Netrukus festivalio „Kino pavasaris“ programoje „Meistrai“ bus galima išvysti naujausią prancūzų režisieriaus Bertrand'o Bonello trilerį „Nocturama“, pasakojantį apie grupę jaunuolių iš skirtingų socialinių bei kultūrinių sluoksnių. Nepriklausomai vienas nuo kito jie pradeda keistą kelionę metropolio gatvėmis ir metro traukinių stotimis. Visi susitinka universalinėje parduotuvėje jos uždarymo valandą. Paryžius sprogsta ir šturmas prasideda.
Bertrand'as Bonello
© Organizatorių archyvas

Filmo scenos, įamžintos operatoriaus Leo Histino kamera, pateikia platų Paryžiaus vietų ir garsų spektrą, veda žiūrovą per metro, miesto bokštus, vyriausybės pastatus ir pėsčiųjų pilnas alėjas.

Paradoksalu, bet „Nocturamos“ montažo darbai vyko kaip tik tada, kai 2015 metų lapkritį Paryžiuje įvyko tikri teroristiniai išpuoliai, nusinešę daugybę gyvybių ir negrįžtamai pakeitę miesto dvasią.

Populiariosios biografinės dramos „Sen Loranas. Stilius – tai aš“ („Saint Laurent“, 2014) režisierius pasakoja apie naująjį filmą, kuris tapo kur kas kontraversiškesnis, nei galėjo įsivaizduoti.

B. Bonello dedikavo San Sebastiano kino festivalio konkurse dalyvavusį kūrinį savo trylikametei dukrai, bet jai tėčio sumanymas nepatiko. Lygiagrečiai su „Nocturama“ režisierius nufilmavo ir sumontavo pusvalandžio trukmės trumpą muzikos, šokių ir mistikos filmą „Sara Vinčester, operos fantomė“.

Kadras iš filmo "Nocturama"
Kadras iš filmo "Nocturama"
© Organizatorių archyvas

– Gimėte 1968-ųjų rugsėjo 11 dieną. Ar įžvelgiate ryšį tarp maištingos to laikotarpio kartos ir dabartinės?

– Ir taip, ir ne. Taip, nes, manau, kiekvienu istorijos laikotarpiu galima jausti maišto dvasią tarp jaunų žmonių. Bet kartu ir ne, nes jos labai skiriasi. Pavyzdžiui, šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo dešimtmečio pradžioje politinė ir socialinė ideologija buvo labai aiški. Dabar viskas kur kas labiau komplikuota, sudėtinga paaiškinti ir suprasti. Pasaulyje yra daug daugiau sumaišties ir dviprasmybės.

– Nors tai filmas apie pasirengimą teroristiniam aktui, keletas jo personažų atrodo visiškai negrėsmingi, lyg nenorėtų žudyti žmonių. Kaip jums, šio filmo autoriui, atrodo, kas šiuos jaunus ir protingus žmones verčia taip elgtis?

– Tai skirtingos priežastys, bet gali vienyti pykčio, neteisybės jausmas, ir kiekvienas personažas tai jaus kitaip. Jūs teisus, jie nėra smurtautojai ir nenori žudyti. Manau, tai labai aiškiai parodoma filme.

Antra vertus, jų veiksmai – tarsi šauksmas, būdas, kad tave išgirstų. Po sprogimų mieste matome, kad jie sutrikę, nežino, ką daryti toliau. Jiems patiems nebeaiški ideologija, ar reikia tęsti tai, kas pradėta. Jie padarė, ką turėjo padaryti, ir – kelio pabaiga.

– Bet ar taip nebuvo ir 1968-aisiais?

– Taip, bet tada viskas buvo daug aiškiau. Dabar daugiau netvarkos ir neapsisprendimo. Šiandienis pasaulis negali susitvarkyti tuo pačiu metu ir su terorizmu, ir su kapitalizmu. Prieš keturiasdešimt metų to tiesiog nebuvo. Jei „Nocturamą“ režisuočiau 1968-aisiais, tai filme tikrai nebūtų antrosios dalies universalinėje parduotuvėje.

– Filme taip pat neminima religija. Yra vos keletas mažų, nedidelės reikšmės dialogų apie tai.

