Mirtis ir gyvenimas Meksikoje – 2
Rengdamasis plakatų parodai Trakų pilyje, kruopščiai peržiūrėjau savo archyvus, ieškodamas apdovanotų plakatų ir pačių apdovanojimų. Vieno iš jų – Bronzos medalio iš Meksikos – niekur neradęs, nutariau parašyti Bienalės organizatoriams ir paklausti, kaip čia galėjo būti, kad jis manęs nepasiekė.
Gavau atsakymą, kad apdovanojimas buvo išsiųtas diplomatiniu keliu prieš 25 metus. Meksikiečiai nutarė padaryti medalio kopiją, ir 2016 m. pradžioje gavau siuntinį su medaliu.
Meksikos plakatų bienalės direktorius Xavieras Bermudezas nusprendė surengti mano darbų parodą San Luis Potosi mieste, Nacionaliniame kaukių muziejuje (Museo Nacional de la Mascara). Nedvejodamas sutikau.
Pirmą kartą Meksikoje lankiausi 1995 m. pabaigoje. Kelionės įspūdžius aprašiau straipsnyje „Mirtis ir gyvenimas Meksikoje“, kurį su piešiniais ir fotografijomis išspausdino žurnalas Polityka, nr. 3, 1996 m. sausio 20 d.
Sėsdamas rašyti apie pastarąją kelionę, radau pirmąjį rašinį. Jame rašiau apie savo parodą Museo de la Estampa 1995 m. Meksiko mieste, apie apsilankymą Rio Frio pas žymų ir mylimą rašytoją Sławomirą Mrożeką, apie pirmą apsilankymą koridoje, apie baseine sutiktą lietuvių grupę iš Čikagos ir t. t.
Kelionė ilga – jau vienuolikta skrydžio valanda. Stiuardesė prašo užpildyti anketą, ar neturiu nieko pavojingo - kenksmingo - žalingo, name, surname – visada maišau, nebežinau, kas mano vardas, o kas pavardė.
Meksiko oro uoste pasienietis be mažiausios šypsenos stebi tiriančiu žvilgsniu, liepia nuspausti mygtuką – jei užsidegs raudona šviesa, bus krata, jei žalia – eikite... Spaudžiu, ačiū Dievui, įsižiebia žalia, einu pro vartus. Dabar į viešbutį Milan, kambarys 202, dušas, lova, kažkoks ūžesys – jau ne man, ne man…
Kitą dieną kelionė autobusu į San Luis Potosi, už lango pilka, lynoja, debesuota. Pakelės stotelėje suvargusi meksikietė siūlo pirkti spalvingą staltiesėlę, lyg gėlių gėlę. Kelias nelygus, autobusas su juodomis užuolaidomis dreba, virpa. Laukuose ožkos, avys, stulpai, netvarka. Žalsvos kalvos.
Suomis plakatų kūrėjas Pekka Loiri’s skaito Jari,o Tervo knygą, šypsodamasis sako, kad tas rašytojas, jo nuomone, geriausias, populiariausias.
Susana Machicao, Bolivijos plakatų bienalės rengėja, duoda man savo vizitinę kortelę. Amerikietė Alice Drueding, išgirdusi, kad aš Stasys, šaukia: „Aš jus myliu, studentams dažnai rodau jūsų darbus.“ Po šešių valandų privažiuojame San Luis Potosi.
Čia vyksta net 14 plakato parodų, jas visas pamatyti neturiu vilčių, bet kur gi manoji? Museo Nacional de la mascara pastatas gražus, senas su stikliniu stogu, pačiam centre kiemelis, o jame plakatai vienas šalia kito… Salėse kaukės, kaukės – dominuoja mirties tema. Kaukolių šalis, bet čia neliūdna, už lango šmėžuoja klounai, skamba gitaros ir dainos…
Kitame muziejuje už stalo sėdi studentai, duodu jiems temą – sukurti plakatą lietuvių studento Lauryno Bareišos trumpo metražo filmui „Kupranugaris“. Turinys paprastas – zoologijos sode miršta kupranugaris… Meksikiečių studentai kuria plakatą lietuvių studento kūriniui – toks savotiškas tiltas tarp tolimų šalių. Sunkiausia jiems užrašyti lietuvių režisieriaus vardą ir pavardę…
Po trijų dienų – parodėlė. Prieina prie manęs taivanietis plakatistas, žiuri narys Bradas Tzou ir sako: Stasy, jūsų studentai sukūrė gražių darbų. Kaip juos mokote? Nustebintas netikėto klausimo, atsakau: Taigi, paprastai. Pirmiausia kalbu su visais, po to su kiekvienu, stebėdamas, kas ryškėja eskizuose, kartais parodau, kaip techniškai atlikti tą ar kitą dalyką.
