Spektaklyje vaidina Eglė Špokaitė, dailininkė ir vaizdo montažo autorė – Margarita Misiukova.
„Černobylio malda“ – jaudinantis vienos tiesiogiai su Černobylio katastrofa susidūrusios moters Liudmilos Ignatenko, elektrinės gaisrą likvidavusio ugniagesio našlės, prisiminimas. Vieno žmogaus akimis atskleidžiamas sistemos suluošintų žmonių gyvenimo tragizmas. Su pagarba ir intymiai, akcentuojant individualios patirties plotį ir minimalizuojant teatro priemones, atsisakant įprastos draminio veiksmo dinamikos ar muzikinių intarpų. Svarbiausia čia tampa aktorės E. Špokaitės ryžtas liudyti apie mirtį ir meilę.
Festivalyje „Auksinis liūtas“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektaklis „Černobylio malda“ buvo pristatytas greta Oskaro Koršunovo „Dugne“, gruzinų režisieriaus Autandilo Varsimašvilio „Inspektoriaus“ ir „Prisukamo apelsino“, rumunų režisieriaus Alexanderio Hausvaterio „Daug triukšmo dėl nieko“, Stanislavo Moisejevo, Andrejaus Bakirovo, Jaroslavo Fedoryšyno ir kitų garsių Ukrainos teatro režisierių spektaklių.
„Černobylio maldai“ taip pat teko garbė atidaryti XIII tarptautinį moterų monospektaklių festivalį „Marija“, kuriame buvo pristatyti spektakliai iš Jungtinės Karalystės, Armėnijos, Lenkijos, Slovakijos ir, žinoma, Ukrainos. Kaip teigia spektaklio režisierius L. Zaikauskas, tai tik „Černobylio maldos“ gastrolių pradžia – spalio 13-ąją spektaklis bus rodomas Visagino monospektaklių festivalyje „Atspindys“, o lapkričio pabaigoje išvyks į Moldovą. Spektaklis taip pat yra kviečiamas į teatro festivalius Baltarusijoje, Rusijoje ir Lenkijoje.
Monospektaklio režisierius sakė, kad jį sužavėjo S. Aleksijevič gebėjimas priartėti prie žmogaus, kasdienybės patirtį versti universalia, o žurnalistinį reportažą – liudijimu apie žmogiškąją būtį. Todėl ir spektaklyje pasitelkiama minimalistinė dokumentinio teatro forma, kur svarbiausi elementai – tai dokumentinis vaizdas ir aktorės išgyvenimas scenoje. Anot režisieriaus, spektaklis, rėminamas chirurgiškai baltos M. Misiukovos scenografijos, – tai liudijimas apie meilės paradoksalumą, apie meilę pačiose tragiškiausiose situacijose.
E. Špokaitė kalbėjo, kad iki spektaklio repeticijų nebuvo susipažinusi su S. Aleksijevič kūryba, tačiau skaitydama knygą, buvo šokiruota savo pačios nežinojimo ir užmaršties: „Tai ne vien didžiulis darbas – užfiksuoti unikalūs žmonių liudijimai, bet ir labai tiesiai esminius būties klausimus kelianti literatūra. Papasakoti vieną tokių tekstų yra nelengva. Jau vien todėl, kad tai iki kaulų smegenų autentiška ir tikra“.
S. Aleksijevič – keturiolikta moteris Nobelio literatūros premijos istorijoje ir pirmoji moteris rašanti rusų kalba. Kitaip nei daugelis šio prestižinio apdovanojimo laureatų, gavusių Nobelio premiją už grožinę literatūrą, S. Aleksijevič rašo dokumentinę prozą. Ji keičia rašymo apie šiuolaikinę istoriją būdus teigdama, kad visa istorija – tai žmogaus interesai, ir įrodinėdama, kad įdomiausi ir svarbiausi šioje progreso istorijoje yra patys žmonės, kurie gyvena savo sudėtingus ir kasdieniškus gyvenimus apsuptyje politinių, ekologinių bei egzistencinių katastrofų. Ji parodo kaip paprasti žmonės išgyvena neįsivaizduojamas tragedijas, atskleisdama universalią, metafizinę dimensiją labai konkrečioje patirtyje.
