Tai sukėlė nemenką šurmulį – kultūros reikalams neabejinga visuomenė svarstė visus už ir prieš, o skulptoriai su architektais neslėpė gaižaus nepasitenkinimo. Mat įgyvendinus tokį griežtą pasiūlymą, pelningi valstybės ir savivaldybių užsakymai jau nebesipiltų kaip iš gausybės rago. Net ir tie, kurie abejojo didžiojo lūžio metais pradėtų, net įgyvendintų monumentų viešosiose erdvėse meniniu lygiu ir estetine kokybe, šį pareiškimą vertino kaip pernelyg radikalų.
Daugelis nuoširdžiai vylėsi, kad, nepaisant keleto kūrybinių nesėkmių (tarp jų ir paminklas Vilniaus įkūrėjui, Ldk Gediminui pagal skulptoriaus Vytauto Kašubos projektą, sukėlęs daug pamatuotų ir nepamatuotų pasipiktinimo audrų), netrukus atsiras aukštos meninės prabos kūrinių, organiškai įsiliesiančių į unikalią urbanistinę aplinką, intymiau „įsiklausysiančių“ į miesto praeitį, susijusių su tais istorinės miesto kultūros sluoksniais, kuriuos sovietmečiu mėginta ištrinti. Savaime suprantama, nebebus sąmoningai darkoma ir niokojama įvairiuose sostinės ploteliuose per stebuklą dar išlikusi vietos dvasia...
Simbolių kaita ir viešųjų erdvių sąstingis
Taigi, nors išeivijos menininko Žibunto Mikšio žodžiai sukėlė platų atgarsį, bet „drastiškas“, o iš tikrųjų įžvalgus, jo pasiūlymas buvo atmestas. Nekreipiant dėmesio į gausėjančias nesėkmes, nauji monumentai buvo statomi toliau. Kartais jie atsirasdavo ten, kur anksčiau stovėjo sovietmečio ideologiniai stabai, nugriauti ar demontuoti tautinio pakilimo metais, tačiau dygo ir kitose vietose.
Tiesa, ilgainiui viešųjų paminklų statymo vajus Lietuvos didmiesčiuose, ypač sostinėje, prislopo. Taip atsitiko dėl įvairių priežasčių – daug lėmė tiek lėšų stygius, tiek negarbinga kūrybinė konkurencija, tiek vilkinamas projektų įgyvendinimo procesas, o nusivylimas kai kuriais jau pastatytais paminklais gerokai prigesino visuomenės entuziazmą.
Vis dėlto šie po visą šalį plačiai pasklidę nauji meniniai objektai, kad ir kaip juos vertintume, ženklina pastangas įveikti istorinės ir kultūrinės atminties pertrūkį, o griežtą „patikrą“, kuriems iš jų bus lemta tapti tautos savasties dalimi, padarys laikas…
Antra vertus, ėmė ryškėti ir kita tendencija – kai iš viešųjų erdvių buvo pašalinti ideologiniai sovietmečio reliktai, pertvarkyti, rekonstruoti ir atgaivinti tų „ideologiškai užnuodytų“ vietų neskubėta. Nemažai jų vegetuoja, merdėja bene ketvirtį amžiaus, todėl vadinamos „sustingusiomis“, net mirusiomis (1).
Vienas liūdniausių tokio pobūdžio pavyzdžių – pusiau apleistas skveras ties Pylimo gatve priešais Reformatų bažnyčią. Kadaise ten stūksojęs gremėzdiškas paminklas sovietiniams partizanams (skulptoriai Juozas Kalinauskas ir Algirdas Zokaitis) buvo pagaliau demontuotas, bet nejauki erdvė, dvelkianti morališkai pasenusia brutalizmo estetika (architektas Gediminas Baravykas), išgrįsta aptrupėjusiais betono blokais ir plytelėmis, tapo girtuoklių prišnerkšta, benamių okupuota zona.
Jos prieigas veikiai „humanizavo“ neskoningi grafičiai – šių terlionių siunčiamas pranešimas aiškus ir nedviprasmiškas: ši teritorija, esanti prestižinėje miesto dalyje, besiribojanti su pačia Kultūros ministerija, yra „niekieno žemė“, tad visi gali elgtis taip, kaip šauna į galvą. Nenuostabu, kad čia pat esančiame paviljone, kuris apleistas jau daugybę metų, o dabar vėžlio žingsniu lyg ir rekonstruojamas, įsikūrę benamiai.