– Religiją mes dažniausiai siejame su terorizmu, bet tai nėra šio filmo tema. Iš tikrųjų filme nevartoju ir žodžio „terorizmas“. Daugiau kalbama apie sukilimą kaip apie tam tikrą būseną.

Kadras iš filmo "Nocturama"
Kadras iš filmo "Nocturama"
© Organizatorių archyvas

– Šio filmo premjera įvyko praėjus šešios savaitėms po siaubingų įvykių Nicoje. Kokia buvo publikos reakcija?

– Prancūzijos žmonėms tai buvo labai sunkus tarpsnis, ir aš labai gerai jaučiau auditoriją. Ji buvo labai jautri. Žiniasklaidos reakcija buvo gera, o publika reagavo įvairiai. Vieni suprato filmą taip, kaip jis buvo sumanytas, parašytas ir sukurtas, kitiems buvo sunku jį matyti tuomečiame kontekste, nes filme nebuvo jokio paaiškinimo. O būtent jo žmonės tikėjosi.

– Ar kada nors sutikote panašių į jūsų filmo personažus žmonių?

– Taip, sutikau. 2016 metų birželį, kai filmas buvo baigtas, Paryžiuje vyko didžiulis jaunų žmonių streikas. Jie per vieną naktį užpildė Respublikos aikštę ir joje rinkosi mėnesį, kad galėtų kalbėtis, politikuoti. Politikai jų neklausė, o jie norėjo būti išgirsti. Tai buvo nesmurtinis streikas, bet tarp tų žmonių galėjai sutikti ir labai agresyviai nusiteikusių, kurie siekė kažką sugriauti, padegti.

Tačiau mano filmas – visai kas kita. Tai – fikcija, išgalvotos scenos, personažai. Nors smurto poreikį ir agresiją jaučiu nuolat. Gal ne taip, kaip filme, bet jaučiu, kad tai tam tikra forma egzistuoja sociume.

– Lyginant jūsų ir realistų brolių Dardennų kiną, „Nocturama“ atrodo lyg poetinis realizmas. Jis tikroviškas, bet kartu ir svajingas, jame daug fantazijos. Kaip manote, koks yra šiandienio kino vaidmuo? Ar manote, kad kinas yra meno forma, kuri turi būti visuomenės veidrodis?

– Man nepatinka mintis, kad realizmas kažką privalo, tačiau kinas arba kita meno forma turi išversti tikrovę į tam tikrą kalbą. Pavyzdžiui, mačiau Keno Loacho filmą. Jis gražus, bet jo visai kitas tikslas. Jis kuria filmus jau 45 metus ir daro tai gerai. Tačiau tai ne mano konceptas. Sudėtingų situacijų realizmas – ne mano kinas. Juk tuos pačius jausmus galima išreikšti ir kitaip.

Kadras iš filmo "Nocturama"
Kadras iš filmo "Nocturama"
© Organizatorių archyvas

– Gal galite papasakoti apie filmo aktorius?

– Na, jie labai jauni ir nelabai žinomi. Norėjau padaryti aktorių „miksą“: sumaišyti šiek tiek aktorinės patirties turinčius žmones su tais, kurie jos išvis neturi. Taigi kad atrinkčiau pirmajai daliai, peržiūrėjau gal dvidešimt įvairių filmų. Keletą aktorių išsirinkau ir susitikau su jais. Neprofesionalius aktorius rinkausi politinėse manifestacijose, nes norėjau žmonių, kurie suprastų tam tikrus dalykus. Žinoma, aikštelėje buvo sunku išlaikyti tą „miksą“, užtruko nemažai laiko – gal aštuonis devynis pasirengimo mėnesius.

– Ar daug repetavote su filmo aktoriais, ar tai buvo režisūrinis darbas, paremtas improvizacija?

– Ne, tai nebuvo improvizacija, jie žinojo tekstą, bet nenorėjau per daug įsprausti jų į rėmus. Mano nuomone, personažas – tai, kas 50 procentų parašyta scenarijuje, ir 50 procentų, ką aktoriai patys suteikia vaidmeniui: veidai, kalbėjimo būdas, eisena. To unikalumo nenoriu per daug sugriauti. Mizanscena, režisūra yra kūrybinė dalis, o jie filmui suteikia dokumentikos. Turėjome tik kelias repeticijas ir padarėme nedaug dublių filmuodami.

– Sakėte, kad dalis filmų aktorių yra iš politinių manifestacijų. Ar su jais kalbėjotės apie politiką?

– Taip, žinoma. Tai buvo susitikimų esmė, kai rodžiau scenarijų. Kaip ir sakiau, jie buvo labai panašūs į mano personažus: daug sąmoningumo, bet kartu ir naivumo. Labai svarbu, kad jie buvo aštuoniolikos, o ne keturiasdešimties. Gerai turėti politinio sąmoningumo ir domėjimosi, bet jis utopiškas. Neva pasaulis turi būti toks arba anoks, nors iš tikrųjų viskas yra daug sudėtingiau nei jie mano.

– Kalbant apie pirmąją filmo dalį: ar buvo sunku surasti tą didžiulį prekybos centrą – filmo lokaciją?

– Na, mes jo neieškojome, nes neįmanoma surasti tokio pastato. Jis buvo specialiai pagamintas filmui: 6 tūkst. kvadratinių metrų ploto filmavimo aikštelė ir didžiulis iššūkis pastatyti prabangų prekybos centrą.

Kadras iš filmo "Nocturama"
Kadras iš filmo "Nocturama"
© Organizatorių archyvas

– Kaip suplanavote Paryžiaus sprogdinimo epizodus? Ko gero, turėjote gauti daug leidimų? Kaip manote, ar šiandien juos gautumėte?

– Taip, sudėtingiausios buvo sprogimų scenos: filmavimas metro traukiniuose kartu su keleiviais, automobilių sprogimai Paryžiaus centre. Turėjome gauti daug leidimų ir tai užtruko. Paryžiaus metro net su leidimais galima filmuoti tik su maža 5–6 žmonių komanda. Po 2015 m. lapkričio išpuolių – nemanau, kad būtų galima Paryžiaus centre filmuoti ką nors panašaus.

– Viena įspūdingiausių filmo scenų – deganti Žanos d'Ark skulptūra. Ar suplanavote ją iš anksto?

– Tai buvo vienas filme numatytų taikinių. Norėjau akcentuoti svarbų miesto objektą, nacionalinį simbolį. Norėjau tokio epizodo, kuris parodo, kad filmo personažai nenori žudyti žmonių, bet siekia kažko, kas aukščiau, kas stipru. Būtent Žana d'Ark ir yra labai stiprus bei svarbus Prancūzijos simbolis.

– Kaip nufilmavote atakas? Įsivaizdavote jas rašydamas scenarijų, specialiai rinkote medžiagą?

– Taip, atlikau didžiulį tyrimą. Tos sprogimų scenos – labai labai tikroviškos, tai beveik ultrarealizmas. Pirma, sugalvojau ir pasirinkau taikinius, tada tyriau, kaip į juos patenkama. Lankiausi bokšte, susitikau su apsaugininkais, kad sužinočiau, kaip į jį patekti. Ieškojau informacijos apie sprogmenis. Išbandžiau pats daugybę dalykų ir mėginau įsinešti sprogmenis į lankomiausius miesto objektus, tarp jų ir Paryžiaus Operą. Daugelio sumanymų teko atsisakyti, nes vis tiek negalėtume to nufilmuoti taip autentiškai. Filmas yra ultrarealizmo ir abstrakcijų mišinys. Būtent tos sprogimo scenos yra ultrarealizmo pagrindas. Dabar visi, pažiūrėję filmą, galės sužinoti, kaip padėti bokšte bombą. (Juokiasi.)

Kadras iš filmo "Nocturama"
Kadras iš filmo "Nocturama"
© Organizatorių archyvas

– Vienoje filmo scenų veikėja sako: „Tai turėjo atsitikti.“ Ar norėjote kažką pasakyti apie politinę ir socialinę Prancūzijos situaciją?

– Tai turbūt visa filmo esmė. Pamatas. Kai sakau, kad turiu nuojautą, jog kažkas atsitiks, kad jaučiu įtampą, tai labai paprasta. Bet nenoriu to dar labiau komplikuoti, nei yra iš tikrųjų. Šis sakinys teigia, kad įtampa jaučiama visur, bet tai – mano paties sugalvoti žodžiai. Šią sceną parašiau specialiai aktorei Adelei Haenel, kuri sutiko atlikti trumpą merginos ant dviračio vaidmenį.

