Režisierius savo šlovingą kelią pradėjo 1954 metais su filmu „Karta“ (lenk. „Pokolenie“), kuris buvo sukurtas iš karto po to, kai režisierius pabaigė savo studijas Lodzės kino mokykloje. Sulaukęs nemenkos sėkmės, A. Wajda ryžosi dar dviems svarbiems savo karjeroje ir visai lenkų kinematografijai darbams – 1956 metais pasirodžiusiam „Kanalui“ (lenk. „Kanał“) ir po dvejų metų dienos šviesą išvydusiam „Pelenai ir deimantas“ (lenk. „Popiól i diament“). Šie filmai iškėlė režisierių į padanges, o pastarajame sužibėjęs Zbigniewas Cybulskis tapo savo kartos dievaičiu ir savotišku lenkų Jamesu Deanu.
Vėliau režisierius taip pat turėjo labai įtemtą darbotvarkę. Jis septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje sukūrė net vienuolika filmų, tarp kurių jau kultiniais tapusius filmus „Musių medžioklė“ (lenk. „Polowanie na muchy“) ir „Viskas pardavimui“ (lenk. „Wsystko na sprzedaż“).
Tačiau bene svarbiausiu A. Wajdos pasiekimu tapo juosta „Žmogus iš geležies“ (lenk. Czlowiek z żelaza“), kurioje buvo papasakota istorija apie lenkišką streiką. Ši stipri socialinė drama, kurioje pasirodo net ir pats būsimas Lenkijos prezidentas Lechas Wałęsa, Kanų kino festivalyje iškovojo Auksinę palmės šakelę. Juosta taip pat buvo nominuota ir JAV kino meno ir mokslo akademijai geriausio užsienio filmo kategorijoje.
2000-aisiais metais A. Wajda nusipelnė ir garbingo Oskaro, kuris buvo įteiktas už jo nuopelnus pasauliniam kinui. Tačiau be šio Oskaro ir dar keturių kitų nominacijų, režisierius per visą savo ilgą karjerą buvo iškovojęs dešimtis kitų apdovanojimų, tarp kurių Berlyno kino festivalio apdovanojimai ir Cezaris.
Paskutiniu režisieriaus filmu tapo 2013 m. pasirodęs biografinis filmas „Valensa. Žmogus iš vilties“ (lenk. „Wałęsa. Człowiek z nadziei“) apie jo draugą, buvusį Lenkijos prezidentą Lechą Wałęsa.
Prisimindami šį puikų kino kūrėją, pristatome Jums penkis svarbiausius režisieriaus karjeros darbus, kurie ilgus metus mus džiugins ir neleis užmiršti šios svarbios kino asmenybės.
„Pelenai ir deimantas“ (lenk. „Popiół i diament“), 1958 m.
Sunki ir labai tikroviškai perteikta paskutiniųjų Antrojo pasaulinio karo dienų situacija, kurioje režisierius A. Wajda sugebėjo parodyti, kokie negailestingi gali būti jo tėvynainiai. Filmas iš karto tapo hitu savo šalyje, tačiau po kelių savaičių rodymo dėl cenzūros filmas turėjo būti permontuotas. Žinoma, režisierius sugebėjo permontuoti taip, kad pagrindinė žinutė apie komunistinės partijos blogį, kurią nešė ši juosta, nebūtų užkliudyta.
Siužeto epicentre atsiduria patyręs ir garbingas Pasipriešinimo dalyvis, studentas Maciekas (akt. Zbigniewas Cybulskis), kuris gauna itin svarbią misiją – nugalabyti labai aukštas pareigas užimantį komunistą. Bet dėl klaidos, vaikinas nužudo niekuo dėtus paprastus darbininkus. Po šio fiasko, jam ir jo partneriui tenka slapstytis...
„Musių medžioklė“ (lenk. „Polowanie na muchy“), 1969 m.