Sunku suvokti, koks užkeikimas pavertė šią vietą gūdžia dykra, kodėl ištisą ketvirtį amžiaus nedėta jokių pastangų, kad ši erdvė galėtų atlikti bent minimaliausią savo kaip viešojo objekto funkciją. Prieš keliolika metų vyko diskusijos, gal apleistame parke derėtų įkurti viešą skulptūrų ekspoziciją, bet susidurta su įvairiais trikdžiais. Sumanymui pasipriešino reformatų bendruomenė, susirūpinusi išsaugoti istorinę atmintį, susijusią su kadaise čia buvusiomis (vėliau sunaikintomis) šios kongregacijos kapinėmis.
Dalyvavau ano meto diskusijose ir drįsčiau suabejoti, ar dabartinis vizualinis sąvartynas šios mnemoninės grupės interesą saugo geriau, nei kadaise siūlyta meno kūrinių ekspozicija, kurią įrengiant buvo numatyta paženklinti ir buvusių kapinių vietą… Šiandien vienintelis naratyvas, kurį perteikia ši „juodoji urbanistinė skylė“, – tai nuolatinė pereinamoji būsena ir apleistis, nes besikeičiantys „miesto tėvai“ stokoja ne tik politinės valios, bet ir elementariausios savigarbos.
Dar akivaizdžiau panašų naratyvą perteikia dabartinis vaiduokliškas Lukiškių aikštės pavidalas. Ši viešoji erdvė – tai chroniško neveiklumo nacionaliniu mastu, seklios vaizduotės, abejingumo ir ciniškos grupinių interesų kovos simbolis, kuris leidžia daryti apmaudžią išvadą – sostinėje per ketvirtį amžiaus miesto kultūra, deja, taip ir neįgavo naujos kokybės.
Kone trijų dešimtmečių nepakako, kad sovietmečiu įskiepyta vertybiškai iškreiptos, beveidės miesto kultūros samprata užleistų vietą kokybiškai naujam mąstymui, kad bent jau išmoktume tinkamai rengti kūrybinius viešųjų erdvių rekonstrukcijos konkursus, kurie kol kas dažniau virsta tikra viešųjų interesų gynimo parodija.
Architektūros tyrinėtojas Rimantas Buivydas jau prieš penketą metų rašė, kad tokie konkursai „dažniausiai vykdomi sporadiškai, be didesnės atsakomybės, žvilgsnio į tolesnę miesto ateitį, gana dažnai juos rengiant pastebima kompetencijos, etikos stoka, tačiau netrūksta lobistinio suinteresuotumo ir šališkumo. Šią įžvalgą patvirtina daugybė jau vykusių konkursų su begaliniais turais, dviprasmiškais žiuri sprendimais arba rezultatų anuliavimu.“ (2)
Nors viešųjų erdvių tvarkymas ir paminklų kūrimas nepriklausomoje Lietuvoje nestokoja visuomenės dėmesio, liete liejasi kritiški, konceptualūs ar analitinio pobūdžio komentarai, rašomi mokslo darbai (disertacijos), vis dėlto esminio proveržio šioje kultūros srityje nematyti. Kad nusistovėtų kritikos, savikritikos ir savigarbos pusiausvyra, galinti tapti atrama kokybiniam šuoliui, ko gero, prireiks dar ketvirčio amžiaus…
Viešosios atminties pavidalai ir formos
Per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį bandyta istorinę atmintį įamžinti daugiausia monumentaliais vizualiniais ženklais ir simboliais, tarsi nebūtų jokių kitų jos įprasminimo formų, – juk, pavyzdžiui, galima gatves, aikštes, mokyklas, kitus viešuosius objektus pavadinti Lietuvos istorijai ir kultūrai reikšmingais vardais.
Įpaminklinimo vajų, kaip ir daugelį kitų masinių iniciatyvų, ko gero, gana dėsningai persekioja nesėkmių virtinė.
Tokia postkomunistinei kultūrai būdinga situacija žaismingai perteikta Herkaus Kunčiaus romane „Lietuvis Vilniuje“. Pagrindinis personažas Napoleonas Šeputis, klaidžiodamas po sostinę ir atpažindamas jo jaunystės laikais šičia buvusius, vėliau nunykusius ar pasikeitusius objektus, susiduria ir su tokiu jį pribloškusiu reginiu:
„Atsidūręs šalia ne mažiau prašmatnių už Prezidentūrą rūmų, Napoleonas išvydo ant blizgančio stulpo pamautą galvą.
