– Kaip ir kada atsidūrėte choro studijoje?
Viktorija: Nuo pat darželio pas privačius mokytojus lankiau dainavimą. Būdama 2 ar 3 klasėje, pastūmėta mamos išbandyti save (ne dėl to, kad labai pati būčiau norėjusi), nuėjau į atranką ir gana lengvai patekau į chorą.
Kamilė: Mano istorija buvo tokia, jog aš nuo mažumės grojau smuiku. Mama norėjo, kad dainuočiau, pažinojo choro studijos vadovą A. Celiešių, todėl ir nuvedė į jo studiją.
Paulius: Į chorą patekau būdamas dar 1 klasėje. Mano mama taip pat pažinojo vadovą. Lengvai praėjau atranką ir dainavau čia iki 4 klasės. Vėliau išėjau, dar kartą grįžau, padainavau ir vėl išėjau, nes vis pritrūkdavau laiko. Šiuo metu taip pat nuosekliai nelankau, bet vis viena pakviečia dainuoti spektakliuose.
Viktorija: Ir džiugu, - bent turime chore vaikinų balsų.
– Ar pirmiau pradėjote dalyvauti „bohemiečių“ spektakliuose, ar apie juos sužinojote?
Viktorija: Sužinojau dar prieš nueidama dainuoti. Jau nuo pirmųjų „Bohemos“ spektaklių apie juos girdėjau, tokius vardus, kaip Asmik Grigorian, Edgaras Montvidas. Pati tuomet nebuvau mačiusi, bet žinojau, kad spektaklyje dalyvavo kolegos ir Ąžuoliuko ir Liepaičių.
Kamilė: Aš sužinojau apie „bohemiečius“ iš tėvų, tuomet jie ėjo į „Svynio Todo“ spektaklį. Už tai buvau labai susidomėjusi, kai sužinojau, kad dalyvausime „Bohemoje“.
Paulius: Aš irgi sužinojau iš tėvų, kai mama ėjo žiūrėti kažkurio iš pirmųjų spektaklių.
Viktorija: Tai buvo taip novatoriška. Nebuvo įmanoma nesužinoti.
– Taigi, pirmasis jūsų spektaklis ir buvo „Bohema“?
Viktorija, Kamilė: Taip, tuomet ji buvo rodoma „Siemens“ arenoje. Buvo labai nerealus jausmas sužinoti, kad teks dirbti su tokiais žmonėmis.
Kamilė: Tai buvo visiškai kitoks darbas, nei iki tol.
Viktorija: Net repetuojant Kongresų rūmuose jau buvo malonu, nes režisierė Dalia Ibelhauptaitė atrado su mumis visiškai kitokį ryšį. Atrodytų ir vyresnis, ir autoritetingas žmogus, bet su mumis ji bendraudavo visiškai kitaip, nei bet kas kitas, \sakytum lygiaverčiai. Viskas buvo taip paprasta, aišku.
Kamilė: Tada viskas paliko labai didelį įspūdį ir grimas, ir kostiumai, ir dekoracijos. Režisierė, dirigentas, - jie buvo labai šilti žmonės, tai buvo visiškai kitas lygis, kitas bendravimas.
Viktorija: Atsimenu, kaip užkulisiuose sugavom ir nusifotografavome su Juozu Statkevičiumi. Iš šio žmogaus tokia šiluma sklinda!
Tokie momentai tave priverčia suprasti, kad daugiausiai pasiekę žmonės yra šilčiausi ir paprasčiausi. O tą, artisto gyvenime, suprasti yra labai svarbu. Už kitus viršesniu jaustis gali tik tuomet, kai iš tiesų toks esi, bet kai tą suvoki, automatiškai tampi paprastesniu, tau nebereikia nieko įrodyti. Tu tiesiog bendrauji ir atrandi bendrus sprendimus.
Paulius: Aš tuomet „Bohemoje“ nesudalyvavau, bet prisijungiau prie visų „Verteryje“, buvo taip pat smagu ir galiu tik pritarti viskam, ką merginos jau pasakė.
