Mintimis apie festivalio pokyčius, sprendimus sudarant renginio programą bei reikšmingą Kauno valstybinio choro vaidmenį pasidalino atstovas viešiesiems ryšiams bei choro narys Rimantas Klevečka: „Vienas svarbiausių festivalio aspektų yra įvairovė: muzikos stilių, žanrų, epochų, atlikėjų, koncertams parenkamų erdvių. Publikai siekiama pristatyti aukščiausios prabos muziką ir atlikėjus, užtikrinti, kad festivalyje apsilankęs klausytojas būtų maloniai nustebintas, išsineštų ne tik malonius įspūdžius, bet ir norą sugrįžti, apsilankyti kituose festivalio renginiuose“.

Anot R. Klevečkos, nepaprastai marga šių metų festivalio programa dar kartą sukvies įvairių muzikos žanrų klausytojus, o besiplečiantis festivalio žemėlapis suteiks galimybę išgirsti muziką ir tolimesnėse Lietuvos vietose.

– Pradėkime nuo Kauno valstybinio choro indėlio. Šių metų festivalyje atliksite nemažai sakralinės muzikos kūrinių. Ar buvo planuota pabrėžti religinę tematiką?

– Galbūt nederėtų sakyti, jog rengiant festivalį būta išankstinės nuostatos ar ketinimo programoje pabrėžti sakralinės muzikos aspektą. Manyčiau, jog kūrinių gausą tiesiog pasąmoningai lemia centrinė festivalio erdvė – senasis Pažaislio kamaldulių eremas, kuris yra įstabi religinio meno – architektūros, sieninės tapybos, stiuko lipdybos, dailės – sintezė. Tokioje erdvėje, itin atitinkančioje šios muzikos turinį ir dvasią, sakralieji kūriniai labiausiai atsiskleidžia ir įtaigiausiai veikia klausytoją.

– Tačiau Vakarų Europos meno tradicijoje krikščionybei tenka ypatinga vieta, o chorinių kūrinių religine tematika labai daug. Galbūt dėl to jie ir šiandien išlieka populiarūs?

– Krikščionybės tradicija išties yra neatsiejama Europos kultūrinio identiteto dalis. Nesvarbu, kurią meno šaką – architektūrą, dailę, literatūrą ar muziką – bepaimtume. Nebūtų klaida teigti, kad bažnytinėje muzikoje glūdi ir polifoninės chorinės muzikos šaknys. Tiek Viduramžių, tiek garsiųjų Renesanso polifoninės vokalinės muzikos kūrėjų Giovannio Pierluigio da Palestrinos , Claudio Monteverdi, Tomo Luis de Victoria, Thomo Tallio ir kitų kūriniuose dažnai naudotos grigališkojo choralo melodijos.

Rimantas Klevečka

Net ir gerokai vėlesnių epochų kompozitoriai, kūrę visiškai kitokio pobūdžio muziką, kaip didieji operos metrai Giuseppe Verdi, Giaccomo Puccini, savo kūryboje vis dėlto skyrė dėmesį ir sakralinės muzikos žanrams. Abejonių nekelia tai, kad religinės tematikos kūrinių gausa, o taip pat žanrų, epochų įvairovė nulemia tai, kad chorinės muzikos kolektyvų repertuaruose šios tematikos kūrinių nestinga.

– Paminėjote didžiuosius operų kūrėjus. Būtent atidarymo koncerte skambės gražiausi šio žanro numeriai. Tuo tarpu festivalio uždarymui parinktas Giacomo Puccinio sakraliosios muzikos opusas – mišios – žada rimtį. Kodėl pasirinktas toks didelis kontrastas tarp atidarymo bei uždarymo koncertų?

– Festivalis – tai ištisa muzikinė vasara, todėl stengiamasi, kad jame kaip ir kiekvieną vasarą Lietuvoje nestigtų permainų ir kontrastų. Kita vertus, pažvelgus giliau, tarp atidarymo ir uždarymo koncertų galima įžvelgti ne tik kontrastą, bet ir reikšmingų sąsajų. Atidarymo koncertas skirtas didiesiems operos meistrams ir įspūdingiausioms jų kūrybos ištraukoms. Festivaliui baigiantis, ir vėl skambės G. Puccinio muzika, tačiau ne garsiosios operų ištraukos, bet „Messa di Gloria“.

Svarbiausiąjį sakralinės muzikos žanrą – mišias atstovaujantis kūrinys yra vienas iš nedaugelio operos grando kūryboje skirtas religinei tematikai. Žvelgiant į G. Puccinio biografiją, galima teigti, jog rašydamas „Messa di Gloria“, muzikas tartum tarė simbolinį „sudie“ iš kartos į kartą Puccinių šeimoje, kurios nariai ėjo bažnyčios vargonininkų ir kapelmeisterių pareigas, perduotai bažnytinės muzikos puoselėjimo tradicijai ir drąsiai žengė į visiškai naują – operos pasaulį.

– Pakalbėkime apie kūrinį, kuris choro repertuare jau daugelį metų – Carlo Orffo „Carmina Burana“. Jį choras atliks viename festivalio koncertų. Kodėl pasirinktas būtent šis, o ne kuris nors kitas kūrinys? Juk choro repertuaro mastas – tiesiog fenomenalus.

– „Carmina Burana“ Kauno filharmonijoje skambės jau įsibėgėjus festivaliui, patį vidurvasarį. Ko gero sunku būtų surasti kūrinį, kuris savo turiniu ir išraiška labiau atitiktų vasaros nuotaiką. Klajojančių viduramžių poetų tekstų pagrindu parašyta kantata – tarytum siautulinga Joninių naktis, kviečianti nepraleisti progos džiaugtis gyvenimu, šmaikščiai ir atlaidžiai apdainuojanti žmogiškosios prigimties silpnybes. Iš tiesų, „Carmina Burana“ choro repertuare jau yra ilgus metus, tačiau kiekvieną sykį imtis atlikti šį kūrinį skatina entuziazmas, su kuriuo jį atlieka choristai ir pasitinka publika.

Pažaislio vienuolynas

– Vienas iš choro koncertų bus skirtas Žolinių šventei. Kokią muziką choras atliks šio koncerto metu?

– Žolinė – pati iškilmingiausia kasmet festivalį svetingai priimančio Pažaislio vienuolyno šventė, atlaidai, kurie kiekvienais metais sutraukia vis gausesnį būrį kauniečių ir miesto svečių. Vertėtų prisiminti tai, kad prieškariu Pažaislio šventovėje vykstantys atlaidai, panašiai kaip Vilniaus Aušros Vartuose, Šiluvoje ar Žemaičių Kalvarijoje, tęsdavosi aštuondienį, o ir šiandien didžiausia bažnyčios brangenybe laikomas Dievo Motinos paveikslas savo malonėmis garsėjo toli už Pažaislio ir Kauno ribų.

Labai norėtųsi, kad šis Pažaislio, kaip išskirtinės sakralios vietos, garsas nesumenktų, o tik stiprėtų. Siekiama, kad festivalis prie to taip pat prisidėtų. Šventiniam koncertui pasirinkta gana įvairi sakralinės muzikos programa, kurioje skambės tiek lietuvių, tiek ir užsienio kompozitorių kūriniai.

– Ar esama bendros temos, jungiančios pasirinktus kūrinius?

Visus juos vienija Švč. Mergelės Marijos asmenyje reiškiama pagarba tam, kas niekuomet nekinta, nepriklauso nuo pažiūrų skirtybių ir yra svarbiausia – dvasios kilnumui, motinystės grožiui. Rengiat Žolinių koncerto programą, prieš akis visuomet iškyla margaspalvės šią dieną į bažnyčią nešamos puokštės, suskintos iš besibaigiančios vasaros pievų ir darželių, o taip pat Pažaislio Dievo Motinos paveikslas, kuriame talentinga nežinomų meistrų ranka Švč. Mergelę Mariją ir Kūdikėlį apsupo barokiškai įmantriu gėlių ir žolynų vainiku. Stengiamasi, kad ir koncerto programoje atliekami įvairių kompozitorių ir epochų kūriniai, skirti švč. Mergelei Marijai, sudarytų ne mažiau įspūdingą muzikinę pynę.

– Kauno valstybinis choras – neatsiejama festivalio dalis. Turbūt sunku būtu įsivaizduoti festivalį be kolektyvo, kuris šį vieną reikšmingiausių Lietuvos kultūrinių įvykių lydi nuo pirmųjų akordų. Kas lemia tokią ilgai trunkančią, reikšmingą bei gražią partnerystę?

– Keletas dalykų. Visų pirma, choro meno vadovas ir dirigentas Petras Bingelis yra vienas iš tų, kurie stovėjo prie šio festivalio ištakų, buvo vienas iš jo iniciatorių, todėl net ir praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų yra ne mažiau suinteresuotas, kad festivalis gyvuotų, plėstų savo geografiją, sudomintų vis daugiau atlikėjų tiek iš Lietuvos, tiek ir iš užsienio šalių.

Antra, Kauno choro kūrybinėje veikloje nuo pat kolektyvo įkūrimo didelis dėmesys skiriamas stambios formos kūrinių, kurie paprastai parenkami festivalio atidarymo ir uždarymo koncertams, atlikimui. Taigi choras yra tas sambūris, kuris geriausiai atitinka rengėjų lūkesčius ir yra pajėgus realizuoti jų sumanymus. Galiausiai, Pažaislio festivalis neabejotinai yra tapęs neatskiriama ir reikšminga Kauno miesto ir regiono muzikinės kultūros peizažo dalimi, todėl būtų sunkiai įsivaizduojamas be vieno iš didžiausių profesionalių muzikos kolektyvų mieste dalyvavimo.

– Festivaliui jau 22 metai. Skaičius išties nemažas turint omenyje tai, jog mūsų šalis tokia jauna. Kas, Jūsų nuomone, festivalyje nuo jo pradžios pasikeitė labiausiai?

– Geografija. Ji ir toliau plečiasi. Siekiama klausytojus pakviesti į vis kitas, netradicines koncertų erdves, priminti apie kai kada nepelnytai primirštus architektūros paminklus, atkreipti dėmesį į poreikį atidžiau saugoti ir globoti šias meno ir kultūros vertybes. Štai ir šių metų festivalio renginiai kvies ne tik į amžių tėkmės neišdildoma barokine elegancija žavintį Pažaislį, bet ir į tyliai Nemuno krante rymantį kuklų lietuviškos gotikos perlą – Zapyškio bažnyčią.

Rimantas Klevečka

Džiugu, kad vis dažniau festivalis užklysta ir į atgimstančius dvarus, alsuojančius didikų būties praeitimi. Net keletas koncertų pakvies stabtelėti prie vieno iš tarpukario Laikinosios sostinės simbolių – Kauno kariliono, kuris taip pat tarytum kyla iš apsnūdimo ir tampa svarbus modernaus Kauno muzikiniame ir kultūriniame gyvenime. Vis daugiau dėmesio skiriama regionų muzikinei kultūrai – į festivalio koncertus vis dažniau stengiamasi pakviesti ne tik Kauno, bet nedidelių vietovių gyventojus.

– Su kiekvienais metais kyla ir festivalio meninis lygis. To nebūtų įmanoma pasiekti neužsibrėžiant tam tikrų uždavinių. Galbūt žinote, ką festivalio organizatoriai akcentuoja labiausiai?

– Festivalį stengiamasi susieti su tais metais minimais Lietuvos kultūrai, istorijai reikšmingais įvykiais. Pavyzdžiui, šių metų festivalyje keletas renginių glaudžiai siejasi su minimu Reformacijos 500 metų jubiliejumi, stengtasi pabrėžti šio įvykio svarbą Lietuvos istorijai, taip pat ir muzikinei kultūrai.

Kadangi festivalis yra vienas iškiliausių kultūrinių Lietuvos projektų ir lyginamas su geriausiais Europos festivaliais, stengtasi stiprinti renginio tarptautinį pobūdį, pakviesti dalyvauti atlikėjus iš įvairių šalių. Manytina, kad tai pavyksta sėkmingai įgyvendinti, tačiau, kaip žinia, tobulėjimui ir naujiems iššūkiams ribų niekuomet nėra.

– Pabaigai norėčiau užduoti dar vieną klausimą, kurio atsakymas mane intriguoja jau kurį laiką: ar būtų galima Pažaislio muzikos festivalį pavadinti lietuviškąja Jungtinėje Karalystėje vykstančio BBC Proms festivalio versija?

– Iš tiesų, būtų galima įžvelgti ne vieną bendrą šių muzikinių įvykių bruožą. Kaip ir Pažaislio festivalis, BBC Proms vyksta vasaros sezono metu ir trunka aštuonias savaites, nepasiriboja tradicinėmis koncertų vietomis, visų pirma, Karališkąja Alberto koncertų sale, koncertai taip pat rengiami parkuose įvairiose Didžiosios Britanijos vietose.

Kaip ir Pažaislio festivalis Lietuvoje, taip ir BBC Proms yra vienas reikšmingiausių metų muzikinių įvykių Britanijoje. Įdomu tai, kad britiškojo festivalio pradžia siejama su 18 a. viduryje Londono miesto soduose pradėtais rengti koncertais, o svarbiausioji Pažaislio festivalio „koncertų salė“, kurioje festivalis visuomet atveria savo duris klausytojams ir tradiciškai palydi vasarą, tai pat yra erdvė po atviru dangumi – Didysis Pažaislio vienuolyno kiemas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI