Scenoje pirmą kartą visos kartu – talentingos ir pripažintos Lietuvos teatro aktorės – Nelė Savičenko, Rasa Samuolytė, Viktorija Kuodytė, Aldona Vilutytė, Oneida Kunsunga, Severina Špakovska, Virginija Kuklytė, Dovilė Kundrotaitė ir Gintarė Latvėnaitė. Skirtingų teatrinių mokyklų atstovės pasakoja apie uždarą moterų gyvenimą ligoninės koridoriuose, į kurį galima patekti ne kiekvienam, bet patekus – norisi ir verkti, ir juoktis iki ašarų.
„Pusę metų praktiškai gyvenau vienoje iš tokių ligoninės palatų, lankydama savo mamą. Dar būnant palatoje sakiau mamai, kad būtinai reikės apie tai rašyti pjesę, nes čia toks gyvenimas vyksta! Norėjosi tai fiksuoti, bet nedramatizuojant , o išlaikant humorą ir šviesą, ko chemoterapijos palatose daugiau, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio“, – teigia pjesės autorė B. Kapustinskaitė.
Dramaturgė pjesę rašė „New Baltic Drama“ festivalyje Latvijoje, vėliau ją pristatė tarptautinėje moterų dramaturgių konferencijoje Pietų Afrikos Respublikoje. Trečias žingsnis buvo žengtas praeitame sezone, kuomet dramaturgė kartu su aktorėmis pristatė „Terapijų“ skaitymą ir diskusiją. Autorė dar rašydama pjesę buvo įsitikinusi, jog vaidmenis turi kurti būtent šios aktorės.
„Norėjosi išbandyti tokį darbo principą, kai dar rašant pjesę susitinki su aktorėmis. Dramaturgui būti su savimi sveika tik iki tam tikros ribos. Kažkuriuo metu personažams reikia išlįsti į dienos šviesą, pasižiūrėti ar scenos tikrai veikia. Nebuvo dvejonių, kad tai turi būti šios aktorės, buvo tik nerimas, kad nesutiks“, – pasakoja B. Kapustinskaitė.
Režisierius K. Glušajevas buvo vienas iš tų, kurie matė „Terapijų“ skaitymą praeitame sezone ir aktyviai dalyvavo diskusijoje po jo. Jį sudomino pjesėje juntamas tikrumo jausmas, kurio nesinori užgožti režisūriniais sprendimais.
„Pjesėje mane patraukė nuoširdumas. Dramaturgė žinojo kontekstą – tai suteikė tikrumo pojūtį, dialogo aštrumą ir humorą. Priemonių minimalizmas ir geros aktorės dar skaitymo metu privertė patį prisiminti savo patirtis ir keliauti vaizduotės koridoriais. Norisi išlaikyti tą nepretenzingumą, taip paliekant kuo daugiau vietos aktorėms, tekstui ir dialogui“, – pasakoja K. Glušajevas.
Tikrumo jausmas, esantis pjesėje – ne atsitiktinumas. Rašydama „Terapijas“ dramaturgė intensyviai bendradarbiavo su onkopsichologais – specialistais, padedančiais žmonėms nepalūžti akistatoje su onkologine liga. Beje, pasak onkopsichologų, dažnai didesnės pagalbos reikia ne sergantiems, o jų artimiesiems.
„Susidaro įspūdis, jog kai kurie žmonės bijo susirgti vėžiu vien nuo kalbėjimo apie jį. Todėl renkasi tylą. Sakoma, vaistai nuo vėžio išrasti, bet nuo baimės juo susirgti – ne“, – teigia B. Kapustinskaitė.
„Terapijoms“ senografiją kuria Antanas Dubra. Kostiumų dailininkė – Marija Zalensaitė. Kompozitoriai – Tomas Stirna ir Ignas Juzokas. Vaizdo instaliacijas kuria Vismantė Ruzgaitė.
„Nuo pat pradžių sakiau, jog čia nieko nereikia režisuoti. Aktorės, tekstas ir patirtys sudaro įdomų derinį. „Terapijos“ parašytos kinematografiškai, todėl statant nesinori lįsti į fiziologinius niuansus ir buitį. Norisi tiesiog palikti situaciją, dialogą ir paradoksus, kuriems dramaturgė ir aktorės yra itin atidžios. Greičiausiai rinksimės atvirą formą, artimą pokalbiui ar interviu“, – pasakoja K. Glušajevas.