Dalis svečių vyksta į Fridos Kalo muziejų. Aš jį jau matęs, tad nutariau vykti į Jose Luiso Cuevaso muziejų. Meksiko miestas gigantas painus. Taksi vairuotojas veža mane palengva, lėtai, nes gatvėje, gražiai pavadintoje Jesus Maria, apstu žmonių, įvairiaspalvis turgaus parduotuvių koliažas. Taksi sustoja, nes ieškoma gatvė Academia uždaryta. Teks kulniuoti pėsčiomis.
Muziejaus kieme stūkso milžiniška bronzinė moteris, tokia stipri kultūristė, bet ne realistiška, o deformuota. Salėse tuščia, nėra jokių lankytojų, tik nuobodžiaujantys prižiūrėtojai. Grafikos darbuose žmonės panašūs į tuos, kurios mačiau Jesus Maria gatvėje…
Soumaya muziejus keistos grybo formos, be langų. Baltu kylančiu taku einu į viršų, apima jausmas, kad namas sukasi, grindys krypsta, slysta iš po kojų, menu gėrėtis sunkoka…
Pakeliui eksponatai kuo įvairiausi, atrodo, susimaišė ir stiliai, ir epochos. Matau realistinį paveikslą „Po audros“ – piemuo, ganantis avis. Nutapytas 1884 metais. Kas autorius? Nepatikėsite – van Goghas… Reprodukciją rodžiau keliems žinovams, bet nė vienas neatspėjo…
Vieną rytą direktorius Xavieras siūlo svečiams ekskursiją į žymaus poeto Ramono Lopezo Velarde’s (1888–1921) memorialinį namą. Kai nueiname, prašo piešti, fotografuoti, nes ketina išleisti jam skirtą atvirukų rinkinį. Viduje lova, stalas, kryželis, paltas, skrybėlė, knygos, rankraščiai, plakatai su poeto portretu. Yra net veidrodžių kambarėlis, kuriame matai save iš visų pusių.
Vienoje iš 14 bienalę (Bienal international del cartel en Mexico) lydinčių parodų „Franzo Kafkos metamorfozė“ dalyvauju ir aš. Bienalės plakatai eksponuojami Franzo Mayerio muziejuje. Bendras įspūdis liūdnokas – begalinis suvienodėjimas, lygis vidutiniškas. Kai parodė apdovanotus plakatus, apėmė jausmas, kad nežinia, kodėl išskirti tie, o ne anie.
Paminėsiu tik vieną, kuris negavo jokio apdovanojimo, bet jį iškart įsiminiau, – raudoname fone juodas parkeris, prie kurio primontuotas durklas. Kovojanti poezija. Lakoniška, paprasta, plakatiška. Apačioje didelėmis raidėmis užrašyta „Broniewski“.
Meksikiečių Düreris
Paskutinę viešnagės dieną per pusryčius šnektelėjęs su Rikke Hansen iš Danijos, sužinojau, kad skrisime tuo pačiu lėktuvu. Nutarėme tądien laikytis kartu. Ji ketino apsilankyti Alvarado Lango dirbtuvėje. Mielai prisijungiau, mus lydėjo vietinis dailininkas Aramas Huerta. Duris atidarė maestro dukra Ann Alvarado. Ant sienų raizgosi dirbtiniai voratinkliai, mat laukiama lapkričio pirmosios – Mirusiųjų diena Meksikoje labai svarbi.