Vieno iškiliausių lenkų prozaikų, eseistų ir dramaturgų, Januszo Głowackio knygos motyvais sukurta komedija 1969 metais pretendavo į pagrindinį Kanų kino festivalio prizą – Auksinę palmės šakelę. Juostoje meistriškai perteikta rodomų laikų atmosfera ir žmonių gyvenimo būdas. Išjuokiama beveik viskas, kas buvo būdinga tais laikais, kai žmonės turėjo galvoti, ką sako.
Filmas pasakoja apie kuklų knygyno darbuotoją Vladeką, kuris namuose jaučiasi kaip mazgotė dėl savo žmonos ir uošvienės dominavimo. Tačiau jo kantrybė irgi turi ribas. Vieną vakarą Vlodekas sako, kad eina nusipirkti cigarečių, tačiau tuo pačiu planuoja visam laikui palikti šiuos namus, kuriuose karaliauja dvi moterys. Išėjus į gatvę, jo gyvenimas visiškai pasikeičia, kai jis sutinka jauną ir labai gražią polonistikos studentę Ireną.
„Pažadėtoji žemė“ (lenk. „Ziema obiecana“), 1974 m.
Žinomo lenkų rašytojo Władysław Stanisław Reymont knygos motyvais sukurta istorinė drama, kuri turi net tris versijas. Pirmoji – net 179 minučių trukmės originalioji versija, už kurią režisierius A. Wajda buvo nominuotas Oskarui geriausio užsienio filmo kategorijoje. Šis filmas taip pat pelnė daugelį kitų apdovanojimų, tarp kurių ir Maskvos kino festivalio pagrindinį prizą.
Siužetinė filmo linija sukasi aplink tris jaunus žmones – vokiečių komersantą Maksą Baumą, žydų kilmės biržos maklerį Moricą Beltą ir lenkų bajorą Karolį Boroveckį. Trys vyrai pasiryžta mieste įkurti didžiausią audimo fabriką, kuriam nebus lygių. Tačiau viskas pakrypsta šiek tiek kitokia linkme, nei jie suplanavo.
„Damos iš Vilkos“ (lenk. „Panny z Wilka“), 1979 m.
Oskarui geriausio užsienio filmo kategorijoje nominuota 1979 metų psichologinė A. Wajdos drama apie prieškarinę Lenkiją, pasakoja apie keturiasdešimtmetį Viktorą Rubeną, kuris neįstengia padėti savo jaunystės draugėms, kurios švaisto savo gyvenimą įstrigusios Vilkos miestelyje. Tai problematiškų ir nelaimingų moterų likimai, kurie kartu paveikia ir pagrindinį herojų, kuris galiausiai suvokia karčią realybę ir senatvės baimę.
„Žmogus iš geležies“ (lenk. Czlowiek z żelaza“), 1981 m.
Iškiliausias ir itin svarbus Lenkijai filmas, pasakojantis apie šalies permainas ir kovą už laisvę. Tai antroji žymios A. Wajdos trilogijos dalis, kuri tapo tiesioginiu 1976 metų filmo pratęsimu. Filmo veiksmas vyksta 1980 metais po žymių rugpjūčio mėnesio įvykių, kurie kardinaliai pakeitė lenkų įsitikinimus dėl geresnio rytojaus. Juostos metu iškeliama iki padangių „Solidarność“, kurios lyderis Lechas Wałęsa vėliau tapo šalies prezidentu.
Filmo istorija sukasi aplink žurnalistą Vinkelį, kuris gauna įsakymą padaryti kompromituojantį reportažą apie darbininką ir aktyvų streiko komiteto veikėją Maciejų Tomčiką (pagrindinio „Žmogaus iš marmuro“ herojaus sūnus). Dėka tokio temos ir labai kruopščiai paruošto istorijos pateikimo, pirmą kartą Lenkijos kino istorijoje filmas pelnė pagrindinį Kanų kino festivalio prizą.
Taip pat verta pamatyti ir šiuos filmus: „Katynė“ (lenk. „Katyń“), 2007 m., „Dantonas“ (lenk. „Danton“), 1983 m., „Kerštas“ (lenk. Zemsta“), 2002 m., „Meilės įvykių kronika“ (lenk. „Kronika wypadków miłosnych“), 1985 m.
