P. Meškėla per gyvenimą eina vadovaudamasis svarbiausiomis vertybėmis – būti tikru ir neišduoti. „Neturi teisės šito pamiršti“, – įsitikinęs dainininkas. Nepamiršta jis to ir kaskart lipdamas į sceną su maestro Gintaru Rinkevičiumi ir jo vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (LVSO) bei kolegomis rokeriais Česlovu Gabaliu ir Jeronimu Miliumi.
Koncertas „Roko baladės“ – vienas populiariausių Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro ilgalaikių projektų, birželio 15 d. uždarys LVSO Vasaros festivalį Vilniaus paveikslų galerijos kiemelyje, kuris, panašu, ir šiemet bus sausakimšas.
– Povilai, roko muzika jus lydi nuo pirmųjų karjeros žingsnių. 1986–1991 m. buvote žymios roko grupės „Katedra“ vokalistas, vėliau įkūrėte savo roko grupę „Rojaus tūzai“. Kuo rokas jus patraukė, buvo artimas?
– Roko muzikoje viskas tikra, nepritempta, nuoširdu. Atsistoti ir rėkti arba kažką burti gali kiekvienas. Bet jis po tam tikro laiko ištirpsta visų rėkiančių minioje. Norint gerai atlikti roką, reikia turėti vidinės jėgos – ne tik balse, bet ir sieloje. Užsispyrimo. Čia žmonės viską daro iš širdies – tai yra jų sielos šauksmas. Tokia muzika yra išgyventa, išnešiota, subrandinta ir, svarbiausia, patikrinta laiko.
– Jau keletą metų maestro G. Rinkevičiaus kvietimu kartu su savo kolegomis Č. Gabaliu ir J. Miliumi dalyvaujate LVSO rengiamose „Roko baladėse“. Kaip scenoje sugyvena rokas ir klasikos muzikantai?
– Iš esmės roko muzika, kurią atliekame „Roko baladžių“ koncertuose, yra ta pati klasika. Jei ją būtų galėję išgirsti didieji kompozitoriai, tikrai pasakytų, kad per tam tikrą laiką ji įgaus savo svorį. Todėl šita muzika gali skambėti įvairiai – taip pat ir su simfoniniu orkestru.
Laikas eina, ir kuo toliau, tuo labiau mes sugrįžtame prie melodijos, harmonijos, energijos, atlikimo kokybės, tikrų išgyvenimų, nebijojimo „susidraskyti“ vardan kažko – tam, kad viskas būtų tikra. Tai yra labai svarbu. Nemėgstu daryti „tarp kitko“. Roko baladės turi skambėti – galingai ir netikėtai įdomiai. Pats tiesiogiai bendrauju su aranžuotojais, skambinu jiems, mes susitikinėjame, tariamės. Žodžiu, dalyvauju procese.
– Kuo jums svarbus bendradarbiavimas su LVSO?
– Turiu didelę laimę koncertuoti kartu su tokiais muzikos „monstrais“ kaip G. Rinkevičius ir jo vadovaujamas orkestras. Čia grojantys žmonės – ne šiaip, tarp kitko užėję, prisėdę ir išėję. Tai – jų gyvenimas. Jie – meno žmonės, profesionalai. Todėl jeigu tu būsi netikras, tave iš karto „išskaičiuos“.
Ateini į repeticiją ir žinai, kad už nugaros sėdi tavo kolegos, tavo draugai. Su daugeliu kartu mokiausi J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jeigu ateisiu dainuoti nepasiruošęs, pirmiausia tai bus nepagarba jiems. Orkestro muzikantai viską puikiai jaučia, jie visi yra gyvi ir labai, labai jautrūs žmonės. Jeigu matys, kad atsiduodu, tikrai paduos man ranką. O jei ateisiu tarp kitko – viskas. Tada esu dulkė ant bato, kurios nesimato.
– Atsakingas pasirengimas „Roko baladžių“ koncertams turbūt užima nemažai laiko?
– Tokiems koncertams ruošiuosi ne savaitę ir ne dvi. Žinodamas, kad bus naujos „Roko baladės“, pradedu naujai bręsti jau po Naujųjų. Ieškau kūrinių, noriu sudainuoti tai, kas man patinka, tuo pačiu – kas gali patikti publikai. Todėl reikia viską perleisti per save, išgyventi – aš turiu nukraujuoti. O tai trigubai sudėtingiau.
Iš niekur niekas neatsiranda. Jeigu stoviu scenoje su maestro G. Rinkevičiumi ir LVSO, reiškia, iki to nuėjau teisingą kelią, kad tai užsitarnaučiau. Todėl turiu didelę atsakomybę to nepamesti, nes man tai – labai brangūs dalykai. Nesimėtau draugyste. O draugystę tu visą laiką įrodai savo atsidavimu, nuoširdumu ir darbu.
– Esate vienas geriausių Lietuvos vokalistų, didžiojoje scenoje jau daugiau nei trisdešimt metų. Kokios vertybės buvo svarbiausios muzikiniame kelyje?
– Neišduoti. Žinoma, yra tam tikrų niuansų, kai turi būti lankstus. Bet yra esminiai dalykai, kurie išlieka. Negali pamiršti, kas tu ir su kuo tu. Muzikas kaip dailininkas – kiekvienas turi teptuką, drobę ir dažus, bet tapo jie visiškai skirtingai. Vienas „kabina“, kitas „nekabina“. Vieno paveikslas iš kitų išsiskiria, kito ne. Roko muzika man suteikia ir džiaugsmo, ir skausmo, ir liūdesio, bet kartu ir laimėjimų, stiprybės, jautrumo, įkvėpimo niekada nepasiduoti – viso to, kas susiję su normalaus, gyvo žmogaus supratimu apie jį supantį pasaulį.
– Kas labiausiai įkvepia, džiugina šiandien?
– Pavasaris, kai pas mane atskrenda daugybė paukščių. Prie studijos esu prisikabinęs daug inkilų, tai čia tokie reikalai vyksta! Taip pat, kai mano tulpės sužydi. Šiemet buvau pasodinęs apie 140 tulpių. Dabar važiuosiu, nusipirksiu ir pasodinsiu dar 200 sodinukų – kad visiems būtų gražu kitą pavasarį! Aš – čia. Tokios mano šventės.
