Mėgstantis kūrybinę vienatvę vilnietis režisierius Nerijus Petrokas jau tapo Panevėžio muzikinio teatro neatsiejama dalimi. Dvidešimt spektaklių įvairiuose Lietuvos teatruose režisavęs menininkas sako, kad visada reikia dairytis į aplinką, į kokį ąsotį ką pilti, o tada jau rinktis ką statyti.
Šitaip ketverius metus besidairydamas mūsų mieste, jausdamas, kad Muzikinio teatro kolektyvas stiprėja, N.Petrokas nutarė žiūrovams pateikti vieną gražiausių klasikinių operečių „Grafaitė Marica“. Sakoma, kad jų siužetai vienodi, vis tie patys meilės trikampiai, bet jų pilnas ir mūsų gyvenimas, o naujų muzikinių prasmių galima atrasti kiekviename veikale. „Senvagė“ paprašė režisierių atsakyti į keletą klausimų.

Kodėl pasirinkote operetę „Grafaitė Marica“? Kokių sunkumų sukėlė šis veikalas? Ką jis reiškia Panevėžio muzikinio teatro trupei?

– Manau, kad kiekvieno teatro svajonė savo repertuare turėti Imrės Kalmano operetę „Grafaitė Marica“. Ne išimtis būtų ir Panevėžio muzikinis teatras, nes apie šio kūrinio pastatymą su teatro vadovybe buvo kalbama jau gana seniai. Susiklosčius palankioms aplinkybėms įgyvendinome šį sumanymą.

Kiekvienas kūrybinis procesas, ypač teatro srityje, visais laikais susiduria su tam tikrais sunkumais. Pirmiausia reikia surasti arba išsiugdyti atlikėjus, kurie sugebėtų įgyvendinti statytojų keliamus kūrybinius ir interpretacinius uždavinius, juos pagal savo suvokimą paversti meninėmis vertybėmis. Teatro, o ypač muzikinio, spektaklių pastatymai reikalauja nemažų išlaidų, nuo jų priklauso ir galimybė pasikviesti aukštesnio lygio atlikėjus, statytojus, kokybiškiau įgyvendinti spektaklių scenografijos ir kostiumų techninį atlikimą. Šie dalykai tiesiogiai lemia bendrą spektaklio meninį lygį. Dar būtų galima kalbėti apie apšvietimo, įgarsinimo ir kitų techninių priemonių kokybę.

Taigi man norėjosi įgyvendinti šios operetės libreto savąjį sceninį variantą, be to, malonu, kad bendradarbiauti galimybę rado Austrijos scenografas Friederis Kleinas. Su juo esame pastatę ne vieną spektaklį, tarp jų – ir operetę „Grafaitė Marica“ Klaipėdos muzikiniame teatre. Tačiau vėl bandėme kūrybiškai naujai įprasminti šį klasikinio žanro kūrinį, iš atlikėjų reikalaujantį meninės brandos. Tai puiki galimybė jaunam teatro kolektyvui ir toliau plėtoti savo profesinį meistriškumą.

Spektaklyje yra modernumo. Ką manote apie klasiką ir moderną? Kaip tai gali derėti klasikinėje operetėje?

– Nemėgstu modernumo dėl modernumo arba, kaip sakoma, „kasyti ausį priešinga ranka“. Manau, kad šiuolaikinis požiūris yra būtinas į bet kokį teatrinio žanro kūrinį, ir nesvarbu, ar jis būtų klasikinis, ar šiuolaikinis. Kiekvienas kūrėjas turi teisę ir galimybę pagal savo sampratą, dvasinę pasaulėjautą pasirinkti tą kūrinio interpretacijos formą, kuri labiausiai atitinka jo meninius, idėjinius siekius, kriterijus, požiūrį į kultūrines vertybes ir kt.

