Režisierius R. Tuminas V. Šapranauskui ne kartą užsiminė apie galimybę dar sykį suvaidinti Grigorijaus Kanovičiaus romano personažą. Tačiau ne Vilniaus mažajame teatre, o Maskvoje. Deja, aplinkybės susiklostė kitaip. Tad jo vaidmuo maskviečių spektaklyje atiteko aktoriui V. Dobronravovui (g. 1982), kilusiam iš teatralų šeimos.

– Ar sau jau atsakėte į klausimą, kodėl jūsų Chloinė Genechas prišlieja prie kitų spektaklio personažų, keliaujančių į Vilnių? – DELFI teiravosi Viktoro Dobronravovo.

– Klausimas paprastas ir visiems suprantamas: baisu būti vienišam. Chloinė tų trijų bičiulių stveriasi lyg šiaudo. Nes jam tai galimybė turėti savo šeimą. Ir Palestinietis kviečia Efraimą eiti drauge į Jeruzalę – jaučia viską ryjančios vienatvės baimę.

Viktoras Dobronravovas

– Klausiu, nes apie tai svarstė ir šviesaus atminimo V. Šapranauskas. Ir, regis, atsakymo nerado. Ar jums teko su juo susitikti?

– Ne, žinau tik tiek, kad jo asmenybės istorija apipinta gausybe legendų – juokingų ir liūdnų. Lietuva nedidelė, tad talentingas žmogus čia greitai virsta matoma figūra. Pas mus sunkiau, garsenybėmis tampama per daugelį metų.

– Ypač greta Alos Pugačiovos...

– Kur gi ne... Stebėtinas dalykas, kaip per trumpą laiką žmogus įsitvirtino tautos sąmonėje. Tuo noriu pasakyti, kad gerai suvokiu man tekusią atsakomybę.

J. Vachtangovo "Nusišypsok mums, Viešpatie"

– Jautėte tai scenoje?

– Žinoma. Juolab kad ir viešnagė surengta Vytauto atminimui. Tarkime, per gastroles Amerikoje tokio dėmesio sau nejutau.

– V. Šapranauskas, kai spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie“ jau gyvavo daugybę metų, taip įsdrąsino, kad jo improvizacijos pavojingai subalansuodavo ties parodijos riba. Jūs gi išlaikėte solidžią vaidmens traktuotę.

– Lietuvių aktorių situacija buvo visai kita, vyravo tam tikra lygiava. Mūsiškiame pastatyme esu šalia scenos metrų, tad traukti užkloto į save nedrįstu. (Nusišypso.) Be to, Lietuvoje negalima perlenkti lazdos, nes kaip sakiau, aplinkybės čia kitos.

J. Vachtangovo "Nusišypsok mums, Viešpatie"

– Rusija Lietuvą laiko priešiška šalimi. Tad kaip jautėtės per viešnagę?

– Nuotaika buvo pakili. Čia lankėmės nekartą ir skirtingu metu. Būdavo, ko nors paklausi rusiškai ir jauti neigiamą nusistatymą. O per šią kelionę... gal visi pavargo nuo politinės priešpriešos? – kur benueičiau, visi mane supranta, net jauni žmonės. Tad smagu vaikščioti ir nejausti priešiškumo.

Vis dėlto mus sieja dideli, gilūs saitai. Kelios kartos, seneliai, proseneliai, dėdės, tetos...

Man regis, esame informacinių priemonių įkaitai. Žaidžiama žmonių baimėmis. Tačiau kai žvelgi žmogui tiesiai į akis, bendravimo kokybė visai kita.

– O kaip jūs jaučiatės Rusijoje? Ar patiriate, kad valdžia jumis rūpinasi?

– Nežinau, noriu pats savimi rūpintis. Kai pasaulį išvydo pirmagimė ir pasijutau jaunas tėvas, pamaniau, reikia varyti iš čia, apsigyventi kur nors Šveicarijoje. Tarkime, mano draugas su visa šeima iškeliavo į Kanadą, sakė norįs, kad jo vaikai gyventų laisvoje šalyje, nieko nesibaimintų.