– Kai montavote filmą, tie sprogimai ir įvyko. Kaip jautėtės, kad realybėje viskas daug blogiau negu filme?

– Tai tiesa. Baigiant pirmąją filmo montažo versiją, Paryžių sukrėtė žiauri teroristų ataka. Žinoma, mane tai labai sutrikdė ir kaip žmogų, ir kaip filmo kūrėją. Tai baisu, barbariška. Tuomet padariau dešimties dienų pertrauką. Reikėjo laiko viską suprasti ir išanalizuoti. Vėliau daug diskutavome su komanda ir grįžome prie darbo. Sukrečiantis realybės ir fantazijos mišinys.

– Ar pagalvojote, kad jūsų filmas yra ir šiek tiek kontroversiškas: jis galėjo tapti vadovėliu būsimiems teroristams, kurie galėtų juo pasinaudoti rengdamiesi atakoms? Pavyzdžiui, kaip Williamo Powello „Anarchisto receptų knygoje“ („The Anarchist Cookbook“).

– Pastebėjau tai, bet nemanau, kad tai yra taip paprasta.

– Kokios buvo jūsų emocijos po filmų „Sen Loranas. Stilius – tai aš“ ir „Nocturama“ premjerų?

– Tai labai priklauso ir nuo žiūrovų reakcijos. Filmas „Sen Loranas. Stilius – tai aš“ labiau patinka publikai, o „Nocturama“ – atvirkščiai. Todėl ir emocijos labai skirtingos.

„Nocturama“ yra kur kas rizikingesnis filmas nei „Sen Loranas. Stilius – tai aš“, kur yra istorija, estetika. „Nocturamos“ personažus daug sudėtingiau pamėgti. Kai tik pajunti simpatiją ir gailestį tiems pasimetusiems vaikams, jie miršta. Man patinka toks netikėtas filmo posūkis.

– Jūs esate ne tik šio filmo scenarijaus autorius, režisierius, bet ir kompozitorius. Ar galite plačiau papasakoti apie filmo muziką ir specialią dainą, kurią pasirinkote filmui?

– Man muzika nėra kažkoks atskiras dalykas. Ji yra visumos dalis. Kai rašau scenarijų ir matau, kad scenai reikės muzikos, kad ją papildytų, einu į studiją, ieškau garsų. Dažniausiai, kai yra baigta juodraštinė scenarijaus versija, muzikinis takelis taip pat yra baigtas.

Paskutinė daina, kurią girdime filmo pabaigoje, skamba tada, kai personažas nujaučia mirtį. Norėjau surasti tokią muziką, kuri sugrąžintų į vaikystę. Tai – nostalgija. Man ir daugeliui – „The Persueders“ – mūsų vaikystės muzika. Ta muzika sugrąžina į vaikystę. Man patiko kontrastas tarp personažo mirties ir vaikystės filmo.

– Koks jūsų muzikos komponavimo stilius: ar kinematografiškai galvojate apie muziką, ar kuriate ją ne tik filmams?

– Mane vis mažiau domina kurti vien tik muziką, įrašus – tai ne mano pašaukimas. Bet kurti muziką, susiejant ją su kuo nors, vis labiau ją integruojant, – man tai labai patinka.

– Ar žinote, apie ką bus jūsų kitas filmas? Kur randate įkvėpimo kitai temai?

– Ne, nežinau. Dažniausiai turiu idėją ir jau tiksliai žinau, apie ką bus kitas filmas. Bet šį kartą viskas kitaip. Po intensyvių penkerių šešerių metų, ypač po „Nocturamos“, kuri man asmeniškai yra labai svarbus filmas, sunku sugalvoti naują temą. Man reikia pertraukos, gal tai ciklo pabaiga...

– Kaip įsivaizduojate tą pertrauką? Liksite namie, skaitysite knygas…

– Taip, būtent! Kurdamas filmą, esu tarsi apsėstas daugelio dalykų. Tada turiu juos pamiršti ir leisti ateiti naujiems. Tai įvyksta žiūrint filmus, nieko neveikiant.

– O ar jūs sugebate nieko neveikti?

– Nežinau, dar niekada to nedariau. (Juokiasi.)

– Šį filmą jūs dedikavote savo trylikametei dukteriai. Kokia buvo jos reakcija?