Tai buvo didelis pūstažandis bronzinis bokso turnyrų ir kovos be taisyklių čempionas. Grubi nosis ir suploto veido architektonika alogiškomis proporcijomis priminė Šv. Velykų salyne stūksančias skulptūras.
Kai perskaitė aukso raidžių užrašą ant kolonos, tapo taip nesmagu, stačiai gėda, kad norėjosi skradžiai žemę prasmegti, nes tai buvo ne koks nors Jaroslavo Hašeko Šveikas, o Lietuvos partizanų generolas Jonas Žemaitis.
Nepakaltinamas skulptorius, veikiausiai iš kūrybinių paskatų, norėjo šį žmogų estetiniu požiūriu pavaizduoti ne tik drąsų, bet ir nesaikingai protingą. Todėl, matyt, per pilnatį įkvėptas įsivaizduojamojo Saliamono prototipo, nulipdė jį su nenormaliai didele galva. Užvarvolinta ant pečių, ji kėlė įtarimą, ar čia pavaizduotas žmogus nesirgo vandenlige.
Tačiau tokia estetika Vilniuje buvo simptomiška, įprasta, todėl nieko nestebino. Vienas kitą keičiantys miesto ūkvedžiai nuolat užsakydavo naujų balvonų, o kaltukų ir plaktukų meistrai auksarankiai pavydėtinai stropiai išskaptuodavo neprilygstamą herojaus karikatūrą, tarsi varžydamiesi tarpusavyje, kuris iš patvarių medžiagų iškaltas monumentas taps didesnių patyčių objektu.“ (3)
Šią grožinės lektūros įžvalgą galima laikyti gana tiksliu sociologiniu per dešimtmečius susiklosčiusios apgailėtinos situacijos komentaru.
Vis dėlto, nepaisant gausybės persekiojusių ir toliau persekiojančių kūrybinių nesėkmių, biurokratinių pinklių, trukdančių tinkamai pertvarkyti viešąsias erdves, per ketvirtį amžiaus būta ir palyginti sėkmingų sprendimų. Pavyzdžiui, 1995 m. buvo baigtas tvarkyti sostinės skveras šalia Arklių gatvės, jame pastatyta įspūdinga dekoratyvinė skulptūra „Seserys“ (skulptorė Dalia Matulaitė, architektai Rimantas Buivydas ir Jūras Balkevičius), skirta Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu rašiusių seserų atminimui. Paveiki, tvirtų, santūriai modernistinių formų skulptūra, atliepianti geriausias europinio klasikinio modernizmo tradicijas, tiek masteliu, tiek pavidalu puikiai įsiliejo į senamiesčio aplinką.
„Seserų“ kaimynystėje prieš porą metų atsirado nauja memorialinė skulptūra, skirta Ukrainos nacionalinio pasididžiavimo – rašytojo Taraso Ševčenkos atminimui. Individualios stilistikos stokojanti skulptūra, iškalta iš neišraiškingo smulkiagrūdžio pilko atspalvio granito, tapo dar ir netinkamai parinktų erdvės koordinačių auka.
Nežinia kam, gal paminklo architektams, šovė į galvą nustumti skulptūrą kuo toliau nuo Halės turgaus centrinio fasado. Nuleista žemyn besidriekiančiu taku, ji atsidūrė ties pačia automobilių apsisukimo vieta, todėl priartėti prie jos iš priekio, nepažeidus eismo taisyklių ir nerizikuojant pakliūti po ratais, beveik neįmanoma.
Dieną, esant natūraliam apšvietimui, saulė spigina ukrainiečių poetui tiesiai į nugarą, skandindama statulos veidą, kuris ir šiaip menkai išraiškingas, nuolatiniame šešėlyje. Ir nors netoliese pastatyti keli suoliukai, ant jų prisėdęs, jei pakreipsi galvą, galėsi spoksoti nebent į skulptūros pakaušį.
Susidaro įspūdis, kad pasielgta mažų mažiausiai nekorektiškai tiek etiniu, tiek estetiniu atžvilgiu – ukrainiečių poeto atminimui ir sąsajoms su Lietuva įprasminti skirtą skulptūrą „paklaidinus“ netinkamai parinktoje viešosios erdvės atkarpoje, pačiame nuo Halės žemyn besidriekiančio pėsčiųjų tako pakraštyje, ji prarado dalį galimybių išreikšti ir įkūnyti temai adekvačias prasmes. Nebent vieta paminklui buvo parinkta, kieno nors liguistai vaizduotei pasufleravus lėkštą ir primityvią pasaulio ar Europos pakraščio (okraina) metaforą.
