Susirinkusiems teatro ir kino aktorius prisipažino, kad knygos skaitymuose turėjusios dalyvauti kolegės aktorės Gabija Jaraminaitė ir Aldona Vilutytė surado jį Nidos miškuose ir atsivedė perskaityti blogojo berniuko vaidmenį.
Vienas pagrindinių knygos veikėjų kaip ir Andrius – aktorius. Kas šio personažo prototipas, rašytoja A. Anra neišduoda. „Viskas, ką rašiau apie mus, – netiesa. Viskas, ką rašiau apie mus, – švenčiausia tiesa, – paslaptingai sako itin asmenišką antrąją knygą išleidusi rašytoja. Knygą iliustravo dailininkė Jolanta Kyzikaitė.
Aneta ir vėl žaidžia pavadinimais. Po „Katino Temzėje“ ir pjesės „Bestija žydromis akimis“ – „Paleistuvės“. Greičiausiai būtent taip skaitytojai trumpins ilgą Anetos knygos pavadinimą. O kas nors galbūt pamanys, jog tai – erotinis ar net pornografinis romanas.
„Paleistuvės – nuo žodžio „paleisti“, o ne vien nuo „paleistuvė“, kuris nuolat kartojasi antrojoje knygos dalyje“, – sako rašytoja ir priduria, kad naujoji jos knyga – itin asmeniška, švelni ir liūdna.
Aneta prisipažįsta ypač į antrąją knygos dalį sudėjusi savo sapnus, prisiminimus, netgi žinutes, kurias jai rašė stipriai mylėtas vyras. „Tai istorija apie aistros, geismo ir meilės vandenyną, persmelkta nuojauta, kad jis gali pavirsti į mažą drumzliną balutę“, – sako knygos autorė.
Niurnbergo mergelės įvaizdis – viduramžių kankinimo spintos, į kurias grūsdavo paleistuves, nusidėjėles – atsirado Vilniuje, Pilies gatvės kiemelyje. Viename iš jo butų Aneta gyveno su mylimuoju.
„Jame jaučiausi ir laiminga, ir kalta tuo pačiu metu, – atskleidžia ji. – Žinojau, kad turiu paleisti, turiu tapti paleistuve – moterimi, kuri paleidžia, nes laimė tėra laikina iliuzija. Esu prieraiši, man sunku trenkti durimis. Juk norisi tikėti, kad tikrai tave mylės visą gyvenimą, kad tavęs ieškojo visus praeitus savo gyvenimus, kad tikrai esi vyrui, kuris tave myli, visas gyvenimas...“
Nidoje, „In Vino“ terasoje, knyga pristatyta neatsitiktinai. Didžioji dalis jos čia praėjusią vasarą ir parašyta. „Žiūrėdama į marias išbraukiau septynis kitus pabaigos variantus, – prisimena Aneta. – Dienomis čia nebūdavo žmonių, sėdėdavau viena prie kompiuterio, o marių, kopų ir jūros deivės man padėjo. Mergina, praėjusią vasarą dirbusi ten padavėja, neseniai man priminė, ką išgirdusi, kai vieną dieną atnešė kavą – „Eglut, aš sugalvojau pabaigą!“
Ilgai galvota „Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“ pabaiga nepaliks abejingų. „Draugų klausiu, kaip knyga baigiasi? Visi jie man atsakė skirtingai, džiaugiuosi dėl to. Nors kartais atrodo, kad pabaiga gyvenime niekas nesibaigia. Nematomi siūlai mus suriša tarpžvaigždinėse galaktikose ir niekaip neišsipainiosi, kad ir kokia paleistuvė būtum“, – sako naująją savo knygą skaitytojams pristačiusi A. Anra.
