Tadas Gryn – aktorius, kuriantis vieną iš šešių Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatro spektaklio „Julijus Cezaris“ veikėjų, dažnai tapatinamų su realiais politiniais veikėjais. Kiek jo kuriamame vaidmenyje yra realių politikos aktualijų atspindžių?
Tadas Gryn
© DELFI / Tomas Vinickas

Ir apskritai, kiek viso to telpa pačiame spektaklyje, jeigu karščiausiuose jo taškuose kai kurie žiūrovai tiesiog atsistoja ir išeina? Arba netgi nedviprasmiškai užsimena apie teatro uždarymą. Apie tai ir kalbamės su pačiu Tadu.

 - „Julijaus Cezario“ režisierius Artūras Areima – tavo bendraamžis bei kursiokas. Daugiau pliusų ar minusų vaidinti režisieriaus, kuris galima sakyti yra iš tos pačios chebros, spektaklyje?

 - Net nežinau, pliusų ar minusų daugiau. Man atrodo, jog bet kokiu atveju svarbiausia patskūrybinis procesas. Viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeninio požiūrio į darbą. Tai, kad esme draugai, nelemia tinginystės ir nesumažina atsakomybės už tai, ką sukursime scenoje bei retai kada palengvina kūrybinį procesą. Visi siekiame įdomaus, gero rezultato. Su juo galime bendrauti betarpiškai. Kuo daugiau kartu dirbi, tuo didesnę tavo kaip aktoriaus skalę pažįsta režisierius. Tai verčia ieškoti naujų spalvų savyje, plėsti ribas.

O minusas – nebent tik amžius. Galbūt kartais jam sunkiau su mumis, kursiokais, bičiuliais, bendraujančiais ir po repeticijų. Kiek sunkiau suvaldyti mus.

 - Politikai, seimo nariai, emigracija, indų tautybės žmonės – tau asmeniškai visa tai pažįstama? Iš kur semiesi peno savo vaidmenims?

 - Peno semiuosi iš kelionių, filmų, knygų ir gyvenimo – turbūt kaip ir visi menininkai. Iš kitų kolegų darbų taip pat galima pasisemti įkvėpimo ar pasikrauti energijos.

 - Neteko turėti tokio kaimyno kokiame nors rytų Londone, kokį pats vaidini „Išvaryme“?

 - Neteko turėti. Tiesiog teko pora kartų pabuvoti Indijoje. Buvau Kašmyre, kur gyvena daug pakistaniečių. Teko su jais susipažinti ir tai nebuvo pačios maloniausios pažintys. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodo labai geri žmonės, tačiau tik nusisukus tampa visiškai kitokie. Kita vertus, didelės neapykantos jiems nejaučiu – atvirkščiai, po visų kelionių indai man atrodo įdomūs ir labai juokingi, tačiau pačia geriausia šio žodžio prasme.

 - O kaip su politikais?

 - Nesu tas, kuris labai domisi politika. Ir net nežinau, kodėl. Tik prie puodelio kavos kažką pasiskaitau. Susidaro įspūdis, jog pirmame plane visuomet išlieka kažkoks absurdas. Arba kažkieno išsakytos nesąmonės ir nusišnekėjimai. Galbūt iš to ir gimsta būtent toks mano santykis su politika. Kurdamas vaidmenį peržiūrėjau labai daug „dokumentinės“ medžiagos iš politikos pasaulio – bandžiau perprasti jų elgesį, logiką, manieras. Žvelgiant į tai per teatro prizmę, man pasidarė žymiau įdomiau. Daugelis politikų - unikalūs personažai.

 - „Julijų Cezarį“ kreipiate į visuomenę ar į politikus?

  - Čia turbūt reikėtų klausti režisieriaus.

 - O savo vaidmeniu norėjai nusiųsti žinutę visuomenei ar parodyti politikams, jog galbūt jau reikėtų prabusti ir apsidairyti aplink save?

 - Politikams daug kas vis primena, jog jau reikėtų nubusti, bet tai nelabai padeda. Aš labiau orientavausi į paprastą žiūrovą. Tai natūralu, nes mano kaip aktoriaus pozicija yra visa tai nukreipti žiūrovui.

 - „Julijaus Cezario“ metu įvyksta įdomus dalykas, kurio ankščiau scenoje nebuvau patyręs – jaučiuosi taip, lyg kartu su žiūrovais stebėčiau ir analizuočiau mūsų politikos, visuomenės reiškinius. Galima sakyti, jog tai brechtiškas vaidybos būdas, kurį seniai žinau teoriškai, bet pirmą kartą pajutau koks jis įdomus kuomet tai iš tikrųjų įvyksta.

 - O bent vienas politikas apsilankė spektaklyje?

 - Taip. Buvo ir Kultūros ministras.

 - Kiek teko girdėti, jam spektaklis patiko...

 - Jis sakė, jog jam patiko. Bet spektaklio metu, kuomet mesdavau žvilgsnį į jį, jo akys pabėgdavo. Ministras šiek tiek vengdavo akių kontakto.

 - Gal reikėtų pakviesti daugiau politikų? Kaip manai, kokią jų reakciją iššauktų spektaklis?

 - Kažkas iš jų lyg ir buvo atėję. Kuomet Oktavijus, vienas spektaklio veikėjų, pradeda kalbėti apie konkrečią rinkiminę kampaniją ir konkrečius pažadus, pasitaiko, jog keletas žiūrovų tiesiog atsistoja ir išeina. Manau, jog jie yra tiesiogiai susiję su šiais pažadais.

 Vienas jų netgi grasino uždaryti teatrą. Sakė, jog tai yra paskutinis teatro spektaklis. Labai juokinga situacija. Aš dar mėginau pasikalbėti su juo, paklausti, kas ne taip, bet jis buvo tiek supykęs...

 - Taip nutiko iš karto po spektaklio?

- Spektaklio metu. Jis atsistojo vos tik paminėjus kampanijoje žadamą minimalų atlyginimą ir vieną iš žadančiųjų lyderių. Iš karto atsivėrė durys ir jis išėjo. Labai supykęs.

 - Bet tai tik reiškia, jog spektaklis iššaukia realias reakcijas?

 - Tikrai taip. Kita vertus, jeigu žmogus iš karto supyksta, manau, jis netgi nesusimąsto, kodėl apie tai kalbama ir kodėl juokiamasi iš tos kampanijos. Arba atvirkščiai – pyktis kyla tada, kai tame yra dalis tiesos. Švarus, neprisidirbęs asmuo reaguotų daug ramiau ar netgi kartu pasijuoktų.
Užduosiu jūsų cezariškai partijai jau tradiciniu tampantį klausimą, į kurį teko garbė atsakyti ir režisieriui Artūrui Areimai – o pats į politiką nenori?

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

„Purpurinis vakaras“ aidėjo netikėtais duetais ir lietumi (3)

Vladas Bagdonas ir Kristina Kazlauskaitė , Gediminas Storpirštis ir Raminta Naujanytė Bjelle,...

Devintasis teatro „Kitas kampas" sezonas kviečia improvizacijos pagalba keisti gyvenimą (1)

Šį rudenį devintąjį sezoną pradedantis vienintelis Lietuvoje profesionalus improvizacijos...

Bardų sostinėje Anykščiuose nusileido „Purpurinis vakaras" (2)

Vakar Anykščių Vyskupo skvere suskambę gitarų akordai paskelbė Nacionalinio bardų festivalio...

Dievo žodį turėtų girdėti visi – Lvove mišios yra laikomos ir gestų kalba (1)

Daugumai kurčiųjų ar silpnai girdinčiųjų pamaldos vyksta spengiančioje tyloje. Dvasininkas iš...

Aktorė N. Varnelytė: kadaise teko išprašyti draugę iš namų...

Profesionalus komedijos teatras „Domino“ pristato karščiausią rudens sezono naujieną –...

Top naujienos

R. Valatka. Pagonišką nuotykių ilgesį aitrina nedegantys kumečių laiškai iš praeities (39)

Aksominis sezonas. Turėjo baigtis su Žoline. Bet nesibaigė. Užplūdusi šiluma ir akivaizdžiai...

Nematyta Anykščių pusė: daug netikėtų atradimų – vos per vieną dieną (18)

Anykščiai – miestas siurprizas. Tarp ežerų ir miškų įsikūręs nedidelis miestelis jau nuo...

Atakas Ispanijoje įvykdžiusi kuopelė „neutralizuota“, aptikti šiurpą keliantys radiniai (214)

Kuopelė, kuri panaudodama automobilius įvykdė atakas Barselonoje ir Kambrilse, buvo...

Savame bute jaučiasi kaimynų įkaitu (8)

Nuo lubų besisunkiantis vanduo, kibirkščiuojantys laidai ir nuolatinė drėgmė jau tapo...

Užsiminė apie galimybę padėti mažiau uždirbantiems, dėl kurios iečių nelaužo jokia partija (73)

Politikai turėtų peštis ne dėl Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatų, o galvoti apie...

Būtina aplankyti bent kartą gyvenime: šie paplūdimiai garsėja visoje Europoje (5)

Keisčiausių formų uolos ir paslaptingos grotos, tarp jų įsispraudę paplūdimiai su Atlanto...

Beprasmė tragedija: pasaulio čempionas Rusijoje pateko į mirtinas muštynes (170)

Rusijos sporto bendruomenė sukrėsta: nuo patirtų sunkių galvos traumų Anapilin iškeliavo...

Atsibodo valdžios diskriminacija – renka parašus (6)

Šiemet įsigaliojęs naujasis Administracinių nusižengimų kodeksas jau kurį laiką neramino...

„Brexit“ žala. Kas laukia tūkstančių darbuotojų iš Lietuvos? (274)

Šimtai tūkstančių darbuotojų iš Europos Sąjungos valstybių nėra užtikrinti dėl savo...

Kvapą gniaužiančios vestuvės: prabanga, 3 metrų šleifas ir seksualus nuotakos šokis (9)

Dainininkė, šokėja bei aktorė Rochelle Pangilinan ištekėjo už aktoriaus bei modelio Arthuro...