Kaip sako ji pati, priklausomybė sąjunginei „Melodijai“ reikalavo būti geriems ir neišsišokantiems, bet per ilgus darbo metus pavyko išmokti, kaip galima apeiti tam tikrus draudimus.
– Vilniaus plokštelių studijoje dirbote daugiau nei keturis dešimtmečius. Papasakokite, kaip atrodė studija jūsų darbo metais?
– Dabar tikrai galiu sakyti, kad Vilniaus plokštelių studija yra paveldas. Net ištisa epocha! Pati atėjau dirbti į studiją 1964 metais ir praleidau joje daugiau nei 40 metų. Tuo metu išgyvenau savo jaunystę, mintys sukosi tik apie darbus, viskas atrodė paprasta. Vilniaus plokštelių studija buvo bendruomenė. Darbo valandų neskaičiavome. Aišku, kalbu ne tik apie save. Prisiminus, kaip dirbdavo garso režisieriai ir inžinieriai, man tik pasislėpti telieka. Atlyginimai buvo maži, bet visi dirbo iš idėjos. Juk mums visiems labai patiko mūsų darbas. Su visa vinilo bendruomene mokėjome ir dirbti, ir švęsti.
– Kokia buvo jūsų darbo specifika?
– Darbas buvo labai įvairus. Viena pagrindinių mano užduočių buvo sudarinėti leidybos planus. Maskva jų reikalaudavo porai metų į priekį. Daug laiko skirdavau ir vinilų vokų apipavidalinimui. Tekstus atspausdinus lietuviškai, o po to juos pažodžiui versdavau į rusų kalbą. Kokios nesąmonės gaudavosi! Tačiau tuomet tiesiog žiūrėdavai, kad plokštelė Maskvoje praeitų cenzūrą.
Kadangi priklausėme „Melodijai“, sąjunginei leidyklai, turėdavome būti labai geri ir daryti viską taip, kaip reikia. Žinoma, ir apeiti dalykus mokėjome. Pavyzdžiui, turėdavome įrašinėti kolektyvus, kurie priklausė valstybinei filharmonijai. Buvau be galo gudri, tad ir rašydavau, kad kai kurie atlikėjai yra tinkama saviveiklos forma, nors cenzoriams jie vargu ar būtų patikę. Nuolat sakiau, kad labai norint visada pakreipsi reikalus į tą pusę, kur tau reikia.
– Užsiminėte, kad norint išleisti kai kuriuos vinilus tekdavo pagudrauti. Papasakokite plačiau, kaip vyko cenzūros procesas leidžiant vinilus?
– Cenzūros funkcijas atliko Kultūros ministerija ir Meno taryba. Jie peržiūrėdavo planus, ką žadame įrašyti, pateikdavo savo pastabas. Jei sėkmingai susikalbėdavome su ministerija ir Meno taryba Lietuvoje, važiuodavome į Maskvą. Ten darbas vykdavo dieną naktį.
Siekėme vienintėlio tikslo – kad mūsų įrašų planai būtų patvirtinti. Kai atvykdavome į Maskvą, tekdavo susėsti su Technine taryba ir Technine kontrole. Jie atidžiai tikrindavo įrašų kokybę, Maskvoje esantys redaktoriai kibdavo prie tekstų. Dažniausiai nujausdavau, kas plokštelėje gali būti negerai. Pokalbiui pasisukus ta kryptimi, pradėdavau greitai kalbėti ir taip nukreipdavau dėmesį.
– Kaip jums pavykdavo, kad tiek vinilų, kuriais buvo abejojama, galiausiai buvo išleidžiami?
– Vilniaus plokštelių studija gerai sutardavo su Maskvoje esančiais atsakingais asmenimis. Kitaip juk ir negalėjom. Visur reikėjo mokėti prieiti. Būdavau kaip savotiška diplomatė. Pavyzdžiui, redaktorės Maskvoje, kurios kuravo Lietuvos reikalus, buvo totorė ir armėnė, tad išmokau jų kalbomis pasisveikinti ir atsisveikinti. Ir per tokį asmeninį santykį stengdavausi sušvelninti situaciją.
