Dėl šio vaidmens menininkė paaukojo vasaros atostogas. „Motyvavo anaiptol ne honoraras. Įkvėpė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo Jono Sakalausko užsidegimas, jo vizija. Su džiaugsmu sutikau paaukoti savo atostogas vasarą ir atvykti į Klaipėdą dalyvauti šiame pastatyme“, – pasakojo ji repeticijų pajūryje metu.
Operos padangėje savo įspūdingu sopranu sužibusi menininkė šį pavasarį buvo apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausia 2015 metų operos solistė. Premjeros dieną V. Miškūnaitė pasakojo apie „Bohemą“, dalijosi savo ritualais ir atskleidė darbo pajūryje ypatumus.
– Ką randate Mimi vaidmenyje, kuo ši heroje Jums artima, kokie jos bruožai Jums įdomiausi?
– Mimi yra daugelio sopranų svajonių vaidmuo! Ir ne todėl, kad jis yra vienas iš pagrindinių, bet todėl, kad reikia įdėti nemažai pastangų norint jį padaryti įdomų, gyvą ir žavingą. Ryškių, gundančių moterų personažus kurti yra kur kas lengviau – apsivilkai seksualią suknelę, pasišypsojai, pamerkei akį ir vaidmuo sukurtas, o štai kuriant Mimi reikia visiškai apnuoginti vidų atsiverti, rizikuoti. Tokiu būdu išeini iš saugumo ribos ir scenoje esi ne tik dvasiškai nuogas, bet ir maksimaliai pažeidžiamas.
Per šitą pastatymą tapau labai jautri. Žinau, kad daugelis mano, jog „geros“ mergaitės paprastai būna nuobodžios, juk ne veltui sakoma, kad blogoms mergaitėms viskas. Savo Mimi noriu paneigti šį nusistovėjusį stereotipą ir atkreipti dėmesį, ypač vyrų, kad tikrasis moters grožis atsiskleidžia tuomet, kai ji pasijaučia mylima. Mimi nėra niekuo ypatinga – priešingai nei ekscentriškoji Miuzetė, ji yra eilinė mergina, kukli, drovi, uždara... Tačiau vien jai skirta Rudolfo meilė, jo pompastiški ditirambai atgaivina Mimi kaip gležną gėlę. Ji pražysta tiesiog akyse, aplink save paskleisdama nuostabų aromatą. Mimi grožis ir yra tas akimirkos laikinumas, trapumas ir žodžiais nenupasakojamas aromatas, kurį gali tik jausti, ne matyti.
– Kokia yra Jūsų pažinties su savo personažu tradicija?
– Prieš pradedant ruošti muzikinę medžiagą paprastai perskaitau originalų romaną ar pjesę, pagal kurią parašytas operos libretas. Jei jau literatūros kūrinys įkvėpė kompozitorių parašyti muziką, pastatyti spektaklį, tai reiškia, kad jis buvo vertas dėmesio. Dažnai knyga man net labiau patinka, nei pati opera, nes spektaklis jau yra kažkieno interpretacija o skaitant esi pats visų scenų kūrėjas ir interpretatorius.
Eidama į pirmąsias pastatymo repeticijas, visada jau turiu aiškų savo personažo planą. O tada laukia kiti iššūkiai – kaip jį priims režisierius ir ar sutaps mūsų nuomonės, jie ne, ar įvyks kūrybinis kompromisas. Esu labai laiminga, nes iki šiol tenka dirbti tik su fantastiškais operos kūrėjais, kuriems patinka mano idėjos, ir personažo kūrimas vyksta bendradarbiaujant. Negalėčiau dirbti kitaip, nes scenoje turiu jausti tegu ir apgaulingą, bet visišką laisvę.
Net savo radikalia nuomone ir novatoriškais pastatymais pasaulyje garsėjantis režisierius Günteris Krämeris viename interviu apie mane yra pasakęs: „Ji niekada nebus režisieriaus marionetė. Tai mane glumina, bet tuo pačiu labai inspiruoja“. Kitas išskirtinis dalykas yra tai, kad kiekviena mano herojė turi savo kvapą. Kažkaip natūraliai taip gavosi, kad ilgainiui ruošdama naujus vaidmenis imu kvėpintis naujais kvepalais. Mano Mimi kvepia „Divin' enfant“ (dieviškasis kūdikis) – tai tyrumo ir nekaltumo kvapas.