Bet grįžkime prie malonių šio laikotarpio išimčių. Antai naujų, mūsiškės miestų kultūros kontekste kiek netikėtų impulsų, kaip išsaugoti istorinę atmintį, suteikė subtilūs, labai žmogiški, nedidelio mastelio, pabrėžtinai nemonumentalūs skulptoriaus Romualdo Kvinto darbai – paminklas Vilniuje gimusiam garsiajam prancūzų rašytojui Romainui Gary ties J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankirta, kitai iškiliai šio daugiakultūrinio miesto asmenybei – daktarui Cemachui Šabadui ties Rūdninkų aikšte. Tačiau, kai analogiškos stilistikos skulptūros tarsi kartotės pasklido po kitus Lietuvos miestus – Kauną, Nidą, – atsirado tam tikras komercija dvelkiantis „prekės ženklas“, kurio nusikratyti šių objektų autoriui nebus lengva.
Panašus likimas ištiko ir iš pradžių itin daug vilčių teikusį, analogų nei sostinėje, nei kituose Lietuvos miestuose neturintį Literatų gatvės projektą. Kai namų ir jas jungiančių mūrinių tvorų sienas papuošė kelios dešimtys nedidukų dailės kūrinėlių, skirtų lietuvių rašytojams ir jų knygoms, atrodė, kad vizualinę miesto kultūrą papildė naujas, itin subtilus skambesys.
Tačiau projekto kūrėjai, regis, pametė elementarų saiko jausmą, nesiryždami laiku ir vietoje padėti taško. Literatų gatvės dekoras šiuo metu primena jau ne tiek gatvės „parodos paveikslėlius“, kiek neskoningą, prekėmis perkrautą atkampios provincijos turgelį. Iš visos vizualinės perteklinės vaizdinių „mišrainės“ į atmintį įsirėžia tik Juozo Erlicko ištarmės iliustracija: dvi realistine maniera nulipdytos špygos, bedamos smalsiam praeiviui tiesiai į veidą. Vaizdinio kūrėjas (irgi rašytojas) sako, kad jos iliustruoja valdžios požiūrį į žmogų, o galbūt sykiu ir projekto rengėjų požiūrį į šio ne itin skoningo vaizdinių turgaus lankytojus…
Politika ir ideologija viešosiose erdvėse
Nemažai meno kritikų, aptariančių viešųjų erdvių kaitą, naujų paminklų ar kitų dailės kūrinių atsiradimą jose, vis piktinasi, esą vos nugriaunamas kuris nors ideologinis sovietmečio reliktas, jo vietą iškart užima naujas paminklas.
Antai dailės kritikė, kultūros vadybos specialistė Elona Lubytė teigia: „Dėl posovietinio požiūrio naujuose nūdienos paminkluose dominuoja sovietiniais metais diegti iš monarchizmo epochos perimti monumentaliosios propagandos kanonai, kai atminties ženklai siejami su tradiciniais pagarbos ir pagerbimo ritualais, įkalinusiais mūsų šalies politikus, į konkursų maratoną įsijungusius kūrėjus bei politinių sprendimų galia pasitikinčius piliečius. Čia galioja aukos ir budelio sindromas, kai laisvę iškovojęs pavergtasis be išlygų perima pavergėjo metodus. Nuvertus vieną stabą, skubama jį pakeisti kitu. Tarsi naujo simbolio atsiradimas senoje vietoje padės nugalėti ar įveikti buvusį ir esamą nesaugumą. Dėsninga, kad tokioje aplinkoje atsirandantys netradiciniai, šiuolaikiški atminties įamžinimo pavyzdžiai kelia didžiosios daugumos visuomenės (publikos) nepasitenkinimą.“ (4)
Samprotaudama atminties įamžinimo klausimais, dailės kritikė akivaizdžiai perlenkė lazdą, nes pažėrė pastabų, kurios ne tiek paaiškina padėtį, kiek ją mistifikuoja. Ko gero, galima sutikti su pastaba dėl nemažos visuomenės dalies (beje, visai nesmerktino) troškimo, kad viešosiose erdvėse iškiltų įvairūs su šalies ir sostinės istorija, įvykiais ar asmenimis susiję paminklai, tačiau teiginys, esą visur ir visada vietoj nuversto stabo geidžiama regėti naują, švelniai tariant, prasilenkia su realybe.
