Jau daugiau kaip dvidešimt metų gyvenanti Vokietijoje, Lietuvoje baigusi – vaidybos, o Maince – fotografijos studijas, R. Pigagaitė tėvynėje – retas svečias. Nors dauguma menininkės kūrybinių projektų ir siejasi tiek su Lietuvos, tiek su gimtosios Varėnos garsinimu Europoje, o darbai pripažinti jau ir tarptautiniu mąstu, tačiau Lietuvos publikai iki 2013 metų jie buvo labiau pažįstami tik iš sklaidos spaudoje bei internete, o ne parodų ekspozicijų ar kūrybos pristatymų galerinėse erdvėse.
Ir tik prieš keletą metų, Kauno fotografijos galerijoje surengta pirmoji autorės retrospektyvinė paroda suteikė galimybę ne tik susipažinti su pačia menininke, bet ir išvysti originalius kitokios kokybės darbus. Pernai panašiu principu kaip ir Kaune, Šiaulių dailės galerijoje buvo taip pat eksponuotos R. Pigagaitės fotografijos, o šiemet – iki rugsėjo 12 dienos spėję apsilankyti fotografijos sąjungai priklausančioje „Prospekto“ galerijoje pagaliau ir Vilniaus miesto gyventojai bei svečiai galės išvysti menininkės darbus.
Parodos „Žmogus. Teatras. Portretas“ atidarymo metu pristatymo kalboje, R. Pigagaitė trumpai užsiminė ir apie nelengvą kelią ekspozijos pristatymų link gimtojoje šalyje.
„Galimybė eksponuoti savo darbus Lietuvoje ilgą laiką man nebuvo suteikta“, – atidarymo kalbos metu minėjo fotomenininkė. Pasak kūrėjos, šie „Prospekto“ galerijoje eksponuojami darbai sudaro jos retrospektyvinę autobiografinę parodą, kuri gali būti rodoma įvairiuose miestuose ir pristatoma žmonėms, kurie jos kūrybą anksčiau žinojo tik iš pasirodymų spaudoje. Ryškiausios personalinės parodos bei įvertinimai svetur, fotografijų ciklas „Mano miesto žmonės“, kuriame vaizduojami Varėnos gyventojai, pirmiausiai apkeliavęs Vokietiją, o tik vėliau, kai daugelis pozavusių žmonių jau buvo mirę, pagaliau atklydo ir iki pačios Varėnos. Akivaizdu, kad pripažinimą užsienyje autorė pelnė greičiau.
Kaip parodos atidarymo metu kalbėjo fotografė, ji tik atvykusi į Vokietiją netruko sulaukti ir pirmojo pasiūlymo rengti projektą, kurio metu reikėjo įamžinti vokiečių rašytojus. Svetur visuomenės dėmesio sulaukęs fotografijų ciklas greitai tapo tęstinis, o per ilgą laiką į jį buvo įtraukti ir garsiausi Lietuvos literatai, vienas jų ir visiems puikiai pažįstamas poetas bei vertėjas Antanas Jonynas. „Prieš penkioliką metų pradėjusi vokišką projektą, į jį dabar įtraukiu ir lietuvius“, – apie bandymus kūrybą sieti su gimtine parodos pristatymo metu kalbėjo autorė.
Inscenizuoti fotografijų siužetai, ryškūs personažai ir socialinės dokumentikos prieskonis menininkės darbams suteikia savito žavesio, o santykis su Lietuva ir kultūros institucijomis kelia aktualius klausimus ne tik apie vertinimo kriterijų skirtumus siaurose kultūrinėse terpėse, bet ir platesniame socialiniame kontekste.