– Šis spektaklis Jums nebe pirmas darbas su „bohemiečiais“, tačiau D. Ibelhauptaitės režisuotoje „Bohemoje“ – debiutas.
– Šis pastatymas man ypatingas. Pamenu, kai dar buvau studentė, D. Ibelhauptaitė grįžo į Lietuvą, surinko operos talentus ir pastatė G. Puccini „Bohemą“. Nuo tada pamatyti „bohemiečių“ spektaklį, operos elitą, tapo kiekvieno žiūrovo svajonė. Bilietų gauti būdavo neįmanoma. Šis pastatymas buvo daugiausiai kartų parduotas, daugiausiai uždirbęs, visiškas bestseleris – „Top 1“ opera Lietuvoje. Šiai dienai „Bohema“ yra nenukonkuruojama.
Būdama šio legendinio spektaklio dalimi jaučiu didžiulę atsakomybę ir jaudulį. Nežinau, kiek teatro vadovui Jonui Sakalauskui kainavo visus įtikinti, motyvuoti, įkvėpti darbui, bet su šiuo pastatymu jis iš tiesų metė visus tūzus ant stalo. Tikiu, kad būtent su „Bohema“ Klaipėdos muzikinis teatras išsiverš į priekį. Šis pastatymas turi tą energijos užtaisą, jis lyg užkalbėtas. Jei rodoma Dalios Ibelhauptaitės „Bohema“, reiškia bus gerai. Tai kokybės garantas.
– Kas Jums didžiausias iššūkis šioje „Bohemoje“?
– Niekada negalvojau, kad taip pasakysiu, bet šįkart – operai nepalanki Palangos koncertų salės akustika. Ko gero, šito konkretaus projekto visa ko Dievas yra garso režisierius (juokiasi, aut.past.).
– Esate sakiusi, kad seniai norėjote dirbti su M. Vitulskiu, kaip sekėsi repeticijos, kūrybinis procesas – ką galite pasakyti apie savo kolegą ir kaip apibūdintumėte savo kūrybinį tandemą?
– O, Merūnas yra nuostabus! Jis be galo talentingas, charizmatiškas atlikėjas ir svajonių partneris. Klausydama jo atliekamos Rudolfo arijos „Che da manina...“ neslėpdama susižavėjimo mėgaujuosi jo nesibaigiančiomis belcanto frazėmis ir taip lengva įsijausti į Mimi vaidmenį, kurią sužavi jaunojo poeto iškalba, sparnuotosios eilės... Labai džiaugiuosi, kad šiame pastatyme turime galimybę dirbti kartu – pažinęs žmogų scenoje, gali sakyti, kad pažįsti jį gyvenime. Merūnas yra ne tik pasaulinio lygio operos solistas, bet ir labai draugiškas, šiltas žmogus. Paprastas, bet nepaprastas. Labai tai vertinu. Na, o mūsų tandemą tegu įvertina žiūrovai.
– Kaip jaučiatės prieš premjerą? Ar turite kokių nors ritualų prieš žengdama į sceną, jei taip, gal galite atskleisti, kokie jie?
– Prieš premjerą, kaip ir daugelis menininkų bei atlikėjų, jaučiu pakylėjimą, jaudulį. Man atrodo, kad tai yra labiau įsimylėjimo būsenos virpulys, nei scenos baimė. Žengiant į sceną premjeros naktį visą kūną apima toks stiprus jausmas, kaip kad pirmą kartą savo gyvenime einant į pasimatymą ir mintyse dėliojant meilės prisipažinimą. Kiekviena premjera man yra kaip meilės išpažintis žiūrovui. Labai jaudinanti, labai bauginanti, bet kitaip negali, nes esi vedamas jausmo, stipresnio už save patį. Šiandien jaučiuosi būtent taip.
– Buvote pripažinta geriausia 2015 metų operos soliste ir apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už pagrindinį vaidmenį Jules'io Massenet operoje „Manon“ – kiek Jums svarbus toks įvertinimas, kaip jaučiatės būdama geriausiųjų gretose?