Lėtu žingsniu priėjęs garbingo amžiaus dailininkas veda į pagrindinį kambarį, kuriame beveik, vien spausdinimo mašinos, presai. Rodo didelio formato knygą su autentiškais atspaudais – cinko raižiniais. Kas ten? Taigi, raidės, raidynas. Kiekviename grafiniame atspaude be galo preciziškai išraižyta abėcėlė. Sensacija!
Fotografuojame kiekvieną puslapį. Žiūrime ir stebimės sulaikę kvapą, aikčiodami. Žmogus pašventė savo gyvenimą raidžių menui. Dailią raidę parašyti plunksna reikia įgudimo ir talento, o išraižyti tą raidžių grakštumą metalo plokštėje – retenybė. Rodo kaip įspaudžia popieriuje reljefą, kviečia pabandyti. Aš sakau, kad esu dirbęs šia technika. Dailininkas dovanoja kiekvienam iš mūsų po vieną darbą su dedikacija.
Padėkoję ir atsisveikinę žingsniuojame priemiesčio gatvelėmis, po to pietaujame po atviru dangum, pro šalį eina dainuojančios Mariachi grupelės, lyg norėdamos dar labiau sustiprinti gerus šios kelionės įspūdžius.
Japonija yra Japonija
Pradėsiu nuo galo, t. y. nuo neįprastos scenos Osakos oro uoste Kansai. 2016 m. lapkričio 20 dienos rytas. Pagal mano viešnagės Japonijoje detalią programą šis oro uostas – paskutinis taškas. Iki šiol viskas ėjosi gerai, ramiai, tvarkingai. Japoniškai.
Taigi, Kansai atiduodu lagaminą, gaunu vietą lėktuve 46 D, pasiėmęs rankinį bagažą jau beveik atsisveikinu su mane lydinčiu vertėju, einu į tą pusę, kur „vartai“, ten kur viskas peršviečiama.
Lėktuvas išskrenda 11 valandą 45 minutės. Žvilgteliu į laikrodį – keletas minučių po devintos. Taigi, laiko sočiai. Dideliame oro uoste didelis judėjimas, kitaip sakant, minia minioje. Ieškau eilės galo.
Pasirodo, tai neeilinio performanso pradžia. Kad rasčiau eilės galą, turėjau eiti į visai kitą to naujo modernaus erdvaus pastato pusę. Reguliuotojai, judėjimo krypčių dirigentai su baltomis pirštinaitėmis, vis rodė – ten – ten – ten tolyn. Mano vertėjas Adamas Ozogas sunerimęs nepalieka manęs vieno.
Pagaliau randame siūlo galą. Stoviu netekęs žado, nelabai suvokdamas, kas čia darosi. Kaip tik šiąnakt rašiau poetinę miniatiūrą apie tai, kaip iriuosi per minią. Gal išpranašavau sau tokį spektaklį?
Dabar lėtas žingsnis į priekį – stoviu, vėl žingsnis į priekį – stoviu, vėl žingsnis į priekį – stoviu. Besivingiuojanti eilė, atskirta geltona grandine nuo kitos eilės, judančios į priešingą pusę, padalyta į segmentus, tarp kurių stovi dirigentai, vienas kitam perduodantys eilės tęsinį.
Eilė juda, pasirodo, į priešingą pusę, lyg gigantiška gyvatė apsupa kioskus, metalo kolonas, konstrukcijas, vingiuoja per kiekvieną tuščią užkampį. Eina seni ir jauni, kiekvienas iš kito pasaulio krašto, su vaikais, su rankiniu bagažu, vieniši, poromis, grupėmis. Posūkiai, vingiai, po žingsnį į priekį. Jau praėjo valanda.
Bet lėktuvas manęs nepaliks, lagaminas atiduotas. Pro minią braunasi kai kurių linijų atstovai, ieškodami savo „įklimpusių“ keleivių. Kepurėta japonė šaukia: „Singapur“, kita, iškėlusi lentelę „Lufthansa“, japoniškai rėkauja, ieškodama keleivių, skrendančių į Frankfurtą, tarsi pasiklydusių vaikų.