Viena vertus, yra nemažai aikščių, iš kurių sovietmečio stovylos buvo iškeldintos, tačiau niekam nešovė į galvą mintis reikalauti, kad vietoj jų atsirastų nauji, „tautiniai“ monumentai. Pavyzdžiui, neteko girdėti, kad kas nors būtų prašęs ar planavęs kokį nors laisvės ir nepriklausomybės simbolį pastatyti sostinės Rotušės aikštėje, kur kadaise stūksojo paminklas paltui – taip buvo pramintas akmeninis sovietų revoliucionierius Vincas Mickevičius-Kapsukas (skulptorius Petras Vaivada), nukeltas be didesnio ažiotažo. Arba priešais Švietimo ir mokslo ministeriją vietoj iškeldinto paminklo kitam sovietmečio veikėjui – Zigmui Aleksai-Angariečiui.
Tiesa, priešais Vyriausybės rūmus, kur pačioje nepriklausomybės pradžioje buvo demontuotas monumentas sovietų generolui Ivanui Černiachovskiui, iškilo paminklas Vincui Kudirkai (skulptorius Arūnas Sakalauskas, architektas Ričardas Krištapavičius). Gaila, architektūrinis sprendimas akivaizdžiai disonuoja su pasirinkta kamerine skulptūros stilistika, tinkamesne parodiniam kūriniui negu himno autoriaus vizijai…
Suprantama, apie buvusių ir naujų paminklų sąsajas galima samprotauti įvairiai, tačiau reikšmingesnių reprezentacinių erdvių sostinėje nėra daug, tad vargu ar turėtų stebinti tai, kad būtent tose vietose (pavyzdžiui, Lukiškių aikštėje) dalis visuomenės norėtų matyti naują istorinės atminties simbolį.
Kita vertus, kažin ar Lubytės minimas „aukos ir budelio“ sindromas, o juo labiau apeliavimas į stabmeldystę čia apskritai kuo nors dėtas. Visos tautos, visos valstybės siekė ir siekia įprasminti savo istorinį tęstinumą, stato paminklus iškiliausioms istorinėms asmenybėms.
Kiekviena šalis, ypač ta, kuri nepatyrė svetimųjų kolonizacijos, turi tam tikrą seniai nusistovėjusį nacionalinio ir lokalinio lygmens paminklų rinkinį, kokio trūksta kitoms, palyginti neseniai nusikračiusiomis okupacinio režimo.
Todėl ir kai kurių komentatorių reiškiamas pasipiktinimas, esą lietuviai labiau negu kitų šalių piliečiai geidžia stabų, yra mažų mažiausiai abejotinas. Dar menkiau įtikina aiškinimai apie neva atgyvenusias pagerbimo ženklų ir ritualų sąsajas.
Nejau lietuviai apsėsti kažkokios pasauliui nebūdingos ritualų manijos? Nejaugi užsienio delegacijos ir valstybių vadovai, vykstantys į Antakalnio kapines pareikšti pagarbos Sausio 13-osios aukoms, dalyvauja kažkokiame rituale, svarbiame tik „paskutiniams Europos pagonims“?
Viešosios atminties ir meno kūrybos tyrinėtojas Markas Crinsonas gana tiksliai diagnozavo šią tendenciją: „Ne per seniausiai mnemoninis aspektas vėl sugrįžo į meninę praktiką, ypač sustiprėjus susidomėjimui, kaip trauminė patirtis keičia tiek istoriją, tiek asmeninį gyvenimą.“ (5) Todėl paminklų statymą ir viešuosius valstybinius ritualus sieti išimtinai su monarchizmo tradicijomis ar stabmeldyste yra neteisinga tiek antropologijos, tiek socialinės psichologijos, pagaliau ir šiandieninės meno praktikos požiūriu. Vargu, ar pas mus susiklosčiusią situaciją paaiškina Lubytės pasitelktas, tačiau teoriškai nė kiek nepagrįstas „aukos ir budelio“ sindromas.