– Bloga. Jai nepatiko, nes ji nesuprato, kodėl miršta jauni žmonės. Faktiškai jos bendraamžiai. Nors ji ir nepritarė tokiam finalui, manau, tai – jaunystės vaizdinys.

– Ar iš pat pradžių žinojote, kad visi filmo personažai turės mirti?

– Taip. Turėjau vieną scenarijaus versiją, kurioje išsaugojau vieną ar du jaunuolius gyvus, bet man tai pasirodė netikra, tarsi nepagrįsta laiminga pabaiga.

– Koks geriausias atsiliepimas, kurį girdėjote apie šį filmą, ir koks blogiausias?

– Blogiausias – komentaras internete, kad tai užgaulus ir kvailas filmas. Geriausias – kad po dvidešimties menų žmonės vis dar kalbės apie šį filmą.

Parengė Edvinas Pukšta ir Viktorija Bučienė

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Raudondvario dvaras virto muzikų rezidencija (1)

Visą savaitę Raudondvario dvare reziduos 8 kompozitoriai ir 6 akordeonistai iš Malaizijos, Kinijos,...

„Sostinės dienų" naujovė – renginiai netikėtoje ir vis labiau atrandamoje Vilniaus erdvėje

Didžiausia staigmena, jog šiemet ši erdvė nusidrieks vienoje patraukliausių miesto teritorijų...

Apie lietuvišką teatrą ir jo jaunatį „Sirenose"

Rugsėjo ir spalio sandūroje sostinei tradiciškai pagyvėjus nuo Vilniaus tarptautinio teatro...

„Purpurinis vakaras“ aidėjo netikėtais duetais ir lietumi (3)

Vladas Bagdonas ir Kristina Kazlauskaitė , Gediminas Storpirštis ir Raminta Naujanytė Bjelle,...

Devintasis teatro „Kitas kampas" sezonas kviečia improvizacijos pagalba keisti gyvenimą (2)

Šį rudenį devintąjį sezoną pradedantis vienintelis Lietuvoje profesionalus improvizacijos...

Top naujienos

Gilyn į Rusiją. Vaizdas pro langą į Europą: Baltijos regionas Kremliui – tik viena jo baisios strategijos detalė (37)

Su rusų ekonomistu, žurnalistu Dmitrijumi Travinu DELFI susitiko Europos universitete Sankt...

Paėmusieji būsto paskolas viliojami galimybe sutaupyti nemenką sumą (29)

Tūkstančiai šalies gyventojų įsigydami nuosavą būstą skolinosi pinigų iš bankų....

Azija kuria savo pasaulio tvarką (71)

Pastaruoju metu daug pasakyta apie tai, kaip Donaldo Trumpo administracijos politika kertasi su tuo,...

Oftalmologė perspėja: jei nieko nekeisime, mūsų vaikai ligos neišvengs (1)

Mūsų darbas ir poilsis dažniausiai susiję su informacijos apdorojimu – analizuojame ataskaitas,...

Blogiausia prognozė išsipildė: ledo slinkimas paspartėjo (11)

Prognozuojama, kad Grenlandijos ledynai artimiausiais metais tirps sparčiau, nors pastaruoju metu...

„Alfa Romeo Stelvio“: perėja į vairuotojo pasaulį (2)

2757 metrų aukštyje Italijos kalnuose, netoli Šveicarijos, esanti perėja, kurioje – net 48-ių...

Orai: pajusime tikrą rudens alsavimą (16)

Iki pat savaitės pabaigos šalyje išsilaikys gaivūs orai , dažnai varvės dangus, įsismarkaus...

Traukinys Maskva-Vladivostokas: lietuviai juo vyko, tikėdamiesi nuotykių ir problemų (272)

Šią vasarą aš – Tadas, ir mano brolis Mantas, atostogoms nusprendėme pasirinkti kiek...

Geriausi pusryčiai norintiems sulieknėti (4)

Norintys mesti svorį gali lengviau atsikvėpti – šį kartą nereikės valgyti nieko neįprasto. Ir...

Atlikėjas iš P. Afrikos GSLIM žmoną ir ramybę rado Lietuvoje: dar visai neseniai ten mūsų santykiai būtų buvę nelegalūs (100)

Pusę metų Lietuvoje gyvenantis dainininkas iš Pietų Afrikos GSLIM (Gabriel Sweet Life In Music)...