Nemažą, o gal net pagrindinę įtaką šiam pasirinkimui turi menininko kaip asmenybės kūrybinis mentalitetas, profesionalumas, estetinis skonis. Savo kūryboje visada siekiu ne tiek sujaukti žiūrovų mintis, dvasinę būseną, kiek pasidalinti įvairiais nūdienos būties išgyvenimais, kurie spektaklio vyksmo kūrybiniame procese surezonuotų į dvasinio praturtėjimo katarsį tarp atlikėjų ir žiūrovų. Ir man tai nėra vien tik skambūs žodžiai. Tai tiesiog kasdienio gyvenimo aksioma, be jos, mano manymu, menininko kūrybinis egzistavimas tampa beprasmis.

Ką galėtumėte pasakyti apie Panevėžio muzikinio teatro kolektyvą, apie solistų trupę?

– Be abejonės, šio teatro tiek meniniai kolektyvai, tiek solistų trupė, tiek techninis ir administracinis personalas yra labai jauni ir drauge unikalūs, nes Lietuvoje nėra kito tokio panašaus Muzikinio teatro, kuris būtų finansuojamas iš savivaldybės biudžeto ir beveik visa solistų trupė dirbtų pagal kontraktą. Tai yra pažangu, netgi, sakyčiau, europietiška, bet sukelia papildomų rūpesčių teatro administracijai organizuojant repeticijas, sprendžiant teatro repertuaro problemas.

Ar turite kokių sąsajų su Panevėžiu? Kokių paskatų vedinas sutikote dirbti mūsų Muzikiniame teatre?

– Mano tėvelis mokėsi Panevėžyje, nes gimė netoliese – Ūtos kaime. Panevėžyje jis ir susipažino su mano mama, ji taip pat mokėsi šiame mieste. Vėliau Panevėžyje įsikūrė mano seneliai iš tėvelio pusės, mamytės brolis. Iki šiol šiame mieste tebegyvena tetos, pusbroliai, pusseserės ir kiti giminaičiai. O kadangi aš pats gimiau Anykščiuose, Panevėžys man buvo artimiausias didmiestis, su kuriuo susiję nemažai vaikystės prisiminimų. Ypač pasakiška būdavo keliauti iš Anykščių į Panevėžį siauruoju traukinuku, vadinamu siauruku.

Galbūt todėl, kad šis miestas man dvasiškai artimas, nedvejodamas priėmiau Muzikinio teatro vadovo Vidmanto Kapučinsko kvietimą bendradarbiauti. Be to, viliojo galimybė viską pradėti lyg iš naujo, prisidėti prie profesionalaus Muzikinio teatro kūrimosi. Juolab kad buvo sudarytos puikios sąlygos kūrybinei saviraiškai, galimybė kviesti jaunus atlikėjus. Nors buvo materialinių nepriteklių, manau, kad pirmaisiais savo pastatymais nenuvylėme žiūrovų. Apie tai, matyt, byloja ir publikos gausa, jos reakcija į rodomus teatro spektaklius.

Koks, jūsų akimis, yra Panevėžio kultūrinis gyvenimas? Gal galite nors truputį palyginti su kitais miestais, išvardinti mūsų privalumus ir trūkumus?

– Dėl nepaprastai didelio užimtumo, deja, neturėjau galimybės įsigilinti į miesto kultūrinį gyvenimą, todėl būtų sunku ką nors išskirti ar lyginti su kitais miestais. Galiu pasakyti tik viena: Panevėžio miesto geografinė padėtis yra gera, todėl jis gali imtis kultūrinės sklaidos misijos visam regionui.

Papasakokite apie save, savo veiklą, pomėgius.

– Esu iš tų, kurie nelabai mėgsta apie save kalbėti ir vengia viešumo. Aštuonioliktus metus dirbu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Operos katedros vedėju. Nemažai metų dirbu ir šios akademijos Kauno fakultete. Įvairiuose Lietuvos teatruose pastačiau per dvidešimt spektaklių. O mano anketinius duomenis galima rasti internete.