– Kuriame Vilnius City Operos spektaklyje jums dalyvauti smagiausia?
Viktorija: Gal „Verteryje“... Iš tiesų labai sunku būtų kurį nors vieną išskirti, nes jie visi mums yra svarbūs kaip skirtingos patirtys, vaidmenys. Visai kitaip išsiskiria „Jonas ir Greta“, nes jį kuriant jau ir mano pačios suvokimas apie šį pasaulį, šią profesiją pasikeitęs buvo. Be to, ir mūsų vaidmuo šitame spektaklyje žymiai didesnis, užsimezgė ir dar glaudesnis ryšys su visa kūrybine komanda, nes tai buvo jauni kūrėjai. Tokie dalykai palieka tik gerus atsiminimus.
Kamilė: Man labai įstrigo „Verteris“: nuostabaus grožio muzika, kostiumai, tada ir Edgaru Montvidu labai susižavėjome, grįžusios namo klausydavomės operos arijų. Scenoje kas kartą susigalvodavome naujų siužeto linijų, kažką vis kitaip darydavome. Viskas buvo taip nauja.
Paulius: Man labiausiai įsiminė „Jonas ir Greta“, atsimenu, kai tik sužinojau, kokią operą statys, pamaniau, kad tai bus dar vienas tradicinis spektaklis vaikams. Todėl buvau labai nustebintas kitokios interpretacijos, be to, buvo smagu, jog gavome daug dalyvauti visame kūrybos procese. Buvo tikrai įdomu.
Kamilė: Manau, kad būtent šio pastatymo metu iš tiesų visi labai pamilome tą darbą.
Kokį įsimintiniausią įvykį bet kurio spektaklio metu prisimenate?
Viktorija: Piktas dėdė Stumbras „Bohemoje“ ir pykstančios choro moterys, kad jis pyksta ant vaikų (visi juokiasi). Taip, tada jis atrodė labai piktas, bet dabar, kai mano pačios požiūris į darbą yra pasikeitęs ir esu tapusi didžiausia mūsų grupės žiežula, kuriai visada reikia ramybės ir susikaupimo, - pilnai jį suprantu.
Kamilė: Po pasivaikščiojimo per saldumynus „Jone ir Gretos“ esu grįžusi namo subraižytomis kojomis.
Paulius: Taip, tai – įdomus skausmo būdas (visi juokiasi).
Viktorija: Yra buvę tikrai visko, ir dainavimo klaidų. Kad ir aš, esu per „Verterį“ finaliniame chore, kurį dainuojame iš užkulisių per anksti įstojus dainuoti. Buvo labai nesmagu, bet visi labai nuramino.
Paulius: Paskutiniuose „Jono ir Gretos“ spektakliuose režisierius man davė naują užduotį, - finale dar išbėgti ir pulti solistus. Kiti kolegos taip greitai neprisitaikė prie pakeitimų ir labai įnirtingai bandė mane stabdyti, taip aš kliuvau ir gana garsiai griuvau. Buvo labai nesmagu, bet dar nesmagiau buvo po to su skaudančia koja „laimingai“ per finalą šokinėti. (juokiasi)
Kamilė: Ir dar! Po paskutinio „Jono ir Gretos“ spektaklio režisieriaus asistentės paklausėme, ar galime pasiimti likusius saldainius. Ji leido ir mes visi subėgome klykdami, rėkdami į sceną, kai kurie dar su kostiumais, aš iš viso su šukomis plaukuose, ir staiga pasirodo, kad dar ne visi žiūrovai išėjo! Buvom pati geriausia spektaklio idėjos iliustracija...
– Kurie solistai labiausiai yra įsiminę?
Viktorija: Visi. Aš pati esu abiturientė ir renkuosi panašų kelią, nenoriu prisišnekėti, bet tikiuosi, jog vieną dieną ir aš išaugsiu į vieną iš tokių žmonių. Išmokti bent ko nors iš kiekvieno jų yra didelė pergalė.