Projektuotojai neapskaičiavo galimo keleivių srauto. Jeigu būčiau kitoje pasaulio šalyje, nesistebėčiau, bet juk čia Japonija, kur viskas tikslu, numatoma, sureguliuota. Žiūriu į laikrodį – slenku jau pusantros valandos!
Kada paskutinįkart stumdžiausi eilėje? Taip, atsimenu, Varšuvoje 1982 m. stovėjau visą naktį, kad rytą būčiau tarp pirmųjų ir pagal maisto korteles galėčiau nupirkti augančiai šeimynai mėsos. Tai buvo laikas, kai įvesta karinė padėtis.
Port of Humanity – Tsuruga
Tarptautiniame simpoziume „Gyvenimo kelias“, kurį lapkričio 19 d. surengė Tokijo Lenkijos kultūros ir informacijos centras, tiksliau, jo direktorius Miroslawas Blaszczakas, savo kalbą pradėjau taip: „Vilniuje, pakeliui į Nacionalinę galeriją, stovi paminklas Čijunei Sugiharai. Informacija apie žymųjį konsulą ten pateikta ir japonų kalba. To paminklo nuotrauką ne kartą siunčiau savo pažįstamiems į Japoniją.“
O dabar esu būtent tame mieste – Tsuruga. Čia 1920 m. atplaukė laivas, atgabenęs našlaičius iš Vladivostoko uosto, 1940 m. iš to paties uosto plaukė bėgantys nuo karo žydai, kuriems konsulas Sugihara Kaune išdavė apie 6000 vizų. Dabar pakrantėje įrengtas Port of Humanity – Tsuruga Museum. Netoliese – burės pavidalo paminklas.
Pagrindinį pranešimą skaitė Japonų meno ir technikos muziejaus „Manggha“ direktorė Bogna Dziechciaruk-Maj. Tą muziejų Krokuvoje įkūrė kino režisierius Andrzejus Wajda. Paskutinį kartą lankiausi ten 2015 m. gruodį. Visai atsitiktinai muziejaus kavinėje sutikau Wajdą, pasikalbėjome. O netrukus pasiekė žinia apie jo mirtį…
Siena, gerianti vyną
Tokijo Hermes galerijoje apžiūrėjau Michelio Blazy instaliacijas. Į sportinį batą pripilta žemių, auga žolė, panaši į kanapes. Patiestas audeklas, ant kurio šliaužioja sraigės, palikdamos pėdsakus.
Bet mano dėmesį patraukė vyno taurė, pusiau įmūryta į sieną. Į ją nuolat įpilama vyno, kuris geriasi į sieną, plečiasi, palikdamas pajuodusio violeto spalvos aureolę. Ant grindų kampe rikiuojasi tušti vyno buteliai. Kas juos išgėrė? Siena.
Anderseno pasaka
Musachino universitete savo paskaitą „Žodis ir paveikslas“ pradėjau taip: „Varšuvoje lankau sporto klubą „Jatomi“. Po to būtinai užeinu į šalia esantį knygyną. Kartą žiūriu – stora knyga apie van Gogho gyvenimą. Perku. Kada aš ją įveiksiu? Daugiau kaip tūkstantis puslapių! Na, bent pirmą puslapį perskaityti reikia. Pradedu – koks netikėtumas! Ten rašoma, kad Vincentas dievino Anderseno pasaką „Motina“, pasakodavo tą istoriją kiekvienam sutiktam. Tuoj pat įsijungiau internetą – pasaka ilga, jaudinanti, liūdna. Toks įspūdis, kad ji man parašyta ir laukia iliustracijų.“
Žiūriu į studentus, sėdinčius salėje, prašau, kad pakeltų ranką, jei kuris žino tą pasaką. Nepakilo nė viena ranka…
Muziejus 52 aukšte
Mori muziejus įsikūręs 52 dangoraižio aukšte. Kadaise čia mačiau Ai Vei-Vei parodą... Šiuo metu vyksta teminė paroda „Kosmosas“. Bet vis dėlto didžiausia atrakcija – Tokijo panorama, matyti, kad tai miestas milžinas.
