neteko ypač talentingos asmenybės, kurios kūrybinis kelias siekia kelis dešimtmečius ir kuri daugeliu aspektų buvo išskirtinė ir netipiška laikotarpiui.

Uždraustojo miesto muziejuje Pekine tikimasi surengti „Lietuvos dieną“ (1)

Pekine esančiame Uždraustojo miesto muziejuje kitąmet tikimasi surengti „Lietuvos dieną“, skirtą paminėti valstybės šimtmetį.

V. Šapranausko vaidmenį paveldėjęs rusų aktorius: esu kultūros armijos kareivis (2)

Rimo Tumino spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“, pastatyto Jevgenijaus Vachtangovo akademiniame teatre, žiūrovai įdėmiai stebėjo aktorių Viktorą Dobronravovą. Kai iš gyvenimo pasitraukė nepamirštamas Chloinė Genechas – Vytautas Šapranauskas, jaunam rusui kaip kūrybinis kraitis teko jo vaidmuo. Žavėjęs scenoje, aktorius neprarado žavesio ir nuo jos nužengęs, ypač – duodamas DELFI skaitytojams istorijos pamokų.
OKT teatras

VAIKYSTĖ
2017 balandžio 25 d. 19.00 val.

DIEVAS YRA DJ
2017 balandžio 28 d. 19.00 val.
Praėjusiais metais atlaikiusi penkiolikos spektaklių turą po tris didžiuosius Kinijos miestus, režisieriaus Oskaro Koršunovo trupė 2017-ųjų gastroles pradėjo pažymėdami dar vieną tašką pasaulio žemėlapyje. Šį kartą tai Azijoje esančios salos Taivano sostinė Taipėjus ir ten rengiamas tarptautinis Taivano menų festivalis, kurio programoje vilniečiai pristatė „Hamletą“.
„Hamletui“ Taivane skambėjo tūkstantinės publikos ovacijos
2017 balandžio 11 d.