– Be jokios abejonės, kad toks įvertinimas yra labai svarbus ir įpareigojantis. Manau, kad mano sėkmės paslaptis yra nuoširdumas, atkaklumas ir atsidavimas savo darbui. Neskaičiuoju valandų, savaičių nei mėnesių, praleistų ruošiant vaidmenį. Kaip ir minėjau, dar iki pastatymo pradžios ilgai ir nuosekliai ruošiuosi, studijuoju naują medžiagą, susipažįstu su laikmečiu, tos epochos etiketu, tradicijomis, kartais tenka pradėti studijuoti naują kalbą ar apsilankyti dar niekada nebūtose šalyse...
Prieš pat Bohemos pastatymą savaitei buvau išvykusi į Paryžių – pakvėpuoti prancūzišku oru, pasilabinti su ryte gatves plaunančiais kiemsargiais, pagyventi Paryžiaus „raudonųjų žibintų gatvėje – St. Denis Rue bei išgerti puodelį kavos vis dar veikiančioje „Momus“ kavinėje! Tą prancūzišką bohemos dvasią kaip suvenyrą parvežiau Lietuvos žiūrovams ir jaučiuosi laiminga, kad galėsiu jį padovanoti ir šįvakar!
Taip kiekvienas mano pastatymas tampa ypatingu inkliuzu mano karjeroje, o įvertinimai mane tik paskatina eiti pirmyn ir dovanoti, duoti dar daugiau nei iki šiol.
– Gal galite atskleisti, kokia didžiausia Jūsų profesinė svajonė šiuo metu?
– Niekada esamo pastatymo metu negalvoju apie ateities planus. Jei dabar esu „Bohemoje“, vadinasi, šiuo metu Mimi yra mano svajonių pikas. Tačiau tarpuose tarp pastatymų pasvajoju ir apie kitus vaidmenis. Norėčiau sudainuoti Tatjaną, Madam Butterfly. Didžiausia profesinė svajonė yra dovanoti žmonėms meilę, šviesą ir gėrį. Yra daugybė skirtingų būdų tą padaryti. Aš pasirinkau operą, teatrą. Jei žiūrovai po kiekvieno spektaklio išeis pakylėti virš kasdienybės ir kupini šviesių minčių, tikėjimo amžinosiomis vertybėmis ir su jaukia šiluma širdyse – būsiu laiminga.
– Kaip vertinate kolegas iš pajūrio ir darbo erdves čia Klaipėdoje bei Palangoje?
– Tenka pripažinti, kad pirmą kartą tenka dirbti pajūryje, o dar vasarą, ir dar Jūros šventės metu! Tai yra neįtikėtina patirtis. Būdavo dienų, kad nebesuprasdavau ar čia darbas, ar atostogos ir kas apskritai mano gyvenime dabar vyksta. Nuo pat ryto intensyviai dirbome teatre, po repeticijos išeini iš teatro ir patenki tiesiai į vasaros šventės šurmulį – visai kaip Bohemos antrame veiksme. Toks keistas jausmas...
Klaipėdiečiai apskritai yra labiau atsipalaidavę, mažiau disciplinuoti, tą laisvės pojūtį turbūt inspiruoja vos už kelių šimtų metrų alsuojanti jūra. Jaunoji Klaipėdos solistų karta – daug žadanti. Puikūs solistai, labai kūrybiški atlikėjai ir nepaprastai draugiški kolegos. Toli gražu ne kiekviename pastatyme kolegos tampa draugais, tačiau šioje „Bohemoje“, gal dėl pačios operos struktūros, bohemiškas aplinkos, bet visi tapome vieninga komanda – vienas už visus, visi už vieną. Mums gera dirbti kartu. Per repeticijas daug juokavome, improvizavome, būti kartu yra šventė!
Kitas man netikėtas ir malonus atradimas – Klaipėdos muzikinio teatro orkestras, dirigentas Tomas Ambrozaitis. Orkestro muzikantai nustebino savo kantrybe, begaliniu atsidavimu ir meile darbui, jie yra menininkai iš didžiosios raidės. Nebuvo nei vieno žmogaus, kuris nedirbtų viršvalandžių šiame pastatyme ir nebuvo nei vieno, kuris dėl to priekaištautų. Tokia kūrybinė aplinka mane ne tik sužavėjo, bet ir įkvėpė kaip atlikėją – jaučiu, jog spektaklio metu visi alsuosime tuo pačiu ritmu. Labai nuoširdžiai linkiu visam kolektyvui augti ir klestėti. Dėka jų Klaipėdoje jaučiausi lyg namuose.