Pietauju su buvusiu direktorium Makito Hayashi, kuris 1992 m. surengė mano parodą galerijoje Seibu SEED hall. Vėliau dirbo Sezon muziejuje, kur pristatė Mikalojų Konstantiną Čiurlionį…
Daugiaveidė žuvis
Užeinu į Creation galeriją. Paroda be galo graži, skaidri, poetiška. Baltoje erdvėje kabo vien plonyčiai vielos rėmeliai, kai kurie sulankstyti. Pasitinka galerijos vadovė Makiko Odaka, kviečia į savo kabinetą. Ant stalo stovi ką tik pagamintas puodukas su mano piešiniu „Daugiaveidė žuvis“. Šios parodos atidarymas lapkričio 22 dieną – tai kasmetinis labdaros renginys.
Šiais metais pakviesta 170 dailininkų, dauguma jų japonai. Dailininkas atsiunčia grafinį projektą, tada gaminamas produktas, kurį pardavus gautos lėšos skiriamos arba Unicef fondui, arba nukentėjusiems nuo cunamio.
Kasmet pasirenkamas vis kitoks daiktas – laikrodukas, marškiniai, krepšys, lietsargis, batai, lėkštė, užrašų knygelės viršelis, vėduoklė ir t. t. Išleidžiamas katalogas. Dailininkai gauna po vieną autorinį egzempliorių.
Vakarienė su kiškiu ir kupranugariu
Shinkansen traukiniu iki Himeji, po to paprastu pasiekiu Tatsuną. Apžiūrėjęs istorinį miesto parką, apsilankęs sojos padažo gamykloje, einu skaityti paskaitos „Fotografija, koliažas, linija“. Profesorė Akiko Kasuya sako įžangos žodį, klausydamasis jaučiu begalinį, sakyčiau, labai lietuvišką jos nuoširdumą.
Aiškinu klausytojams kai kuriuos darbus. Pavyzdžiui, koliažo, kur iš namo balkono pasilenkęs žmogelis renka dūmus, kylančius iš bakūžių, idėja kilo, kai pamačiau Panevėžio dailės galerijos naują priestatą su keistu balkonu, primenančiu kunigo sakyklą. Aš įstačiau žmogelį, kuris pasilenkęs renka dūmų juostas iš aplinkinių medinių namelių…
Nupiešiau keletą didelių piešinių, papildančių mano pasakojimą. Po to visi keitėmės vizitinėmis kortelėmis. Žiūriu, ant vienos kiškis. Pasirodo, tai dailininkas. Paklausiau, kur galėčiau pamatyti jo darbus? Higashige Tomohiro atsinešė dėžę ir išėmė… kupranugario galvą. Po to ausuotą kiškio snukutį. Aš nustebęs sakau, kad prieš mėnesį meksikiečių studentams daviau užduotį sukurti plakatą lietuvių studento Lauryno Bareišos filmui „Kupranugaris“…
Popietės mankšta
Kyoto Technologijos instituto muziejuje pasitiko mano plakatų ekspozicinė siena. Manau, tai profesoriaus Seichi Namiki nuopelnas. Ekspozicinėse salėse – Man Ray’aus parodos įvairių šalių plakatuose.
Savo paskaitą apie plakato meną pradėjau nuo lietuviškojo, kurį sukūriau dar dirbdamas Vilniaus filharmonijoje. Rodydamas reprodukcijas, pasakojau sukūrimo ypatumus, atskleidžiau technines paslaptis.
Tarp klausytojų dominavo studentai. Mano vertėjo Adamo Ozogo balsas toks ramus, lygus tartum klebono, nekeista, kad pastebėjau besvyrančias galveles. Na, galvoju, taip negali būti.
Paprašiau, kad visi atsistotų, pakeltų ir nuleistų rankas, kartodami tai keletą kartų, pasakiau, kad užsiimu fitnesu ir tai labai pravartu. Po mankštos salėje linksmas pagyvėjimas. Pakeičiau paskaitos taktiką. Stovėjau arti jų, kiekvieną sakinį tardamas garsiai, lėtai, aiškiai. Tas padėjo. Jau nebesviro galvelės. Aš baigiau sakyti savo pamokslą.
