Žiema savaitei įkalino sodyboje
Nemuno pakrante vingiuojantis siauras kelias iš Druskininkų į Liškiavą ne atsitiktinai ypač mėgstamas naujausius automobilius čia bandančių Lietuvos metų automobilio konkurso dalyvių. O gausiai pasnigus ir tebesitęsiant pūgai aštuonis kilometrus tenka vairuoti itin atidžiai. Po dar vieno vingio pagaliau baigiasi miškas ir tarsi neryški vizija ant aukštos kalvos pasirodo Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčia.
Palieku automobilį aikštelėje prie uždarytos parduotuvės, pasipuošusios ne tik skelbimu apie jos pardavimą trimis kalbomis, bet ir užrašu „Atlaidai naikina nuodėmės pasekmes“. Šį kartą neisiu turistų numintais takais bažnyčios arba piliakalnio link. Mano tikslas – aplankyti pačiame Liškiavos kaimo pakraštyje, kalno šlaite, prie Krūčiaus upelio gyvenantį dailininką ir architektą V. Gilių. Prieš kelias dienas, kai susirašėme feisbuko žinutėmis, jis visai ne liūdnai pasakojo per sausio pradžios šalčius užpustytas savaitę negalėjęs išvažiuoti iš namų.
Klampoju per pusnis Šv. Dominyko gatve lodydamas šunis. Tik kuo toliau nuo parduotuvės, tuo mažiau jų balsų, į seniai šeimininkų lankytus kiemus nebeveda jokios vėžės, iš kaminų nerūksta dūmai. Kaimas baigiasi, bet man dar reikia lipti aukštyn švariu tarsi krikšto marškiniai sniegu, kol prieš akis atsiveria miško laukymė, visai nepanaši į vienišo kaimo atsiskyrėlio sodybą.
Atsisakė buto ir paprašė sklypo miške
Baigęs architektūros studijas Dailės akademijoje, V. Gilius gūdžiu sovietmečiu atvažiavo į šį kraštą dirbti dailės mokytoju Varėnos rajono Liškiavos mokykloje. Tik ta mokykla veikė ne pačioje Liškiavoje, o Vilkiautinyje – už kelių kilometrų išaugusioje Liškiavos kolūkio centrinėje gyvenvietėje. Kai jaunas mokytojas atsisakė ten siūlyto buto ir pasiprašė šito sklypo miškingame kalno šlaite, vietiniai kone į akis šaipėsi ir vadino kvaištelėjusiu menininku.
Net ir paskui, kai išlygintoje aikštelėje iškilo paties Valdo suprojektuotas savitos architektūros namas, naujakurys susibičiuliavo su vienuolyną ir bažnyčią restauravusiu tuometiniu klebonu Valiumi Zubavičiumi, Druskininkuose įkūrė „Sofos“ galeriją, ėmėsi daugybės verslų, o į kaimą pradėjo keltis daugiau menininkų, Liškiavos senbuviai jį prisimindavo tik tada, kai prireikdavo pasiskolinti pinigų daugiadienėms išgertuvėms pratęsti.
Nesutiko pateikti kaltinimų savo užpuolikams
Vienas tokių nekviestų svečių vizitų V. Giliui baigėsi liūdnai. Ilgą laiką apie tai nenorėjęs kalbėti menininkas prasitarė, kad viešai pasakojama istorija apie prieš metus jį netikėtai ištikusį insultą nėra visa tiesa.
„Per Naujus metus aš sėdėjau čia vienas, o jiedu atėjo pasiskolinti pinigų ir negavo. Tris dienas gėrę, tai visi šriubai galvoje atsisuko. Neturėjau nei degtinės, nei grynų pinigų, tik banko kortelę“, –pasakojo menininkas.
Tada buvo išlaužtos jo namo durys, išdaužyti langai. „Įėjo ir mane nuo laiptų nuleido į apačią ant galvos. Pajutau, kad nevaldau savo kūno. Paskui prokuratūra čia buvo, policija, visa byla paruošta, man tik reikėjo pasirašyti, bet aš nesutikau pateikti kaltinimų“, – pasakojo V. Gilius.
Savo užpuolikus jis pažinojo, anksčiau yra skolinęs jiems pinigų, sutikdavo prie kaimo krautuvės, todėl pareigūnams nebuvo sunku juos surasti.