Mėgstu kūrybinę vienatvę, sportuoju, muzikuoju, filmuoju (montuoju), vairuoju, irkluoju... Nemedžioju, nežūklauju, nes, kaip sakė poetas Justinas Marcinkevičius, mylėti gamtą yra daug geresnių būdų. Taigi aistrų daug, nes esu cholerikas, sangvinikas, melancholikas, flegmatikas... Bet paslapčių lyg ir daugiau... Neieškau tamsos, visada stengiuosi atsisukti į šviesą. Arba... šviesti, kad išnyktų tamsa. Juk nėra tamsos, yra tik šviesos nebuvimas...

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Mirė britų mokslinės fantastikos rašytojas B. Aldissas

Vienas produktyviausių ir įtakingiausių XX amžiaus mokslinės fantastikos rašytojų Brianas...

Raudondvario dvaras virto muzikų rezidencija (1)

Visą savaitę Raudondvario dvare reziduos 8 kompozitoriai ir 6 akordeonistai iš Malaizijos, Kinijos,...

„Sostinės dienų" naujovė – renginiai netikėtoje ir vis labiau atrandamoje Vilniaus erdvėje

Didžiausia staigmena, jog šiemet ši erdvė nusidrieks vienoje patraukliausių miesto teritorijų...

Apie lietuvišką teatrą ir jo jaunatį „Sirenose"

Rugsėjo ir spalio sandūroje sostinei tradiciškai pagyvėjus nuo Vilniaus tarptautinio teatro...

„Purpurinis vakaras“ aidėjo netikėtais duetais ir lietumi (3)

Vladas Bagdonas ir Kristina Kazlauskaitė , Gediminas Storpirštis ir Raminta Naujanytė Bjelle,...

Top naujienos

Orai: paskutinį vasaros savaitgalį – šioks toks pagerėjimas (6)

Antroje savaitės pusėje orai bus vėjuotesni, vieną šalies pusę lietus merks labiau nei kitą....

Liūdna žinia: L. Lekavičius dėl traumos priverstas praleisti Europos čempionatą (90)

Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad per rungtynes su Islandija Lukas Lekavičius patyrė sunkesnę...

Individualių statybininkų įkainiai priartėjo prie įmonių tarifų (193)

Būsto rinkos aktyvumas didina statybininkų darbo įkainius. Nors individualiai dirbantys meistrai...

Metė gerai apmokamą darbą Škotijoje ir grįžo į Lietuvą: nežinau, kur žmonės mato tiek negatyvo (197)

Agnė Butautaitė iš emigracijos grįžo pernai ir iškart ėmėsi veikti – Panevėžio centre,...

Atsarginį variantą jau paruošęs D. Adomaitis pyko: taip ir įvyksta kvailos traumos (19)

Sausakimšoje „Šiaulių“ arenoje Lietuvos rinktinė be didesnio vargo 84:62 susitvarkė su...

Be susižeidusio L. Lekavičiaus likusi Lietuvos rinktinė pranoko Islandiją (220)

Europos čempionatui besirengianti Lietuvos krepšinio rinktinė kontrolinėse rungtynėse Šiauliuose...

Jaunasis filosofas įvardijo, ko trūksta šiuolaikinei kartai (32)

Klasikinių mokslų magistro studijas Kembridže ( Jungtinė Karalystė ) su pagyrimu baigęs ir šiuo...

Nustebsite pamatę: dizaineris sukūrė išskirtinius vandens mylėtojų kostiumus (6)

Žmonėms, kuriems vanduo, jūros bangos ir smėlis yra visas gyvenimas, mados dizaineris Thomas...

Įspūdingomis asmenukėmis išgarsėjęs vaikinas visose savo nuotraukose slepia žinutę vienam žmogui (4)

Natūralu, kad tėvai paprastai nerimauja, kai jų vaikams tenka vykti į užsienį. Tad norėdamas...

Šį bruožą turintys žmonės labiau linkę į neištikimybę (21)

Visi, kurie būna neištikimi savo antrajai pusei, turi vieną bendrą bruožą. Tokią išvada...