Vienas iš 25-metį mininčio Keistuolių teatro įkūrėjų A. Giniotis: nekenčiau šio pavadinimo

Prieš Keistuolių teatro 25-ojo jubiliejaus koncertus didžiosiose šalies arenose (kovo 1 d. Kėdainių arenoje, kovo 8 d. Klaipėdos „Švyturio“ arenoje, kovo 15 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje, kovo 22 d. Vilniaus „Siemens“ arenoje, balandžio 4 d. Šiaulių arenoje.) DELFI konferencijoje apsilankė aktorius, režisierius ir bardas Aidas Giniotis.

Didžiausio naujienų portalo skaitytojams jis atsakinėjo į klausimus apie savo profesiją, įsimintiniausias gerbėjų dovanas, sūnų, nemeilę kinui, jaunimo pasirinkimą studijuoti aktorystę bei augančią pamainą.

 - „Keistuoliai“ - be galo mielas ir gražus pavadinimas. Jėga, kad taip pasivadinot prieš 25 metus ir vis dar taip vadinatės.

 - Ko neapkenčiau susikūrus mūsų teatrui, tai pavadinimo. Jį sugalvojo Sigutis Jačėnas. Net ir dabar susiduriu su to pavadinimo keblumais. Pavyzdžiui, išverskite ją į bet kurią užsienio kalbą. Nei vienoje kalboje nėra tokios prasmės, kaip lietuviškai. Jau nekalbu apie tai, kaip užsieniečiams ištart: keis-tuo-lių.

Amerikoje „keistuoliais“ vadino kitos orientacijos vyrus. Ir staiga pas juos atvažiuoja Keistuolių teatras... 

O jei rimtai, reikėtų pasakyti, kad pavadinimas yra labai geras ir Sigutis sugalvojo gerai. Pirmiausia, mus pažindavo vaikai, nes tiek spektakliuose, tiek TV, mes vaidindavom Keistutę, Keistuką ir Keistulį (aš, Ilona Balsytė ir Sigutis Jačėnas). Taip mus lengvai identifikuodavo. Dabar dažnai sakau, kad lietuvių kalboje atsirado dar viena žodžio „keistuolis“ prasmė. Tai žmogus, dirbantis Keistuolių teatre.

 - Ar kada nors susimąstėte, kodėl tapote teatro žmogumi?

 - Turėčiau labai ilgai galvoti. Matyt, viskas manyje tam atitiko. Aišku, įkvėpė tai, kad Šiaulių dramos teatre, kur aš užaugau ir kabinau paltus rūbinėje, pamačiau spektaklį "Vaikų dienos". Toks gyvenimo būdas ir šėlsmas scenoje mane užkrėtė. Sergu ir nebandau gydytis. Kodėl - nežinau. Ką gali pasakyti ligonis, kodėl jis serga?

 - Iš kur semiatės naujų idėjų, kas jums didžiausias įkvėpimo šaltinis?

 - Tai pats sunkiausias klausimas. Gyvenimas, aplinka, meilė viskam - moteriai, vaikui, draugui, gamtai. Šis klausimas taip pat skirtas ligoniui: "Kodėl jūs sergate?

 - Kaip ieškote idėjų naujiems spektakliams? Knygose ar gyvenimas padiktuoja?

Labai įvairiai. Neįmanoma atsakyti tiksliai. Kai kurių ieškau sunkiai, kai kurios pačios ateina. Bet idėjas padiktuoja tai, kaip tu gyveni ir ką nori pasakyti kitiems. Niekada neieškojau idėjų, kurios būtų reikalingos, populiarios, atitiktų laikmetį. Pavyzdžiui, dabar visi kalba apie smurtą, todėl reikėtų pastatyti spektaklį apie smurtą. Visada klausau savo kūrybinės sąžinės ir vidaus. Scenoje turi kurti tai, kuo tu tiki, nes kitaip bus spekuliacija. O temos ateina visai keistos ir neaktualios. Bet parodai žiūrovui ir, pasirodo, jiems tai reikalinga. Nors masiškai apie tai nekalbama ir neatrodo, kad aktualu. Kartais būdamas sąžiningas pataikai tiksliau, nei būdamas išskaičiuotai protingas.

