„Kai kam atrodytų, kad reikia spręsti socialines problemas, paleisti valstiečius iš baudžiavos, o ne bažnyčias statyti, bet to laikotarpio didikams bažnyčios ar pompastiškų rūmų statymas, ypač brangios palydos per eisenas buvo svarbus dalykas“, – kalba istorikas.
Auksinės monetos buvo valstybės pasididžiavimo ženklas
Dvidešimties žmonių eisena iki prie Valdovų rūmų pastatytos auksinės arkos tikrai atkreipė dėmesį: baroko drabužiais pasidabinę miestiečiai, ant žirgo joja raitelis, o priekyje nešamos auksinės monetos. Baroko laikais laikinosios pergalės arkos mieste buvo statomos laimėjus svarbų mūšį. Pro jas žygiuodavo mūšio nugalėtojai, didikai ir visi miestelėnai.
Dažnai svarbiems šaliai įvykiams pažymėti būdavo nukaldinamos ir prabangios bei labai riboto tiražo monetos iš gryno aukso. Būtent tokių auksinių monetų replikas – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos auksinių monetų – 1, 5 ir 10 dukatų – dabar išleidžia ir Lietuvos monetų kalykla.
Šios monetos tęsia prieš dvejus metus pradėtą Lietuvos monetų kalyklos projektą, kurio tikslas – iš užmaršties prikelti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) auksines monetas. Auksinėmis monetų replikomis anksčiau atgimė valdovų Žygimanto Augusto ir Stepono Batoro auksinės monetos.
Lietuvos monetų kalyklos Rinkodaros ir komercijos skyriaus vadovas Modestas Katkevičius primena, kad dukatas – auksinis pinigas, kuris tuo metu cirkuliavo Lietuvoje: „Kiek tuo metu galėjai už jį nusipirkti, negaliu pasakyti, bet žinau, kad šiais laikais už vieną 500 metų senumo dukatą aukcionuose žmonės moka daugiau nei 100 tūkst. eurų.“
Pasak M. Katkevičiaus, tuo metu auksinis pinigas buvo mažiau naudojamas atsiskaitant – tai buvo kaip valstybės pasididžiavimo ženklas. „Tie pinigai buvo išleidžiami tam tikromis progomis. Manoma, kad 5 ir 10 dukatų monetos buvo išleistos Zigmanto Vazos 50-mečio ir Chotyno mūšio pergalės proga“, – kalba Monetų kalyklos atstovas.
Barokas – teatrališkas laikotarpis
Istorikas Vladas Liepuonius sako, kad Zigmanto Vazos laikotarpis LDK buvo klestėjimo periodas, nes tuo metu nebuvo labai sunkių epidemijų, kokios buvo XVII a. viduryje, ir labai alinančių, sunkių karų, nors pasienyje ar svetimose valstybėse ir vyko ne viena karinė kampanija. „Tai reiškia, kad valstybė turėjo pakankamai daug pinigų, kuriuos galima investuoti į meną, statyti bažnyčias, kurti tai, kas yra gražu. Todėl Vilnius iš to laikotarpio palikęs daugiausia ryškių ženklų ir yra labai gražus“, – teigia V. Liepuonius.
Anot jo, bendrame Europos kontekste barokas pasižymi labai dideliu dramatiškumu – tai labai teatrališkas, labai dramatiškas ir labai linkęs į kraštutinumus periodas: „Tas pats asmuo gali būti neįtikėtinai pamaldus per mišias ir paskui savo dvare visiškas paleistuvis ir girtuoklis, bet tai jam tai neatrodytų kaip dviveidiškumas.“
Baroko laikotarpiu, pasakoja istorikas, eisenos buvo ypač populiarios: kadangi pasaulis buvo suvokiamas kaip teatras, tai teatro scenoje reikia ir vaidinti. „Dėl to eisenos ypač teatrališkos, joms ypač kruopščiai ruošiamasi, jos labai spalvingos, iškilmingos. Jokia valstybės šventė ir didesnis įvykis, pvz., reikšmingo valstybės veikėjo, didiko laidotuvės, religinės šventės, pergalės, neapsieidavo be eisenų“, – kalba V. Liepuonius.
Zigmantas Vaza vertinamas kontroversiškai
10 dukatų monetose, vadinamose portugalais, pavaizduotas valdovo portretas, kitoje – karūnuotas keturių laukų herbas. 1 dukato monetoje – Gdansko herbas su dviem liūtais, 5 ir 10 dukatų monetose – Lenkijos erelis, Švedijos trys karūnos, Lietuvos raitelis ir Folkungų liūtas. Abiejų herbų širdyje – Vazų pėdas, o 5 ir 10 dukatuose herbą juosia ir Aukso vilnos ordino grandinė.
Pasak istoriko V. Liepuoniaus, Zigmantas Vaza – kontroversiškai vertinamas valdovas: „Mano nuomone, jis labai ambicingas valdovas. Jis labai norėjo išplėsti savo valstybės ribas, o pats ambicingiausias jo projektas – bandymas prijungti Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę ir sukurti trinarę Lenkijos, Lietuvos ir Maskvos Kunigaikštystės valstybę. Kitas įspūdingas projektas – bandymas atsisėsti į Švedijos sostą, kas jam, kad ir labai trumpai, bet pavyko. Kažkuriuo laikotarpiu, net galime sakyti, personaliniais ryšiais Švedija, Lietuva ir Lenkija buvo sujungtos į vieną valstybę.“
Kitiems istorikams, pastebi V. Liepuonius, Zigmantas Vaza – labai fanatiškas valdovas, nesėkmingos politikos vykdytojas, per daug ambicingas, todėl nesugebėjęs suvaldyti bajorų ir bajoriškos demokratijos, reformuoti valstybės į tvirtą centralizuotą monarchiją ir taip padėjęs pagrindus tolesniam valstybės irimui.
„Manau, kad tai vis dėlto perlenkta. Zigmantas Vaza buvo savo epochos žmogus ir tikrai geras valdovas. Kai kam atrodytų, kad reikia spręsti socialines problemas, paleisti valstiečius iš baudžiavos, o ne bažnyčias statyti, bet to laikotarpio didikams bažnyčios ar pompastiškų rūmų statymas, ypač brangios palydos per eisenas buvo svarbus dalykas“, – kalba istorikas.
Jo teigimu, tuo metu didikas galėdavo priartėti prie bankroto ribos, kad tik atrodytų pompastiškai, antraip jis nebūtų didikas: „Didikas, kuris taupo, gyvena kukliai ir investuoja pinigus, kad dar daugiau jų uždirbtų, to meto supratimu, būtų visiškai nevykęs žmogus, kurį niekintų ne tik didikiška aplinka, bet ir pasmerktų valstiečiai – nes koks gi tu didikas, jei neatrodai išsiskiriantis ir iškilmingas.“
Pasak V. Liepuoniaus, auksinės monetos buvo ne tik valiuta, bet ir monarcho galios simbolis, o šiandien tokių monetų atkūrimas – užmiršto istorinio laikotarpio priminimas. „Tai tam tikra net propagandos priemonė, nes ant pinigo yra valdovo profilis – vadinasi, pasaulyje, kuriame nėra televizijos, laikraščių, tai vienas dar iš informavimo būdų, kad dabar toks valdovas valstybę valdo. Be to, tai prestižo reikalas, monarchijos reprezentavimas“, – pastebi istorikas.
