Neteigiantis ir neneigiantis, laukiantis ir puolantis, besijuokiantis, sarkastiškas, atgailaujantis, stebintis, komentuojantis ir rėkiantis, nors neišleidžia nė garselio, tik dūmų kamuolius, papsėdamas pypkę... Nežinau, ar čia apibūdinau tapytojo Raimondo Gailiūno personažus, ar jį patį, nuo ryto iki vakaro nesitraukiantį nuo drobių studijoje, įkurtoje viename Rokiškio daugiabučių.
Nedaug menininkų šiandien savo kūrybai renkasi „nepatogias“, nekomerciškas socialines temas. Raimondas Galiūnas tai daro su jam būdingu budistišku atkaklumu. Puikiai žinodamas, kad Lietuvoje savo darbų neparduos, jei netapys gražių paveikslų, derančių prie interjero, vis tiek užsispyręs „konspektuoja“ gyvenimą. Tokį, koks jis yra, nei pasaldintą, nei pagražintą.
Iš R. Gailiūno paveikslų plūstanti spalvų lavina įsuka į gyvenimo verpetą. Daugelį tai glumina, pribloškia, net išgąsdina, bet vis tiek nusėda žiūrovų sąmonėje, patinka tai jiems ar ne. Toks jo tapybos poveikis.
Į dailininką, netrumpai klaidžiojusį gyvenimo klystkeliais, aplinkiniai žiūri per padidinamąjį stiklą, tos praeities atspindžių ieškodami menininko kūryboje. „Ne aš mečiau alkoholį, jis mane metė ir nežinau, kada vėl suras“, – sako tapytojas, neatgailaudamas, nemėgindamas pasirodyti geresnis negu yra, neslėpdamas, kad prieš 20 metų buvęs pijokas (taip jis pats vadina save). Nepaprastai intensyviai ir aistringai dirbantį dailininką kritikai pripažino geriausiu 2013 metų „ArtVilniaus“ mugės autoriumi.
Jis yra stebėtojas, komentatorius, reporteris, fiksuotojas, bet visai ne piktas, kaip atrodo tiems, kurie, tikėtina, jo paveiksluose atpažino save ir pašiurpo, kad pavaizduoti tokie negražūs.
Nesijaudinkime. Palinkėkime vieni kitiems ramybės. Tikintieji tai daro bene kiekvieną sekmadienį. Ar tikrai linkime visiems ramybės, ar tik ištariame žodžius, kuriuos reikia sakyti, kai vaidiname gyvenimo spektaklį? Jei darome tai nuoširdžiai, palinkėkime ramybės ir menininkui, kuris mato ne tik drugelį ant gėlytės, bet ir paukštį, pasisotinantį tuo drugeliu, mato ne tik raudonus mažylio skruostus ir ne tik tą mažylį pražudžiusį išgamą, bet ir to išgamos baimę, sutrikimą ir neviltį...
Palinkėkime ramybės vaikui, išgamai, politikui, Užkalniui ir Lidl pirkėjui. Visiems. Be jokios ironijos.
„Rašyk ką nori, aš vis tiek be komplikacijų ir destrukcijos nieko daugiau neįnešiu“, – sako Gailiūnas, su kuriuo apie kūrybą būtų galima šnekėtis ne valandomis, bet ištisomis paromis. Komplikuota kartais būna ir kūrybinė jo kasdienybė, kai pabaigta drobė nė iš tolo neprimena pirminio jos varianto. „Aš jį paneigiau, – sako dailininkas, visiškai pertapęs potencialiam pirkėjui patikusį darbą. – Jis buvo netikras.“
Taip atsiranda raudona dėmė „Piktuko“ ausyje, nes, anot autoriausm, „be jos jis negirdėjo“, ar čiupačiupsas kūdikėlio, spinduliuojančio gailiūnišką išraišką, rankytėje, nes „viskas juk iš tos vaikystės ateina“. Tos komplikuotos paieškos ir destrukcija veda dailininką tobulumo link.
