Solistė išsidavė, jog kasdien ji vis atranda naujų spalvų E. Humperdincko muzikoje ir iš tiesų gyvena pasinėrusi į darbus bei senokai buvo sau leidusi atsipalaiduoti. Už tai atrado begalę arbatų skonių ir figūrai nekenksmingų receptų. Nutarėme, jog susitikimo metu reiktų iš tiesų atsipalaiduoti, tad nusprendėme prisiminti šiltą Jovitos vaikystę.
– Koks pirmas prisiminimas iškyla, pagalvojus apie vaikystę?
– Labai įstrigęs yra vienas atsitikimas kaime. Mano senelė tuomet dar turėjo sodybą netoli Jonavos. Mūsų šeimoje būdavo taip, jog tėtis man leisdavo viską, buvau jo numylėtinė – pagrandukas, o mama vis neleisdavo, stabdydavo. Tada kaime, atsimenu, buvo tokių kirmėlaičių spalvotų su spygliukais, aš jau vieną pačiupus laikau ir mama sako: „Paleisk, bus problemų“, o tėtis gi, žinoma, – „tegu vaikas turi“. Tai ta kirmėlė man į delnus suleido tuos spyglius ir tėvelio „gerumo“ dėka dvi savaites sėdėjau sutvarstyta (juokiasi). Tada dar daktarai sakė, jei būtų papuolę į akis tų spyglių, būčiau galėjus ir apakti. Na, bet vaikystė yra susijusi su šiltais ir gražiais atsiminimais, didžiule tėvų meile.
– Augai Kaune?
– Taip, su vyresne sese, kuri mane tramdydavo ir nuo jos pylos gaudavau daugiau, nei nuo tėvų. Ji man buvo lyg vyresnis brolis, saugodavo.
– Kokius žaidimus mėgai vaikystėje?
– Tampydavau varles, vis knietėjo ką nors pagriebti, nudaužti, – buvau tokia padauža. Pirmiausia eidavau, darydavau, o tada galvodavau. Sulaužyta buvo ir pianino kėdė, ir nemažai vazų. Viską „ne tomis rankomis“ imdavau.
– Koks buvo tavo pirmasis „tikras“ nusikaltimas?
– Iš vaikystės tikrai neatsimenu, kad būtų tėvai nubaudę, bet su sese buvo... Mano sesuo visuomet buvo labai liekna, geros figūros, vienu metu nešiojo tuomet labai madingą geležinį, suktą diržą. Labai jį saugodavo. Aišku, atsitiko taip, kad jos nebuvo ir paėmiau tą jos diržą pasimatuoti. O buvau putlesnis vaikas, tai kai užsidėjus jis išsitempė, supratau, kad atgal jo nebesuspausi. Taip baisu buvo! Užsidariau tualete, sesė grįžo, šaukia, ko aš ten užsidarius, kas atsitiko, aš duris tik trumpam atidariau, išmečiau jai tą diržą ir užsidarius sėdėjau tol, kol mama iš darbo negrįžo. Va šitą tai gerai prisimenu, maniau, kad iš manęs net „gyvo ploto“ nebeliks... (juokiasi)
– O kokie tavo atsiminimai iš darželio?
– Puikūs. Mano mama dirbo darželyje, kurį aš lankiau, kuriame gavau muzikinius pagrindus. Jame muzikos mokytoja mane ruošė „Dainų dainelei“. Visi vaikai laksto lauke, o aš „Du gaidelius“ traukiu.
Šiaip augau kaip ir visi vaikai, tik turėjau vieną sunkenybę: visada labai prašiausi, kad man šuniuką nupirktų. Net šiandien rankinėje nešiojuosi šunų maisto ir pamačiusi valkataujančius šunis, juos pamaitinu. Dėl kiekvieno iš jų man skauda širdį, nors puikiai suprantu, kad aš viena pasaulio nepakeisiu ir jų visų nepamaitinsiu, bet vis viena kas kartą dėl to labai išgyvenu. Taip ir gyvendavom: kiekvieną savaitę zyziu: mama, šuniuką, prašau. Rašau pasižadėjimus, kad vedžiosiu, tvarkysiu viską... Ką vėliau darydavo tėtis (šypsosi). Turėti gyvūną, būtent šunį, buvo kažkas tokio.
– Tad gavai gyvūnėlį?
– O taip, ir dar kiek! Buvo taip, kad kelis šuniukus vėliau turėjo išvežti į mūsų kaimą, tai jau kitą dieną vėl su rašteliu stovėdavau...
– O kaip į tai reagavo sesė?
– Gerai. Ji taip pat mėgsta gyvūnus, šunis ir arklius. Vis juos piešdavo, iš tiesų yra gabi dailei, net nežinau, iš kur tai paveldėjo, nes aš tikrai žinau, jog mano balsas – močiutės iš mamos pusės. Pasakodavo, jog kai ji ant ežero kranto uždainuodavo, kaimynai langus atsidarydavo paklausyti. Ir mano mama ir jos brolis taip pat yra labai balsingi. Aš dainuoti nuo vaikystės labai mėgau. Per televizorių kokią Alą Pugačiovą pamatau ir griebusi šokdynę iš paskos mėgdžioti pradedu.
– Kokie tavo atsiminimai iš mokyklos laikų?
– Oi, geri. Buvau, kaip sako, prie lyderių. Ypatingai smagu buvo 12-13 metų, kuomet susidarė gerų draugų būrelis. Žinoma, buvo visko: ir iš pamokų bėgau ir nusirašinėjau. Kaip ir kiekvienas paauglys, sukiesi ir kažkaip baigi tuos mokslus. Bet iš esmės viską atsimenu labai gražiai. Beje, labai mėgau istorijos pamokas, socialinius mokslus, o baisiausia būdavo harmonija, solfedis...
– Kada pradėjai maištauti?
– Kokių 14-15 metų. Taip, tada atsirado noras išsiskirti, prieštarauti, kovoti.. Aišku, kai dabar pagalvoji, tai nelabai supranti – prieš ką?! Labai džiaugiuosi, jog turėjau tokius draugus, kurie manęs nenuvedė blogais keliais ir visi maištavimai praėjo natūraliai, be didelių pasekmių. O juk būdavo, kad taip nesinori namo grįžti, ypatingai po tų pirmųjų pasisėdėjimų kavinėse, o pasakyta grįžti 6, 7 valandą. Pyksti, verda kraujas, – kaip taip anksti, aš gi jau suaugusi, savarankiška!
– Ar tuo metu įvyko koks didelis kivirčas su tėvais?
– Atsimenu vieną: tuo metu draugų grupė, keliavo į Italiją ir kvietė kartu. Žinoma, reikėjo tėvų sutikimo, kurio aš negavau. Labai dėl to išgyvenau. Dabar galvoji: ne tokia jau ir suaugusi buvau, kad viena keliaučiau, pasirūpinčiau viskuo, juk, man buvo 13 metų. Šiandien sakau „ačiū“ už tai, kad neišleido. Bet labai ryškiai atsimenu tą barnį ir kiek buvo raudota, nesišnekėta. O čia jau mano bjaurus būdas: supykus nesikalbėti, užriesti nosį ir kankinti save ir kitus tyla.
– Ar manai, kad tavo tėvai tave teisingai auklėjo?
– 100 procentų – taip. Ateina laikas, kai jau subręsti ir atsakai už save ir jie darė teisingai, nes neleido man visiškai nutrūkti ir net negaliu sakyti, kad iš viso neturėjau laisvės. Visada žinojau, kas yra blogai, o kas – gerai.
Pati neturiu vaikų, bet įsivaizduoju, jog tai yra didelė atsakomybė ir darbas, ypatingai paauglystės laikotarpiu, kuomet labai reikia susikalbėti.
Mano sūnėnui šiuo metu yra 15 metų, mes su juo labai gražiai sutariame, aš jam gal net šioks toks autoritetas esu ir tą pajaučiu tuomet, kai man skambina sesė ir sako: paskambink jam, pakalbėk, juk tu čia krikšto mama. Tokiais momentais vis prisimenu savo paauglystės laikus ir labai galvoju ką ir kaip pasakyti, nes įžeisti, žeminti ir liepti gali bet kas, o įsiklausyti ir išgirsti yra kitas dalykas.
