Žymusis 20 a. romanistas, Nobelio literatūros premijos laureatas Soulas Bellow mirė šių metų balandžio 5 dieną prie Bostono, savo namuose. Garsus žurnalas „The Paris Review“ savo pernykščiame 37-ajame numeryje paskelbė anksčiau įrašytą pokalbį su velioniu rašytoju. Kuo gi ypatingas buvo šis žmogus?
Gimė 1915 m. liepos 10 d. Kanadoje, Kvebeko provincijoje, žydo verslininko iš Peterburgo šeimoje. Rašytojo tėvai iš Rusijos į Kanadą emigravo 1913-aisiais. Tikroji rašytojo pavardė – Saliamonas Belousas. 1924 m. S. Bellow šeima įsikūrė Čikagoje. Rašytojas šio didmiesčio Rytų Europos žydų bendruomenėje užaugo, baigė Čikagos ir Nortvesterno universitetą, įgijo antropologijos ir sociologijos magistro laipsnį. Baigęs mokslus S. Bellow dirbo redaktoriumi įvairiose leidyklose, užsiėmė žurnalistine veikla. 1944–1945 m. tarnavo prekybiniame JAV laivyne. Dirbo antropologu Meksikoje, gyveno Nevados indėnų rezervate.

S. Bellow kūryba – dešimt romanų, trumpi pasakojimai, scenos veikalai, esė rinkiniai – viskas akivaizdžiai paveikta ir žydiškos patirties, ir kultūrinio Europos palikimo. Pasak vieno vokiečių kritiko, šis rašytojas sujungė senojo žemyno tradicijas su amerikiečių dvasinio gyvenimo vaisiais. Skepsio ir melancholijos paženklintuose romanuose jis vaizdavo „ir intelektualo priešinimąsi žmogiškosios egzistencijos pažeminimams, ir šviesaus žmogaus žinojimą apie dvasines oazes, kuriose įmanoma pailsėti“. Dienraščio „New York Times“ nekrologe tos oazės įvardijamos kaip knygos, knygos, knygos...

S. Bellow vaizdavo modernųjį, technokratinį pasaulį, negailėdamas kritikavo jį su ironijos kupinu humoru, stebėdamas, kaip griūva didžiosios socialinės ar religinės architektūros, o etika tampa antraeiliu dalyku.

Skaitytojams siūlome ištrauką iš minėto „The Paris Review“. Saulą Bellow kalbino Gordonas Lloydas Harperis

– Kai kurie kritikai priskiria Jus amerikietiško natūralizmo mokyklai, artimai Theodorui Dreizeriui. Ar Jūs manote esantis šios literatūrinės tradicijos atstovas?

– Manau, realizmo eiga 19 amžiuje dar tebėra vienas didžiausių modernios literatūros įvykių. T. Dreizeris buvo realistas, tačiau su tam tikromis genijaus savybėmis. Jo kūriniai buvo gremėzdiški, o mąstytojas T. Dreizeris – gana vidutiniškas. Tačiau T. Dreizeris pirminį kiekvieno žmogaus pojūtį išreiškia daug tobuliau nei bet kuris 20 amžiaus Amerikos rašytojas.

– Kokiais dar amerikiečių rašytojais domitės?

– Aš mėgstu Ernestą Hemingway, Williamą Faulknerį ir Scotą Fitzgeraldą. Man E. Hemingway yra žmogus, sukūręs ne tik reikšmingą meninį stilių, bet ir tam tikrą gyvenimo būdą, kuris buvo prie širdies net ir seniems patetiškiems džentelmenams. Tačiau E. Hemingway nebuvo didis romanistas. S. Fitzgeraldas man patinka labiau.

– Dabar pakalbėkime apie 19 amžiaus rusų literatūrą. Kas Jus žavi?

– Rusai turi charizminę jėgą. Jų tradicija leidžia jiems laisvai reikšti jausmus gamtai ir žmonėms. O mes paveldėjome gana ribotą ir sukaustytą požiūrį į emocijas, todėl privalome kurti atsižvelgdami į puritoniškus ir stoiškus suvaržymus. Mums trūksta rusiško atvirumo. Mūsų takas siauresnis.

– Kodėl sakote, kad nenorėtumėte kalbėti apie ankstyvuosius savo romanus ir kad dabar jaučiatės visai kitu žmogumi, nei buvote anksčiau?

– Kai rašiau savo pirmąsias knygas, dar buvau baikštus. Kaip rašytojas ir menininkas prisistatydamas pasauliui jutau neįveikiamą baimę. Turėjau rodyti savo sugebėjimus, pagarbą formaliems reikalavimams. Trumpiau tariant, nedrįsau parodyti, kas esu iš tiesų. Bet kai pradėjau rašyti romaną „Augie March“ („Ogis Marčas“), šių apribojimų atsisakiau. Manau, atsisakiau per daug ir nuėjau per toli – tačiau tuo metu jutau didžiulį atradimo jaudulį. Buvau išplėtęs savo laisvės ribas ir kaip emancipuotas plebėjas tuo piktnaudžiavau.

– Romano „Hercogas“ populiarumas turėjo pakeisti Jūsų gyvenimą. Kodėl jis iki šiol tebėra skaitomiausių knygų sąrašo pradžioje?

– Nesutinku su paplitusia nuomone: jeigu jau rašai bestselerį, vadinasi, išdavei savo pricipus arba pardavei sielą. Žinau, kad nemažai žmonių tuo šventai tiki. Manau, tokia nesuprantama knyga kaip „Hercogas“, pasirodžiusi aštuonių tūkstančių egzempliorių tiražu, turėjo tokią didelę paklausą dėl to, jog nesąmoningai sukėlė žmonių simpatijas. Iš daugybės gautų laiškų supratau, kad knygoje aprašyta daugeliui suprantama nemaloni situacija. „Hercogas“ ypač patraukė žydų kilmės skaitytojus – išsiskyrusiuosius, universitetų absolventus, pigių leidinių skaitytojus, tuos, kurie dar tikisi normaliai gyventi ir pan.

– Ar įsivaizduojate skaitytoją, kuriam rašote? Kokia ideali Jūsų auditorija?

– Rašydamas turiu omenyje mane suprantantį žmogų. Viliuosi anaiptol ne tobulo – dekartiško supratimo, tačiau bent apytikslio – žydiško. Taip pat noriu pajusti pritarimą. Tai žmogiška. Tačiau neturiu omeny jokio idealaus skaitytojo – tikrai ne. Suvokiu save kaip ekscentriką, kuris negali sutikti, kad jo ekscentriškumas ne visai suprantamas.

– Papasakokite apie vietas, kuriuose vyksta Jūsų kūrinių veiksmas – Čikaga, Niujorkas ir net Afrika. Kiek veiksmo aplinka yra svarbi kūriniui?

– Jūs pateikėte klausimą, į kurį nė vienas neatsakytų. Žmonės rašo realistiškai, tačiau nori sukurti veiksmui tokią aplinką, kurioje žmogaus elgsena taptų kuo nors ypatinga – o tai atskleidžia gyvenimo žavesį. Ką reiškia literatūra be šių dalykų? Charleso Dickenso Londonas niūrus, bet ir prabangus. Būtent realizmas nori sunaikinti šias ypatybes. Ir jeigu nori būti iki galo realistiškas – įterpi savo meninę erdvę į grėsmės zoną.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Devintasis teatro „Kitas kampas" sezonas kviečia improvizacijos pagalba keisti gyvenimą (1)

Šį rudenį devintąjį sezoną pradedantis vienintelis Lietuvoje profesionalus improvizacijos...

Bardų sostinėje Anykščiuose nusileido „Purpurinis vakaras" (2)

Vakar Anykščių Vyskupo skvere suskambę gitarų akordai paskelbė Nacionalinio bardų festivalio...

Dievo žodį turėtų girdėti visi – Lvove mišios yra laikomos ir gestų kalba (1)

Daugumai kurčiųjų ar silpnai girdinčiųjų pamaldos vyksta spengiančioje tyloje. Dvasininkas iš...

Aktorė N. Varnelytė: kadaise teko išprašyti draugę iš namų...

Profesionalus komedijos teatras „Domino“ pristato karščiausią rudens sezono naujieną –...

Buvusiame žiemgalių kariniame centre Tervetėje - tvirtovės šturmas

Latvijos Tervetės gyvenvietėje vyko didžiausia šalyje atkuriamosios istorijos šventė.

Top naujienos

Į populiarumo viršūnes braunasi primiršta šventė: išleidžia tūkstančius eurų (22)

Jei anksčiau prabangiausia šeimos švente buvo įvardijamos vestuvės , tai pastaruoju metu į...

Hobis tapo antrąja profesija (5)

Garsiausiame Pietų Dzūkijos turguje, veikiančiame Lazdijų rajono Veisiejų miesto pakraštyje,...

Orai: įspūdingą karštį nuplaus liūtys (1)

Panašu, kad šį savaitgalį vėl sulauksime panašios karščio kulminacijos kaip ir praėjusį:...

Laisvalaikio veikla lietuviui atnešė milijonus: atskleidė sėkmės formulę (22)

Vienas iš „ Vinted “ įkūrėjų Justas Janauskas , atsimindamas studijų laikus Vilniaus...

Sutemus į „Karklę“ sugūžėjo minios: konfiskuoja ir alkoholį, ir narkotikus papildyta 23:40 (71)

Penktadienio vidurdienį duris atvėrusio festivalio „ Karklė “ apsaugos darbuotojai nesnaudžia...

Ekspertai kai kuriuos Laisvės aikštės pertvarkos projektus pavadino isteriškais (23)

Dailės galerijoje aptarus 10 pateiktųjų projektų, kaip atnaujinti Laisvės aikštę ir jos...

Kai katės pervertina savo galimybės: bando įsirangyti į kelis kartus mažesnes vietas (8)

Yra vienas dalykas, kurį katės mėgsta daryti labiau nei valgyti ir tinginiauti - bandyti sutilpti...

Socialiniame tinkle paatviravo apie sekso metu patirtus sužalojimus (17)

Seksas turėtų būti malonus dalykas, bet kartais jis pasisuka priešinga linkme ir tampa…...

Šiltesni nei įprasta orai išsilaikys ne tik rugpjūtį, bet ir rugsėjį (11)

Pagal dabar turimą informaciją, ne tik rugpjūčio pabaiga, bet ir rugsėjo pradžia turėtų būti...

Joniškio rajone iš voljero pabėgo meška (75)

Penktadienį Joniškio rajone esančiame Kirnaičių kaime iš kavinėje „Plūgo broliai“ esančio...