Su visais darbuotojais Maskvoje kalbėdavome, norėjome, kad jie pajustų Lietuvą. Žinoma, reikdavo išleisti ir plokštelių Spalio revoliucijos proga, bet tik dėl tokios aukos galėjome išleisti širdžiai mielus atlikėjus.
– Kokius vinilus vis dėlto buvo sunkiausia išleisti?
– Prisimenu situaciją su Maironio eilėraščių rinkiniu, įrašytu aktoriaus Laimono Noreikos. Buvo net juokinga, kai sugebėjome plokštelę išleisti ir mūsų direktorius iš karto gavo pakvietimą į Centro komitetą. Ten turėjo pasiaiškinti, kodėl taip įvyko. Juk „Lietuva brangi“ buvo tarsi savotiškas Lietuvos himnas.
Taip pat buvo sudėtinga su bardais, tokiais kaip V. Kernagis. Kadangi V. Kernagis nepriklausė filharmonijai, visiems sakydavau, kad jis turi būti įtraukiamas prie literatūros įrašų. Tai kažkokiu būdu pavyko padaryti. Kai pagalvoju, kad jo pirmasis įrašytas vinilas „Akustinis“ šiemet švenčia keturiasdešimtmetį, man pasidaro taip gera.
– Ar prisimenate ir pačio V. Kernagio darbą studijoje įrašant pirmąjį vinilą „Akustinis“?
– Puikiai prisimenu! Vytautas buvo be galo reiklus sau ir mums. Puikiai suprato, ko nori: kokio garso, kokios akustikos, kuriai dainai kokį atspalvį suteikti. Jis tikrai dieną naktį galėdavo įrašinėti tam, kad viskas pavyktų taip, kaip jis norėjo.
Įdomu, kad „Akustinio“ apipavidalinimas, sukurtas meninės redaktorės Miroslavos, buvo vienintelis jo albumo apipavidalinimas, kuriam V. Kernagis nedarė jokių savo koreagavimų. Man labai didelis džiaugsmas, kad dabar, po tiek laiko, vinilas perleidžiamas. Tai didžiausia pagarba V. Kernagio palikimui bei Vilniaus plokštelių studijai, kuri ir įrašė „Akustinį“.
Dėl šio šio vinilo maestro vėl bus gyvas ir su mumis. Per daugybę metų mačiau tiek mėginimų pakartoti jo dainas ir dvasią, bet tai dar niekam nepavyko. Tikrai nežinau, kiek dar metų praeis, kol atsiras toks žmogus kaip maestro V. Kernagis. Jis juk atrado mūsų lietuviškos literatūros lobius, sukūrė jiems muziką ir akomponimentą. Jis subūrė žmones vinilui.
– Vinilas kaip muziklos klausymo forma vėl grįžo. Kaip manote, kodėl taip atsitiko?
– Tai labai išskirtinis muzikos klausymo būdas. Klausydamas vinilo, prisiriši prie patefono ir prie aplinkos. Man labai smagu, kad dabar vėl visi noriai leidžia vinilus ir vinilas tikrai yra atgimęs. Jaučiuosi, kad ir mano darbas buvo darytas ne veltui. Vinilo atgimimas tik patvirtina, kad jis yra stiprus, o jo trauka yra didelė ir dvasinga. Plokštelė yra gyva. Kai ji sukasi, gali jausti atlikėją, kuris į ją įdėjo tiek daug savo širdies. Kartu gali jausti ir režisierių, inžinierių prisilietimą. Svarbiausia, kad vinilinę plokštelę galima jausti. Iki šiol negaliu atsitokėti, kad vinilas grįžo ir aš to sugrįžimo sulaukiau.