Dabar aš ir mano mama esame geriausios draugės ir labai gaila, kad aš per vėlai jai pilnai atsivėriau. Visiems šis suvokimas ateina skirtingu metu, tačiau šiandien aš tvirtai galiu pasakyti, kad tarp moterų mano mama ir sesuo yra mano geriausios ir brangiausios draugės.
– Kaip manai, kada toks santykis su tėvais gali atsirasti?
– Kai pats atsisėdi ant savo minkštos vietos, tampi atsakingu, kai tave išduoda, apgauna. Tada pamatai, kad šeima yra tie žmonės, kurie visada tave priims, niekada nepasakys „ne“, ir tai yra tėvai, šeima iš didžiosios raidės.
Dar stipriau tai pajutau, kai su darbu pradėjau keliauti po užsienį. Tuomet, kai esi tik su svetimais, pradedi labai pasiilgti ir vertinti savus. Man šis laikas atėjo vėlai gal 28 ar 30 metų. Žinoma, gerai, jei dar turi ir draugų, aš jų turiu tik kelis, bet su jais galiu kalbėtis iš širdies.
– Ko šiandien pasiilgsti iš gyvenimo su tėvais?
– O, kaip įdomiai paklausei... Galbūt tos šventės, buvimo kartu jų metu. Po dviejų metų pertraukos Kūčias, Kalėdas ir Naujuosius sutikau su šeima. Buvau tikrai pasiilgusi to paprasto pasisėdėjimo, buvimo.
Visai neseniai mane labai pribloškė žinia apie dainininkės Obrazcovos mirtį. Tai yra toks žmogus, tiek atidainavęs, tokia karjera, atrodo turėta viskas, ko galima norėti, bet juk brangiausia tai, kas yra širdyje – šeima. Visų pinigų neuždirbsi, visų vaidmenų nesudainuosi, o šeima išliks labai svarbu. Laikas bėga ir tą paskutinius du metus pradėjau labai smarkiai jausti: ruoši vieną, kitą vaidmenį, išvažiuoju grįžti, vėl, ir jau vasara... Reikia branginti tai, ką turi.
Žinoma, žiūrėdamas iš šiandienos perspektyvos norėtum būti susivokęs ir atradęs tą ryšį su tėvais anksčiau, bet turi pereiti labai daug, kad atrastum tuos, kurie yra arčiausiai tavęs. Džiaugiuosi, kad mano maištavimai, atsiplėšimai, išvykimas studijuoti į kitą miestą, kad tik būti toliau, man nekainavo brangiai. Čia ir Dievas mane apsaugojo. Vis dėlto manau, kad tas maištas yra būtinas, tai – neišvengiama, net jei dažnai interviu perskaitai, kad žmonės to gailisi, – nemanau, kad reiktų.
– Na, o kaip sekasi mokytis naują, Motinos rolę „Jonui ir Gretai? Tai – antra motina iš eilės, po tavo įspūdingos Azučenos „Trubadūre“.
– Na taip, po milijono darbų ir tokių sudėtingų rolių, net nežinojau, kaip spėsiu išmokti šią, bet man labai pasisekė, nes dirbu su puikia koncertmeistere, kuri taip gražiai pateikia šią muziką, jog viskas einasi labai, labai gerai ir lengvai. Žinoma, visuomet yra sunku dirbti su vokiečių kalba, tos priebalsės, tarimas, bet judame gera linkme.
Labai džiaugiuosi, kad man dar kartą pasiūlė šią partiją. Esu gavusi pasiūlymų ją atlikti ir užsienyje, bet visuomet atsisakydavau, niekuomet nebuvau į ją įsigilinusi. Tad sulaukusi pasiūlymo iš „Vilnius City Operos“ pamaniau, kad turiu tai pabandyti ir labai džiaugiuosi šiuo pasirinkimu. Be to, juk dirbsime tokioje puikioje komandoje: Justina Gringytė, Arūnas Malikėnas, Rafailas Karpis... Tai – nuostabu! Džiaugiuosi, kad pas mus Lietuvoje yra statoma tokia opera, ypatingai tai vertinti pradedi įsigilinęs į medžiagą. Šaunuoliai „bohemiečiai“ ją pasirinkę ir sėkmės visai komandai spektakliuose!