Virš stalo
Kyoto restoranas Yoshida Ryoriten. Mano apsilankymo proga 12 meno kuratorių, kritikų, profesorių pakviesta iškilmingos vakarienės. Batai paliekami prie slenksčio, pasikeičiama kortelėmis. Prie žemo stalo padėtos pagalvėlės. Japonai įpratę sėdėti sunėrę kojas, bet ką daryti man? Atsiklaupiau tartum maldai, sakau, man taip patogiau. Restorano kelnerė atnešė žemą suoliuką. Dabar sėdžiu kaip ant kalno.
Vaišės čia prasideda alumi, vienas po kito atkeliauja japonų virtuvės patiekalai. Skanu, nors sunku pasakyti, ką valgai. Prof. Akiko Kasuya atnešė mano plakatų parodos Trakų pilyje katalogą ir siunčia iš rankų į rankas. Vakarienei baigiantis, meno kritikas Ozaki Tetsuya sako: „Paprastai plakatas priklauso taikomajai dailei, bet jūsų plakatai yra menas.“
Laiškai be adresato
Musachino universitete planuotoms pratyboms su studentais iš anksto nusiunčiau temas – „Iliustruotas laiškas motinai“ ir „Autoportretas“.
Žiūrinėju ant sienos išeksponuotus studentų darbus. Kviečiu pirmą studentę, kad papasakotų apie laišką. Ji laiške mamai dėkojanti už jos gerumą. Kita studentė sako neparašiusi jokio laiško, tik nupiešusi.
Trečia prisipažino nieko gero nenorinti rašyti motinai, todėl tą, ką parašė, užtepė, kad niekas neįskaitytų jos kaligrafinių ženklų. Akyse ašaros, žodžiai vos girdimi.
Kitų studentų laiškai atskleidžia dvasinio ryšio su motina trūkumą, skausmingus nutylėjimus. Salėje tyla. Lyg vyktų spektaklis, kuriame išreiškiami tikri jausmai, pergyvenimai, kančios. Šito nesitikėjau. Esu to spektaklio dalyvis.
Nezu muziejaus karalystėje
Šimtaprocentinė Japonija – Nezu muziejus. Didelė dalis lankytojų vilki nepaprasto grožio kimono. Maruyama Okyo (1733–1795) tapybos paroda – estetika, realizmas, grožis, erdvė. Motyvai – medžių šakos, kiškiai, paukščiai, kalnai, upeliai, žuvys…
Lankytojų veiduose begalinis giedrumas, laimė, ramybė. Muziejų supančiuose soduose begaliniai rudens atspalviai, vanduo, medžiai, takai, kuriais japonės eina į arbatos gėrimo ceremoniją. Svarstau, ar tai realybė, ar fotografija, kurios erdvėje vaikštau.
Van Goghas ir Gauguinas – realybė ir vaizduotė
Taip vadinosi paroda Tokijo Metropolitan muziejuje. Mano palydovui ir vertėjui Koichi Kuyamai pasiūlius ją aplankyti, sutikau su malonumu.
Šių dailininkų darbų esu matęs daug, bet įdomu juos išvysti tokiame tolimame krašte. Visų pirma, labai daug lankytojų. Paveikslus stebiu pro minios nugaras. Bet pats faktas, kad esu tokioje parodoje, suteikia naujų jėgų ir optimizmo.
Kitą dieną universitete klausiu studentų: „Kas jau buvote van Gogho ir Gauguino parodoje? Prašom pakelti ranką.“ Nė viena ranka nepakilo. Na, ir ką gi – Stasys pasakė pamokslą, o studentai prisiekė, kad parodą aplankys.
Ilganosių kautynės
Nihon Joshi Daigaku – moterų universitetas. Čia skaitysiu paskaitą apie iliustravimo meną. To susitikimo iniciatorė – japonų rašytoja Motoko Nakagava. Prieš paskaitą bendri pietūs, kiekvienas gauna dėžutę, kurioje sušiai, padažas, pagaliukai, arbata.