Aptariant politikos ir ideologijos sąsajas su atmintimi, reikėtų atkreipti dėmesį į pastaruoju metu ryškėjančią prieštaringą tendenciją – kol lietuvių kritikai virkauja dėl tariamų istorinės atminties įprasminimo kolizijų, svetimos valstybės deda didžiules pastangas, kad Vilniuje atsirastų kuo daugiau jas reprezentuojančių atminimo ženklų.
Šioje srityje pastaruoju metu pirmauja autoritarinė Baltarusija, kurios kultūros ženklai sostinėje dygsta neįtikėtinai sparčiai. Spėlioti, kodėl taip rūpinamasi savo istorinės atminties įamžinimu svetimos valstybės sostinėje, galima įvairiai. Deja, dailės kritikai kol kas tyli (arba kažką nutyli).
Suprantama, būtų paprasčiausia aiškinti, kad taip pasireiškia senamadiškas kaimynų, ideologiškai atsiribojusių nuo europinės kultūros, entuziazmas, tačiau kritiškai mąstančiam žmogui ši tendencija kelia daug įvairių klausimų. Pavyzdžiui, kodėl Vilniaus „miesto tėvai“ yra tokie paslaugūs valstybei, kurią demokratine laiko tik ji pati? Net ir nė kiek neabejojant bendromis lietuvių ir baltarusių kultūros šaknimis, vis dėlto neaišku, ar šios šalies totalitarinis / autokratinis režimas iš tikrųjų geriausiai reprezentuoja kaimyninės tautos istorinę atmintį.
Kodėl nei mūsų valstybės, nei savivaldos institucijoms šis Minsko įsuktas ir jau įsibėgėjęs istorinės atminties „įženklinimo“ Vilniuje procesas nekelia jokių abejonių? Nejau įsivaizduojama, esą dabartinis Aliaksandro Lukašenkos režimas yra geriausias partneris, įprasminant bendrą istoriją? Užuot klusniai pildžius to režimo įgeidžius, gal vertėtų luktelėti, kol šioje šalyje rasis savo piliečių norus ir lūkesčius adekvačiau išreiškianti demokratinė valdžia?
Vieta ir viešoji atmintis
Statant paminklus ir dekoratyvinius „akcentus“, neretai siekiama juos kaip nors susieti su konkrečia vieta, tačiau kartais tos sąsajos esti ne itin tvirtos, sąlygiškos ar netgi sufabrikuotos. Tarkime, kodėl Gedimino prospekte, namo priešais nacionalinę biblioteką sienos nišoje, atsirado šv. Kristoforas (skulptorius Kazimieras Kisielis, 1996)?
Beje, meniniu požiūriu ši skulptūra galėtų konkuruoti nebent su netoliese 2011 m. išdygusia „Žinia“ (skulptorius Juozapas Kęstutis Patamsis), miglotai apeliuojančia į secesines formas ir dvelkiančia mėgėjiškumu.
Dar labiau apgailėtina, kad šis keistas paminklas, kuris buvo skirtas Visaginui, vienoje iš svarbesnių reprezentacinių Vilniaus aikščių atsirado ne iš estetinių paskatų ar noro humanizuoti aplinką – jį „prastūmė“ kai kurie asmenys lobistiniais sumetimais.
Visiškai ne vietoje – ties viaduku Konstitucijos ir Geležinio Vilko gatvių sankirtoje – „sumūryta“ ir skulptūra „Laisvės kelias“ (skulptorius Tadas Gutauskas, architektas Saulius Pamerneckis). Šis absurdiškas, lėkštos ir paradoksaliai dviprasmiškos simbolikos sklidinas „mūrinys“ neturi potencijos, kad skleistų bent menkiausią trauką.
Nykios estetinės raiškos „Laisvės kelias“, persismelkęs vartotojų kultūros stilistika, galėtų atsidurti bet kurioje Lietuvos pakelėje, o tą vietą, kur jis dabar yra, derėtų priskirti prie tranzitinių erdvių, kurias Maurice’as Augi taikliai pavadino „ne-vietomis“.
Palyginti su šiais „šedevrais“, paminklas kompozitoriui Stanislawui Moniuszkai šalia Šv. Kotrynos bažnyčios esančiame rekonstruotame skvere atrodo puikiai derantis su urbanistine aplinka. Bet jis pastatytas dar 1922 m.
Pastaruoju metu ryškėja dar viena tendencija – žinomų asmenų atminimas kažkodėl įprasminamas tokiose vietose, su kuriomis jie buvo menkai susiję. Prie tokių priskirtinas Jurgos skveras Aguonų gatvės atkarpoje, beje, tolokai nuo namo, kuriame gyveno rašytoja, dailininkė ir keliautoja Jurga Ivanauskaitė, užaugusi ir jaunystę praleidusi visai kitur – Pamėnkalnio gatvėje, kur buvo jos senelio Kosto Korsako butas.
Kodėl nutarta rašytojos atminimą susieti su Aguonų gatve, kur ji gyveno palyginti trumpai, neaišku. Tiesa, pati skvero sąranga su gilumoje patupdytu Katinu (skulptorė Ksenija Jaroševaitė) yra gana vykusi. Nors šią viešąją erdvę kol kas labiausiai mėgsta benamiai, vis tiek iniciatyva sukurti viešumai skirtą kampelį ne pačiame patraukliausiame naujamiesčio kvartale vertintina teigiamai.
Antra vertus, sąsaja tarp atminimo įprasminimo ir konkrečios vietos ne tiek pabrėžia autentiškumą, kiek pridengia jį inscenizacijomis ir simuliacijomis – tai silpna ir abejotina Jurgos skvero vieta.
Išvadų vietoje
Formos atžvilgiu didžiuma posovietiniu laikotarpiu Vilniuje pastatytų skulptūrų ir paminklų yra modernistiniai. Tačiau pačios modernizmo estetikos santykis su praeitimi yra gerokai problemiškesnis negu kitų meno epochų ir stilių. Adrianas Forty teigia: „Modernistinė estetika pabrėžia tokį objekto imanentiškumą, kokį jis pats pateikia mūsų pojūčiams. Ji visada buvo priešiška idėjų asociacijoms, požiūriui, kad estetinį atsaką nulemia minčių tėkmė ir vaizdiniai, kuriuos objektai gali sukelti. Modernistinė architektūra XX a. pirmojoje pusėje nuolatos veržliai priešindavo paminklams ir memorialams.“ (6)
Ko gero, ši įžvalga paaiškina, kodėl dabartinės kultūros santykis su viešąja atmintimi ir viešaisiais paminklais yra toks sudėtingas, prieštaringas, nenuoseklus. Tarkime, Lietuvos visuomenės nemaža dalis natūraliai trokšta, kad tautos ir valstybės istorija būtų išreikšta regimais simboliais, sulauktų deramo meninio įprasminimo.
Antra vertus, modernizmo (ypač avangardinio ir pseudoavangardinio) estetika, apsėdusi dalies meno profesionalų, daugiausia kritikų, vaizduotę, neigia tęstinumą, atmeta bent kiek glaudesnius ryšius su praeitimi. Tokio požiūrio nesugebėjo (gal ir nesistengė) įveikti net postmodernizmas, atrodo, tapęs tik dar vienu modernizmo avataru. Dėl jau aptartų ir dėl kitų, specifiškai lokalių kultūrinių priežasčių tikėtis didelio proveržio šioje srityje artimiausiu laiku, matyt, neverta.
***
1 Šias sąvokas esu pateikęs ir glaustai aptaręs ankstesnėse publikacijose, nagrinėdamas, kaip keičiasi viešosios erdvės. Žr. Almantas Samalavičius. Placeless and Faceless, Architectural Worlds (Shenzhen University), Vol. 28, No 150, (2013). Taip pat Almantas Samalavičius. The Genius Loci, Public Spaces and Transformations of Vilnius’ Urban Millieu“, Lituanus: The Lithuanian Quarterly, Vol. 62: 1 (2016).
2 Rimantas Buivydas. Viešųjų erdvių transformacija Lietuvos miestuose. Logos, nr. 66. 2011, p. 139.
3 Herkus Kunčius. Dviveidis romanas. Vilnius: Kultūros barai. 2015, p. 150–151.
4 Elona Lubytė. Menas viešosiose miesto erdvėse: kūrėjo, užsakovo ir publikos vertybių sandraugos klausimas. Urbanistika ir architektūra, t. 35, nr. 1. 2011, p. 45.
5 Mark Crinson. Mnemotechny of the Industrial City: Contemporary Art and Urban Memory. In: Urban Memory: History and Amnesia in the Modern City. Edited by Mark Crinson. London: Routledge. 2005, p. 195.
6 Arian Forty. Concrete and Memory. In: Urban Memory: History and Amnesia in the Modern City, p. 76.