 - Daugeliui režisierių nepatinka, jog keičiasi požiūris į teatrą, o jums?

 - Jei į gerąją pusę keičiasi - patinka. Tačiau požiūrį keičia laikmetis. Teatras nėra naujas menas. Todėl nauji dalykai, galima sakyti, veikia teatro meną. Kartais jį nustumia į tolimesnį planą. Bet viskas keičiasi ir šiandien viskas gali būti vienaip, kitą dieną - kitaip. Tačiau nebūtinai į blogąją pusę. Jei žiūrovas yra išprusęs - gerai. Jei jis ateina - dar geriau.

 - Kaip vertinate režisierių Oskarą Koršunovą? Kokie jo režisuoti spektakliai jums paliko didžiausią įspūdį?

 - Didžiausią įspūdį paliko „Vasarvidžio nakties sapnas“ - tai mano būdo spektaklis. Oskaras yra režisierius profesionalas, labai aukštos prabos. Jau seniai nustojau vertinti kitus kolegas ir kelti jiems balus. Visi mes dirbame savo darbą, o jį lai vertina žiūrovai. Jaučiantis geresniu ar blogesniu už kitą trukdytų darbui. Tai - nelyginami dalykai. Režisieriai ir turi būti skirtingi. Nes jei būtų visi vienodi, kam jų tiek reikėtų? Oskarui linkiu sveikatos, ištvermės ir kūrybinių galių. O visa kita galima rasti „Atviro rato“ spektaklyje „Meilė trims apelsinams“. Ten daug kas pasakyta tarp eilučių.

 - Kuris jūsų režisuotas spektaklis jums mieliausias širdžiai?

 - Vieni iš mieliausių - „Jonas kareivis“, „Liūdnojo vaizdo riteris“. Galbūt dėl to, kad jie buvo pirmieji aiškesnės koncepcijos ir braižo Keistuolių teatre. Mielai atsimenu „Ožį“ Klaipėdoje, „Meilė ir mirtis Veronoje“ Keistuolių teatre. Spektaklius lyginu su vaikais, kol jie maži kūdikėliai, myli labiausiai. O kai užauga, nueina savo keliais, tampa savarankiškais, todėl myli mažiau. Galbūt tiksliau atsakyčiau, jei būčiau baigęs režisieriaus veiklą. Dabar man sunku atsakyti.

 - Ar ketinate dažniau vaidinti savo spektakliuose?

 - Savo spektakliuose vaidinu tiek, kiek to reikia, kad aš ten vaidinčiau. Sakykime, „Juokdario mirtyje“ vaidinu vaidinantį režisierių, nes ten niekas geriau to už mane nepadarys. O jei yra aktorių, kurie vaidina geriau ir manęs nereikia, tai ko man ten lįsti. Tada dirbu savo darbą ir režisuoju.

 - Ar apsilankote Andriaus Kaniavos autoriniu dainų vakaruose? Gal mokate jo dainas?

 - Moku Andriaus dainas. Tik naujausių kūrinių galbūt mokytis reikėtų specialiai. Mes ir kartu pagrojame Keistuolių teatre. Taip, aš žaviuosi jo kūryba, bet negaliu pasakyti, kad esu jo gerbėjas. Negali žmogus būti savo kairės ar dešinės kūno dalies gerbėjas. Andrius yra mano dalis, aš jo. Kartu esame jau 25-erius metus.

 - Teko girdėti kalbų, kada žadate kurti dar vieną „Brėmeno muzikantų“ filmą. Kokioje stadijoje šis projektas? Gal jau įsivaizduojate, kada būtų galima laukti galutinio produkto?

 - Filmui parašytas scenarijus. Laukiame patvirtinimo, ar gausime lėšų. Jei gausime finansavimą, galbūt pradėsime šią vasarą filmuoti. Jei viskas gerai, jis turėtų pasirodyti 2014-ųjų pabaigoje arba 2015 metų pradžioje. Mes tam pasiruošę.

 - Ko galima tikėtis iš jūsų jubiliejinių koncertų?

- Visko. Galvojome daryti retrospektyvinius jubiliejinius koncertus. Bet nusprendėme sukurti koncerto formos renginį, kad žiūrovams būtų linksma. Pirmoji dalis bus vaikiškų dainų išklotinė, skirta tiek vaikams, tiek suaugusiems, kurie patys vaikystėje žiūrėjo mūsų spektaklius. Antra dalis bus labiau koncertinė, skirta suaugusiems. Skambės dainos ir iš „Zenonų“, Teatro dienai skirtų renginių, taip pat „Brėmeno muzikantai“. Bet kai sakau „suaugusiems“, tai yra labai sąlygiška, nes žinau, kad tarp daugelio vaikų vieni populiariausių CD yra „Brėmeno muzikantai“ ir „Vogtos dainos“.

 - Kokį muzikos stilių jūs mėgstate ir ar turite mėgstamiausią atlikėją/grupę, dainą?

 - Esu labai senamadiškas. Užaugau su „bitlais“. Juos labiausiai ir mėgstu. Taip pat labai patinka Tomas Waitsas. Mėgstu melodingą muziką. Todėl mėgstu Andrių Kulikauską.

 - Atsakykite į baisųjį klausimą: tai kada tas jūsų albumas pasirodys?

 - Aš jau tiek prisižadėjęs... Bet jei aš tą CD išleisiu, neteksiu savo vienintelio pasididžiavimo, kurį turiu kaip bardas. Aš esu vienintelis bardas Lietuvoje, kuris neturi išleidęs albumo, bet jo dainas žino. Tikrai gėda...

 - Ką jums reiškia Vytautas Kralė?

 - Viktoras, ne, Vytautas Kralė. Tai vienas iš mano ankstyvųjų slapyvardžių. Kaip padorus autorius turiu turėti bent vieną slapyvardį. Tai yra dalis manęs. Pradėdamas naują literatūrinę veiklą, nedrįsdavau pasirašyti savo pavarde. Todėl tam, kad jausčiausi pilnakraujis literatas, pasirašydavau šiuo slapyvardžiu.

 - LMTA auginate naują aktorių kartą. Kuo žadate nustebinti žiūrovą?

 - Birželio pirmąją savaitę bus rodomi diplominiai spektakliai. Juos pristatys du kursai - aktorių ir režisierių. LMTA tinklalapyje bus paskelbta pilna programa. Berods bus aštuoni spektakliai ir baigiamasis vakaras. Stengsimės žiūrovus pilnai supažindinti su jaunais aktoriais ir režisieriais.

 - Kas jūsų mylimiausias studentas?

 - Net jei turėčiau tokį, neįvardinčiau. Tai būtų nepedagogiška kitų atžvilgiu. Pasakysiu kitaip - neturiu nemylimų. Nes teatre su nemylimais būtų per sunku dirbti. Nebent būtų visai nekenčiamas. Nes nuo neapykantos iki meilės vienas žingsnis... Labai džiaugiuosi savo studentais ir gerbiu už jų teatro pasirinkimą. Vienas mėgstamiausių mūsų posakių: „O kas sakė, kad bus lengva?“ Bet į šį posakį „Atviro rato“ studentas Eimantas rado labai taiklų atsakymą: „O kas sakė, kad bus neįmanoma?“

 - Dažnai pradedantiems menininkams ar kūrėjams prikišama, kad jie neturi reikiamo meninio išsilavinimo, nėra profesionalai, tad nieko gero ir su jų kūryba. Koks būtų jūsų požiūris? Ar būtina studijuoti menus, kad taptum geru menininku profesionalu?

 - Atskirkime du žodžius - menininkas ir profesionalas. Menininkais gimstama, profesionalais tampama.

 - Ar verta rinktis aktoriaus profesiją ir ar labai sunku įstoti?

 - Jei žmogus gabus, talentingas, jis įstoja. Ypatingai svarbu konkurencija. Komisija stengiasi atrinkti gabiausius. Kuo daugiau gabių žmonių, tuo sunkiau įstoti. Stojamųjų įstatymas mums nepadeda. Kompiuteris įneša savas pataisas - egzaminų vidurkiai, balai... Kartais po profesinio egzamino mūsų geriausiųjų eilę sistema taip sujaukia, kad pradedame abejoti, ar apskritai reikia rengti tą egzaminą. Kartais apima visiška neviltis. Bet kadangi LMTA - valstybinė įstaiga, turime paklusti nurodymams. Šia tema reikėtų rengti atskirą konferenciją. Tai aktuali skaudi tema - kenčia ir stojantieji, ir renkantieji...

 - Ar priimate jaunus, dar tik studijas pabaigusius arba vis dar studijuojančius būsimus aktorius/es vaidinti jūsų teatre?

 - Pirmiausia, reikia palaukti, kol kas nors kreipsis. Tada atsakysime, ar priima. Nes nepamenu, kad kas nors būtų prašęsi į teatrą. Dažnai visi galvoja: „Jūs ir taip daug aktorių turite, todėl nebereikia“. Taip, turime, bet...

 - Ko palinkėtumėte jaunam žmogui, norinčiam sieti savo ateities profesiją su teatru?

 - Drąsos. Nebijoti to. Kartais paniurnu, kaip ir dauguma teatralų: „Oj oj, kokia profesija“. Bet jei reikėtų rinktis iš naujo, rinkčiausi tą pačią.

 - Kaip manote, ar dabartiniai jūsų studentai įsilies į Keistuolių gretas? Koks jų likimas?

 - Tiek „keistuolių“, tiek „Atviro rato“ aktoriai dirba pagal sutarčių sistemą. Ir uždirba tiek, kiek yra vaidmenų. Jei studentai, atėję į vieną ar kitą teatrą turės darbo, įneš savo naują žodį, jauno kraujo, jie kada nors gali tapti Keistuolių teatro veidu, o jų spektakliai gali suformuoti visiškai naują Keistuolių teatrą. Viskas priklauso nuo jų kūrybinių galių ir iniciatyvos. Teatras turi keistis. Jei jis užsistovi, tada tampa nekūrybine erdve, bet merdinčiu liūnu. Nepriklausomai nuo amžiaus ar patirties, tu turi eiti kartu su nauju žodžiu ir gyva kūrybine idėja. 

 - Ar jūsų sūnus žada sekti jūsų pėdomis?

 - Nežinau. Manau, kad jam dar reikia duoti laiko pagalvoti. Jam 11 metų. Jis dar turi laiko.

 - Kokių mieliausių dovanų esate gavęs iš gerbėjų?

 - Iš vieno gerbėjo, kuriam norėčiau padėkoti, gavau marškinius, parvežtus iš tolimųjų Rytų kraštų. Dabar su jais dažnai koncertuoju. Tai buvo netikėta, malonu ir labai naudinga. Taip pat su „keistuoliais“ esame gavę saldainių, dešrų, tauriųjų gėrimų, piešinių, tarybinių laikų skulptūrėlių. bet tie marškiniai buvo „vinis“.

 - Koks jūsų mėgstamiausias filmas ir lietuviu kino režisierius?

Dėl lietuvių kino režisieriaus neatsakysiu. O dėl mėgstamiausio filmo... Jei pasakysiu „Septyni samurajai“, tai visiems bus juokinga. jei pasakysiu „Amadeus“, visi sakys: „Atseit menininkas“. Todėl pasakysiu – nežinau. Kino aš nelabai mėgstu. Pavydžiu „kinošnikams“. Jie nufilmuoja, ir jų darbai lieka. Mes galime suvaidinti genialiausią spektaklį, kuris čia pat miršta. Todėl aš jiems labai pavydžiu. A. Stonys gali išsitraukti savo filmą, kuris laimėjo apdovanojimą, ir jį parodyti. Aš to padaryti negaliu.