Paskaitos pradžioje pasakoju apie bendradarbiavimą su Vytaute Žilinskaite, rodau paveikslėlius knygai „Robotas ir Peteliškė“, pasakoju apie Vagos leidyklą.
Universiteto dėstytojai parengė siurprizą – performansą. Ant rankų užsimovę ilgas popierines nosis, improvizavo kautynes.
Aš savo pasakojimą papildžiau piešimu ir rašymu. Pavyzdžiui, ant vieno balto lapo užrašiau Panevėžio Petkevičaitės-Bitės bibliotekos adresą – siųskite ten naujametinius atvirukus, ir jie pateks į Stasio archyvą. Salėje pagyvėjimas. Įdomu, kiek atvirukų iš Japonijos atkeliaus į Panevėžį?
Klounai žydraakiai
Po paskaitos apie iliustracijos meną prie manęs prieina vienas klausytojas, duoda savo vizitinę kortelę – Masahiro Kawakami. Rodo fotografiją, kurioje du metaliniai veideliai – skulptūrėlės, kurias jis pagamino pagal mano plakatą.
Pirma mintis nemaloni – kodėl nepaprašė mano sutikimo? Nepažįstamasis klausia: Ar gavote. Aš per Vilanowo plakatų muziejaus kuratorę jums pasiunčiau prieš dvejus metus. Ne, negavau, pirmąkart matau. Kiek egzempliorių tokių skulptūrėlių atlikote? – klausiu. Atsako: Kokias šešias… Rašau laišką Magdai Kurpik. Ji atsako: Taip, turiu, užeikite…
Grįžęs užeinu. Du miniklouno veideliai – 4 cm aukščio – lyg bronziniai auskarai. Ypatumas tas, kad klounų akys žydros – įstatyti skaidrūs akmenėliai. Belieka tikėtis, kad tų klounų iš tikrųjų vos keli.
Štai tokia keista istorija. Ne tik klounai mėgsta krėsti pokštus.
Ouendan
Atvykęs apsistojau viešbutyje Mets Mejiro. Pavakare išgirdau pro langą keistus šūksnius, žvilgtelėjau – parkas. Ko gero, tai koks nors spektaklis. Einu.
Prie įėjimo į stadioną pamatau keturis jaunuolius. Vienas muša didžiulį būgną, kiti daro keistus rankų judesius, kartais visa gerkle šaukdami. Pertrauka, iš virdulio jie kažką geria ir vėl šaukia. Vienas vaikinas sėda kitam ant pečių, o šis bėga parko taku tolyn. Juos lydi trečias, aišku, visa gerkle šaukdamas. Likęs vienas jaunuolis gestikuliuoja rankomis.
Svarstau, gal paklausti, ką jie čia daro? Susikaupiu, prieinu. Vos suprantamai aiškina, kad mokosi Tokijo Vyrų mokykloje. Duodu savo užrašų knygelę, kur jau nupiešiau galvą, geriančią iš virdulio. Jis užrašo: OUENDAN. Pabrėžia, kad ir balsą gerą reikia turėti.
Nieko nesupratęs, viešbutyje įsijungiu internetą. Pasirodo, tai džiaugsmingas sporto sirgalių šūkis. Taigi, aš stebėjau japonų sporto sirgalių performansą.
Patikra
Finnair lėktuvas į Tokiją atskrido laiku. Jauna muitininkė atidžiai skaito mano deklaraciją ir prašo atidaryti lagaminą. Jos pirštinėtos rankos kilnoja marškinius, trumpikes, chalatą, kostiumą. Lagamino dugne gal dešimt katalogų iš naujausios mano parodos Trakų pilyje.
Apžiūrinėja neskubėdama. Viską sudeda atgal. Dar paima knygą „Giedanti gaidžio galva“. Žiūri iš vienos pusės, iš kitos, atverčia, pavarto, užverčia: Čia jūsų? Taip, mano.
