Programos „Aš esu hibridas“ filmai – tikros, bet neįvykusios istorijos

Praėjusiais metais „Kino pavasaryje“ sėkmingai startavusi nauja filmų programa „Aš esu hibridas“ ir šiemet papildys festivalį. Programoje – net septynios unikalios hibridinės juostos, skirtingos dokumentikos ir fikcijos jungtys, kviečiančios iš naujo permąstyti kino ir tikrovės santykį.
Kadras iš filmo "Dangus dreba, žemė bijo, o dvi akys - ne seserys"
© "Kino pavasario" nuotr.

Antrą kartą sudarytos festivalio programos tikslas – pristatyti naujausius ir įdomiausius, vienoje kino formoje neišsitenkančius filmus. Hibridiniai filmai jungia dokumentinio ir vaidybinio kino rūšis, pasitelkdami skirtingas taktikas: keisdami įprastus stilius, neapibrėždami, kas yra tikra, o kas – išgalvota. Kiekvienas šios programos filmas savitai varijuoja vaidybinio ir dokumentinio kino ribose, sukurdamas unikalią hibridinio kino apibrėžtį.

„Mums pasirodė svarbu sudaryti programą, kuri daugiau dėmesio skirtų kino formai. Tai ir meistrų, ir naujų režisierių kūriniai, kurie drąsiai ieško originalios formos papasakoti sumanytą istoriją, perteikti tikrus įvykius ar realių žmonių gyvenimo atkarpas“, – apie programos „Aš esu hibridas“ tęstinumą pasakoja jos sudarytoja Mantė Valiūnaitė.

Nors visi šios programos filmai neabejotinai verti žiūrovų susitikimo kino salėje, M. Valiūnaitė išskiria keturis filmus favoritus.

Kadras iš filmo "Hiustonai, mes turime problemą"
Kadras iš filmo "Hiustonai, mes turime problemą"
© "Kino pavasario" nuotr.

S. Žižekas: „Nors visa tai ir neįvyko, tai yra tiesa“

Vienas jų – slovėnų režisieriaus Žigos Virco mockumentary žanro pasakojimas apie Šaltojo karo erą, kosmoso lenktynes, misiją į mėnulį ir visas su šiais reiškiniais susijusias konspiracijos teorijas. Filme „Hiustonai, mes turime problemą!“ („Houston, We Have a Problem!“) dokumentiniu stiliumi perrašoma to meto Jugoslavijos ir Amerikos santykių istorija. Tačiau čia minimi faktai – išgalvoti, taip sukuriant naratyvą, dar vieną konspiracijos teoriją, apie kurią garsusis filosofijos chuliganas Slavojus Žižekas teigia, kad „net jei viskas yra falsifikuota, tai vis dėlto pasako labai daug apie mūsų socialinę tikrovę, kurioje gyvename“.

Naktinis Varšuvos gyvenimas

Labai gyvas ir veržlus jauno lenkų režisieriaus Michalo Marczako atmosferinis dokumentinis filmas „Visos nemiegotos naktys“ (orig. „Wszystkie nieprzespane noce“, angl. „All These Sleepless Nights“) pasakoja apie naująjį Berlyną – Varšuvą. Dėmesio centre – tikri veikėjai, jų bemiegės naktys ir vakarėliai, kurie šiek tiek primena Vilniaus naktinį gyvenimą.

Kadras iš filmo "Visos nemiegotos naktys"
Kadras iš filmo "Visos nemiegotos naktys"
© "Kino pavasario" nuotr.

Kas čia neįprasto? Režisieriaus iš anksto numatyta istorija susipina su realiais įvykiais ir jausmais. Marczako tikslas – subtiliai atskleisti susiformavusią naująją kartą Varšuvoje, kurią ir jos kūrėją teskiria vos dešimt metų. Kamera seka paskui nenuilstančius dvidešimtmečius: rūkančius, besibučiuojančius, šokančius, klajojančius savo miesto gatvėmis. Režisierius meistriškai atskleidžia, ką šiai kartai iš tikro reiškia būti nubudusiai, kai visi kiti, atrodo, giliai įmigę.

Jano Nemeco tariama autobiografija

Dar vienas, šįkart komiškas tikrovės persidengimas su fikcija vaizduojamas čekų kino meistro, Naujosios bangos režisieriaus Jano Nemeco naujausiame filme „Vilkas iš Karališkojo vynuogyno gatvės“ (orig. „Vlk z Kralovskych Vinohrad“, angl. „The Wolf from Royal Vineyard Street“).

Kadras iš filmo "Vilkas iš Karališkojo vynuogyno gatvės"
Kadras iš filmo "Vilkas iš Karališkojo vynuogyno gatvės"
© "Kino pavasario" nuotr.

Čia tikri režisieriaus gyvenimo faktai ir asmenybės nenutrūkstamai jungiasi su išgalvotomis. Tokiu būdu sukuriamas tariamai autobiografinis filmas, susidedantis iš komiškų įvykių, nutikusių Kanų, Karlovi Varų festivaliuose, kelionių metu ar kasdienybėje.

Tikri veikėjai ir išgalvotas scenarijus

Geografiškai labiausiai nutolęs šios programos filmas – italų Tizzos Covi ir Rainerio Frimmerio pasakojimas „Ponas Visata“ („Mister Universo“). Jauki ir šviesi juosta pasakoja apie cirko artistą, liūtų dresuotoją, kuris praranda savo sėkmės talismaną ir išvyksta ieškoti buvusio Pono Visatos, kad šis suteiktų jam naują.