Buvo smagu dirbti tiek su Liudu Norvaišu, kuris tuomet dainavo „Verteryje“ mūsų tėtį (beje, iki šiol jį sutikę taip kreipiamės), M. Nazarova taip pat buvo labai šiltas ir mielas žmogus. Ypatingai didelį įspūdį paliko Justina Gringytė, - ji tokia jauna, o jau tiek pasiekusi, ir, žinoma, Edgaras Montvidas!
Kalbėtis su tokiais žmonėmis visuomet labai įdomu ir kiekvienas iš jų gali papasakoti labai skirtingų, bet visuomet - naudingų dalykų.
– Ar kviečiate savo bendraamžius draugus į operos spektaklius? Ar jie noriai eina?
Kamilė: Būna visaip...
Viktorija: Visuomet kviečiu tuos, kurie yra susiję su muzika. Kurių interesų kryptys yra panašios. Žinoma yra tėvai, tokie draugai, kurie yra ištikimi fanai... Bet iš tiesų labai norėčiau, kad pasikeistų jaunimo nuomonė apie opera, tų, kurie galvoja, jog tai – atgyvena. Jei jie pasiklauso, ateina į spektaklius, ypatingai „bohemiečių“, juos pasižiūri, - požiūris tikrai pakinta. Matyti, kad čia viskas vyksta novatoriškiau, ypatingai svarbu tai, kad „bohemiečių“ pastatymai nėra pririšti prie laiko, - jie gali vykti bet kuriame amžiuje, dešimtmetyje, manau, kad jaunimui tai yra labai svarbu.
Paulius: iš tiesų, draugai ateina ne visada, bet jei ateina – nelieka nuvilti. Visuomet pasakoja tik geriausius įspūdžius. Kai žiūri bet kurį „bohemiečių“ spektaklį, jauti, kad jie bando sudominti visas amžiaus grupes.
– Kaip manote, keik dalyvavimas spektakliuose įtakoja jūsų pasirinkimus gyvenime?
Viktorija: Labai. Meilės operai neturėjau iki pat pirmo spektaklio, ir vėliau ji atsirado tik po kokio trečio žvilgsnio. Čia supratau, jog darbas ir mylimas hobis gali būti tas pats dalykas, jog tokius tikslus galima sau išsikelti. Dirbdamas čia pamatai viską iš vidaus, - ne tik grožį, bet ir jo kainą ir nuo to, bent jau man, meilė šitai profesijai tik auga. Po kiekvieno spektaklio vis labiau norisi kažką daugiau pačiam nuveikti.
Kamilė: Na, aš pati dar nesu apsisprendusi, ką veiksiu gyvenime, todėl negaliu sakyti, kad mane taip smarkiai įtakotų. Kol kas teatras man yra hobis, kuriuo mielai užsiimu, į kurį mielai keliauju. Vis dėlto jaučiu, kad tai labai ugdo mane kultūrine prasme, praplečia pasaulėžiūrą, suvokimą.
Paulius: Na, kadangi pats esu iš muzikų šeimos, didelio pasirinkimo neturėjau, bet galiu pritarti, kad iki dalyvavimo spektakliuose tokios meilės muzikai, operai tikrai neturėjau. Dalyvaujant viską pamatai kitaip, man pačiam pradėjo visa tai patikti, net įstojau į menų mokyklą. Tai iš tiesų padėjo apsispręsti, galvojant, ko aš noriu.
– Jei leistų, kokią naują operą parinktumėte „bohemiečiams“ pastatyti?
Viktorija, Kamilė: „Karmen“ būtų labai nuostabu!
Paulius: „Toska“. Tikiu, kad „bohemiečiai“ padarytų ką nors tikrai įdomaus, nes jos muzika yra be galo graži.
Viktorija: Dar būtų labai įdomu, kaip jie interpretuotų Geršvino „Porgį ir Besę“, - tai tokia įdomi klasikos ir džiazo sintezė, labai netipinė opera.
– Ar žinot, kad per šiuos „Verterius“ jūsų tėtę vaidins Tadas Girininkas?