„Policininkai pyko ant manęs, kad nepasirašiau, kai byla jau buvo išaiškinta vos ne per valandą. Jokio žalos atlyginimo iš to pijoko negausiu, tik įsigysiu sau priešą visam gyvenimui. Kad kalėjime žmogus pasėdės, tai ar jis dėl to vaikus geriau augins?“ – retoriškai klausė menininkas.
Nejudėsi – neišgyvensi
Yra žmonių, kuriuos vienatvė ir žiema veikia kaip Stepheno Kingo „Švytėjime“ aprašytas „trobelės sindromas“, bet V. Gilius sako, kad išgyvenimo ekstremaliomis aplinkybėmis patirtis, kurią žino tik alpinistai, sąmoningai pasirenkantys išbandymus, jam suteikia pasitikėjimo savimi ir jėgų.
„Jeigu nejudėsi – neišgyvensi. Esu savotiškai laimingas, kad gyvenu vienas kaime. Vakar šiukšles nešiau, tai 4 kartus nugriuvau. Klimpau sniege, išpyliau tas šiukšles. Prisikankinau, kol jas surinkau, bet judėjau. Būčiau bute – įsijungčiau televizorių ir gulėčiau. Pajudu – skauda, tai ir nedaryčiau nieko. Be lazdos vaikštau nuo antro mėnesio po nelaimės. Lazda gerai atsiremti, bet aš visiškai prarandu koordinaciją, nieko nejaučiu. Medžiai sugriuvo ir viskas – nepravažiuoju. Pabandžiau nukarpyti tuos medžius, tai man tris dienos praėjo tai darant. Keliu sekatorių, iškrenta, bet nukerpu šaką, taip po truputį, suprakaitavęs įveikiau“, – dalijosi patirtimi Liškiavos atsiskyrėlis.
Kai jis gulėjo ligoninėje, stebėjosi, kodėl atėję jo aplankyti draugai reiškė užuojautą. „O man nieko neskauda, atrodė, kad tuoj pradėsiu šokinėti. Bet paskui krizės užeina, pablogėjimai. Žiūriu, kad man dabar blogiau, negu buvo prieš pusę metų“, – pasakojo V. Gilius.
Nenori, kad galerija virstų krautuve
Supratęs, kad nesugebės taip šokinėti nuo vieno darbo prie kito, būti dailininku, fotografu, architektu ir su statybininkais bendraujančiu verslininku, V. Gilius ėmėsi, kaip pats sako, „performatuoti“ jam likusį laiką:
„Aš džiaugiuosi – traumos dėka jau dabar žinau, kad nedarysiu septynių darbų, kuriuos dariau dėl to, kad reikėjo užauginti vaikus ir finansuoti „Sofos“ galerijos veiklą. Jos idėja gerai įdirbta, turi tarptautinių ryšių. Aš jos negaliu nutraukti. Galvoju atkurti „Sofos“ interneto tinklapio veiklą, įsirengti galerijoje dirbtuvę. Demonstruosiu, ką pats maliavoju, išsirinksiu kokius penkis talentingus meno žmones iš visos Lietuvos ir ne tik. Su jais dirbsiu. Tokio lygio kaip baltarusis Jurijus Jakavenka, kurio pirmoji paroda užsienyje buvo būtent „Sofoje“.
V. Gilius įsitikinęs, kad tradicinė galerijos veikla Druskininkuose neveikia. Jis pasakojo pristatęs kurorte 12 minučių filmą apie tekstilininkę Laimą Oržekauskienę. Į renginį neatėjo nė vienas žmogus, net specialiai pakviesti vietos menininkai. Todėl didžioji veiklos dalis privalės keltis į internetą.
„Sofos“ šeimininkas 17 metų nekėlė tikslo, kad galerija pati užsidirbtų lėšų savo veiklai, nes tada ji virstų dar viena kurorto suvenyrų krautuve. Parodos lankytojas pajustų, kad čia jam mėginama būtinai ką nors parduoti.
„Mumis Lietuvoje visi pasitiki, Leonardas Gutauskas atveža 50 darbų, kai Vilniuje prisiprašyti jo niekas negali. Matai tą pavėsinę? Nelogiška, kad ten mašina stovi, nes aš ją pastačiau tapybos plenerams. Ten yra daug vietos, stiklinis stogas. Mano draugai, grupiokai padėjo pastatyti. Po 30 metų beveik visi atvažiavo, kalė vinukus“, – pasakojo V. Gilius, įsitikinęs, kad Liškiavą dar anksti išbraukti iš Lietuvos kultūros žemėlapio.