Kadras iš filmo "Ponas Visata"
Kadras iš filmo "Ponas Visata"
© "Kino pavasario" nuotr.

Tikri cirko darbuotojai, vaidinantys patys save, ir išgalvotas scenarijus – hibridinio filmo elementai, kurie padeda skleistis nuostabiam pasakojimui apie sėkmės paieškas, gražią bendruomenę ir dinamiškus santykius jos viduje.

Festivalio programoje „Aš esu hibridas“ taip pat bus galima išvysti Fredo Kelemano (režisieriaus Belos Tarro filmo „Turino arklys“ operatorius) filmą-triptiką „Sarajevo sielvarto dainos“ („Sarajevo Songs of Woe“, rež. Fred Keleman), susidedantį iš trijų pasakojimų apie gyvenimą Sarajeve; ypatingą Beno Riverso filmą poetišku pavadinimu „Dangus dreba, Žemė bijo, o dvi akys – ne seserys“ („The Sky Trembles and The Earth Is Afraid, and the Two Eyes Are Not Brothers“), peržengiantį filmo apie filmą statusą ir kuriantį savitą pasaulį iš dokumentikos, fikcijos ir pasakėčios; intymų ir jautrų psichoterapijos seansą, į kurį kviečia lenkų režisieriaus Pawelo Lozinski filmas apie komplikuotus motinos ir dukters santykius „Net neįsivaizduoji, kaip Tave myliu“ (orig. „Nawet nie wiesz, jak bardzo Cię kocham“, angl. „You Have No Idea, How Much I Love You“).

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Kultūra

Kas gali užgožti J. Adamonytės Melisandą? (3)

Kovo 22, 24, 26 dienomis į Vilniaus kongresų rūmus grįžta ne tik išskirtinis Vilnius City Operos spektaklis, bet ir jo ryškiausia žvaigždė, Londono Karališkajame teatre ir muzikos gurmanų aukštai vertinamame Zalcburgo festivalyje ne kartą pasirodžiusi solistė. Tai – Jurgita Adamonytė, Claude'o Debussy „Pelėjo ir Melisandos“ premjerose sužavėjusi tiek žiūrovus, tiek kritikus, už šį vaidmenį nominuota Auksiniams scenos kryžiams.

Kompozitorius G. Kuprevičius pašiurpo įsiklausęs į politikų balsus: norėjau stvertis butelio (108)

Kompozitorius Giedrius Kuprevičius parengė specialią radijo laidą, skirtą Lietuvos politikų kalbėjimui. „Labai svarbu, kas sėdi aukštose kėdėse ir kaip jie kalba. Iš kalbos gali suprasti, kokią valdžią išsirinkome“, – apie tai jis prabilo per Vilniaus knygų mugės „Muzikos salėje“ vykusią diskusiją „Ar nužudyta klasikinė muzika?“.

„Knygų šalis“ atsiradusi iš asmenybių alkio ir įkvėpimo troškulio (1)

Vilniaus knygų mugėje šiemet jau 15-tą kartą įsikūrė „Knygų šalis“ ir kūrybinė studija „Tu gali sukurti knygą“. Idėjos autorė ir visos „Knygų šalies“ variklis, knygų dailininkė Sigutė Chlebinskaitė kasmet pakviečia visus ne tik atrasti knygos grožį, jos formų įvairovę, kurti savo knygas, bet ir susitikti su pasaulinio garso knygų dailininkais bei iliustruotojais.

„Nuo lietaus pažliugęs takas... Betgi čia – vaikelio kapas!..“ Vaikų poeziją ištiko mirtis? mėgėjiškos poezijos pavyzdžiai – perskaityti būtina (51)

Kodėl vaikų knygų lentynoje taip maža poezijos knygų? Kodėl lietuvių poezija vaikams vegetuoja? Kodėl nesusidarė tokios poezijos mokykla? – į šiuos klausimus mėginta atsakyti per Vilniaus knygų mugėje vykusį pokalbį.

Japonijoje pristatyta naujausia kultinio rašytojo H. Murakami knyga (1)

Penktadienį, vasario 24 dieną, knygynuose visoje Japonijoje buvo kaip niekada triukšminga – minios norėjo tapti pirmaisiais, įsigijusiais naujausią tiek gimtinėje, tiek visame pasaulyje puikiai žinomo rašytojo Haruki Murakami knygą.
OKT teatras

PO LEDU
2017 vasario 27 d. 19.00 val.

MIRANDA
2017 vasario 28 d. 19.00 val.
„Labiausiai džiaugčiausi, jei spektaklį pamatytų mūsų tėvų karta. Būtų mano valia, jų kartos žmonėms dalinčiau nemokamus kvietimus“, – paklaustas apie Oskaro Koršunovo režisuoto spektaklio „Apvalytieji“ publiką, atsakė Gremo vaidmenį kuriantis Kęstutis Cicėnas. Užsienio kritikų pripažinimo festivalyje Ispanijoje sulaukusių aktorių laukia dvi akistatos su lietuviška publika – jau vasario 15 d. Vilniuje bei balandžio 12 d. Kaune. Artėjant spektakliams kalbamės su aktoriumi K. Cicėnu.
Aktorius Kęstutis Cicėnas: „Apvalytuosius“ būtina pamatyti vyresniąjai kartai
2017 vasario 10 d.