O paskui pagalvojau, stop – jei visi išvyks, kas liks?

Antra, kai buvome išvažiavę į Ameriką, pajutau tokį džiaugsmą, kad turiu savo namus, dirbu savame teatre, šalia tėvai, draugai. Tarnauju savo šaliai, esu kultūros armijos kareivis, nešu kultūrą masėms.

Scena iš J. Vachtangovo teatro spektaklio "Nusišypsok mums, Viešpatie"

Esu savo šalies patriotas. Nugalėti propagandą bet kurioje šalyje sunku. Beveik neįmanoma. Bet kaip rusas galiu pasakyti, kad nesame priešiška tauta. Mes labai atviri, niekada nieko... šalis labai didelė, tad nuolat jautėmės lyg apsiaustoje tvirtovėje – kas nors iš kurios nors pusės vis spausdavo, engdavo. Mongolai, totoriai... Kalbu apie šalies istoriją.

Be to, ko gi mus mylėti? Jei turi nedidelį sklypelį – jame bus tvarka. O šalia pas kaimyną – milžiniški plotai ir visiškas chaosas. Tad suprantama, kad į jį žvelgi neprielankiai...

J. Vachtangovo "Nusišypsok mums, Viešpatie"

– Per spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“ girdime minint Lietuvą, Vilnių. Jautrios akimirkos, ypač kai pagalvoji, kad šie vardai skamba ir Maskvos scenoje, apskritai Rusijoje. Kokia būna jūsų žiūrovų reakcija?

– Norėdami išvengti klausimų, kodėl Vilnius, Lietuva, kokia tai medžiaga, nuo pat pradžių siekėme pasaulinės istorijos apibendrinimų. Kad ši istorija būtų suprantama bet kurioje šalyje, artima kiekvienam žmogui. Todėl atsisakėme ir žydiškos tarties.

Esu sentimentalus. Man labai artima vaikų ir tėvų tema. Nes kiekvienas esame šeimos dalis.

J. Vachtangovo "Nusišypsok mums, Viešpatie"

– Kaip žydiška tema priimama Rusijoje? Ir apskritai kaip dabar Rusijoje žvelgiama į šią tautybę?

– Rusijoje gyvena daug žydų. Turiu draugų, kurių šaknys ir pavardės žydiškos. Spektaklis priimamas kitaip, nes Rusijoje nežinoma, kas yra pogromas. Pas mus tik plėšė valstiečius, atiminėjo iš jų grūdus per revoliuciją. O pogromai buvo anksčiau ir daug žiauresni. Todėl žodis „pogromas“ gali būti suprantamas kaip istorinis faktas, tačiau tikrai nėra siejamas su tautine diskriminacija.

O Lietuvoje šis žodis visiems aiškus, žiūrovai supranta, kas tai.

J. Vachtangovo "Nusišypsok mums, Viešpatie"

– Bet juk turite visokių posakių, tarkime, tą apie Rusijos gelbėjimą. Vadinasi, ir jūsų kultūroje esama prieštarų šiuo klausimu.

– Ne, manau, tai tik piktokas anekdotas, ne daugiau. Net ir sovietiniais laikais juokaudavo apie maskolius ir chocholus. Kaip šie anų nemyli. Bet tai buvo tik anekdotai. Dabar, nelaimei, tai virto ideologija ir rusofobija. Dar baisiau, kai broliai ir seserys nusisuka vieni nuo kitų.

Tad svarbiau išlikti žmonėmis ir žvelgti į akis. Susimąsčiau apie tai ne kartą. Mokykloje labai mėgau istorijos pamokas. Bet luktelkite – kur tiesa? Kas man pasakys, kad tai, kas buvo rašoma, yra tiesa. Kur faktai, kaip juos surasti?! Juk ir faktas gali būti skirtingai interpretuojamas. Tai baisu. Apmaudu iki ašarų, nes supranti, kad niekada nesužinosi tiesos.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI