Be to, ilgą laiką teatro scenoje moterys iš viso nebuvo pageidaujamos. Esant tokiam nusistatymui nebuvo kur dingti, - vyrai turėjo vilktis sukneles. Šaindien šios istorijos tampa puikiais siužetais filmams. Vis dėlto, kaip jaučiasi ir ką papasakoti apie tokią patirtį scenoje gali patys solistai?

Rafailas Karpis:

 - Ar kada nors buvai susimąstęs, kodėl kompozitoriai kai kurias moteriškas roles parašo vyriškam balsui, ar atvirkščiai?

 - Pradėkime nuo pradžių: susikūrus operos žanrui, visas partijas atlikdavo tik vyrai. Jiems buvo rašomos ir vyriškos, ir moteriškos operos partijos. Žanrui besivystant, į jį buvo įtrauktos ir moterys kaip dainininkės. Dabar priešingos lyties vaidmenys dažniausiai yra skiriami tam, kad pabrėžtų tam tikras komiškas arba antgamtines personažų savybes. Man įsimintiniausias atvejis – virėja iš S. Prokofjevo operos „Meilė trims apelsinams“, – ją dainuoja bosas, žemiausias vyriškas balsas. Tai tiesiog būdas, kuriuo kompozitorius kuria personažą, o toliau seka režisieriaus bei dainininko darbas bei pastangos kaip įmanoma taikliau materializuoti kompozitoriaus užmačias ir sukurti iš tiesų įdomų personažą.

Rafailas Karpis

 - Šį kartą dainuoji vyrui parašytą moterišką personažą, vėl atverstą vyru! Su kokiais keblumais susiduri?

 - Raganos personažas operoje „Joukas ir Gretutė“ yra interpretuojamas universaliai, jį gali dainuoti tiek vyras, tiek moteris. Paskutiniu metu šį personažą dažniau kuria vyrai. Tesitūriškai jis nesudaro didelių sunkumų ir parašytas patogiai tiek mecosopranui, tiek tenorui.

Personažas charakteringas ir savo ruožtu reikalauja charakteringo, ne lyrinio vokalo. Prisipažinsiu, man tai labai imponuoja, - labai mėgstu ieškoti savyje įvairiausių spalvų tam, kad galėčiau sukurti kuo įsimintinesnį personažą.

Esu sukūres Gyvatės vaidmenį operoje „Mažasis princas“. Manau, kad publikai tikrai nėra sunku priimti tokius personažus, kadangi jie yra kuriami be jokios intrigą kelian
ios potekstės. Juolab, kad ši tradicija vyrauja jau ne vieną amžių. Beje, ne tik operoje bet ir dramos teatre.

Viktoras Gerasimovas:

 - Kas sunku ir įdomu atliekant moterišką vaidmenį?

 - Dėl to ir įdomu, kad sunku! Pirmą kartą gavus tokį vaidmenį išsigąsti, bet tai tave ir patraukia, - juk tau ta erdvė nepriklauso. Sunkiausia tai, jog turi nemažai išsiaiškinti, gilintis, bendrauti tokiomis temomis, kurios iki tol niekada nebuvo tau sudrumstusios ramybės. Galų gale viskas sugula į pasąmonę ir tampa organiška. Suvoki, ką daro vyrai ir imi to scenoje atsisakyti. Galbūt rezultate tai iš tiesų atrodo moteriškiau. Vėliau sudėtinga tampa vaikščioti su batais ant platformų... Bet šiais laikais tą iš tiesų daro ir vyrai.

Visos šios transformacijos man, kaip teatro artistui, yra patrauklu. Niekada nemaišau teatro ir gyvenimo, gatvėmis taip persirengęs nevaikštau (šypsosi), - tai žaidimai, skirti teatrui, ten jie ir lieka.

Jei kalbėtume apie diskomfortą... Visiškai nekompleksuoju ir nesijaučiu nepatogiai. Nesu kažkoks moteriškų vaidmenų atlikėjas. Pasaulyje tokių yra daug ir jie puikiai tai daro. Žinau, jog mano patirtis nedidelė, bet tikrai bus įsimenanti.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (9)