Nors ekspozicija aprėpia tik estų poparto „jaunystę“, jo apraiškas XX a. 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių sandūroje, kai vietinio dailės konteksto paribiuose nauji daigai dar tik kalėsi, tačiau tai pateikiama kaip svarbus stimulas kilti vėlesnėms neopopmeno bangoms. Tokio pat pavadinimo paroda 2009 m. lapkritį – 2010 m. balandį veikė Talino KUMU muziejuje, bet į Vilnių dėl NDG erdvių stokos atvežta, deja, tik nedidelė estų poparto apžvalgos dalis. Ekspozicija gerokai suspausta, tiršta ir tai kiek apkartina smagaus pasižvalgymo po ją įspūdį. Tačiau lankytojų smalsumą sužinoti daugiau apie estų poparto peripetijas bent iš dalies numalšins parodos kuratorės, Estijos dailės muziejaus direktorės Sirje’s Helme’s sudarytas ir NDG parduodamas išsamus leidinys apie pirmąją estų poparto bangą.1 Kuratorė pasistengė ir pačią vilnietišką ekspoziciją „supresuoti“, būdingus poparto pavyzdžius suskirstydama į keturis teminius segmentus: „Linksmasis pop“, „Miesto gyvenimas“, „Rankų darbo ready-made“ ir „Mūsų ikonos“. Lankytojui, nenutuokiančiam apie kaimynų dailę, tie kelrodžiai padeda susigaudyti, kokiomis kryptimis plėtojosi estų popmenas.

„Revoliuciją“ XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje padarė Talino dailės instituto studentai dizaineriai Ando Keskküla, Andresas Toltsas (tada dar pirmakursiai!) ir architektas Leonhardas Lapinas, 1969 m. Talino kavinėje „Pegasas“ surengę parodą SOUP 69. Pavadinimas paimtas iš Lapino plakato, kuriame à la Warholo Campbell stiliumi pavaizduota sriubos skardinė. Po metų toje kavinėje surengta ir antroji paroda „Progresyvus estų menas“ (su oficialiomis pažangos idėjomis ji neturėjo nieko bendra).
„Kodėl poparto pradininkais tapo dizaineriai, architektas, o ne tapytojai ar grafikai?“ – per atidarymą paklausiau parodos koordinatorės Liisos Kaljulos. „Tapybos ir grafikos katedros tuometiniame Talino dailės institute buvo pernelyg sustingusios, akademiškos, uždaros. Dizaineriai jautėsi gerokai laisviau“, – atsakė ji. Kuo pasireiškė tas laisvumas? Paveiksluose nėra jokios socrealizmo kalkės, „aukšto, reikšmingo, idėjinio“ meno padažo. Nebijota tapyti komiškų, paradoksalių scenų (Toltso „Boksininkai“, 1970). Interjero iliuzija sukuriama, panaudojant senų lovų, paplitusių Estijoje, galus – Toltso „Lova“, I, II (1971) yra tarsi poparto aso Claeso Oldenburgo „Miegamojo“ replika. Peizažai (Malle Leis, Toomas Vintas) skleidžia saldžią rojaus žemėje nostalgiją…

Talino dailės instituto industrinio dizaino studentas Toltsas (g. 1949) 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių sandūroje išsiskyrė kaip vienas aktyviausių asambliažo ir koliažo meistrų, Piritoje kartu su Lapinu, Keskküla, Vilenu Kunnapu, Toomu Pakri’u rengė hepeningus „Popierius erdvėje“ (1969). Popartinė ir vėlesnė jo kūryba subtiliai flirtuoja su britų popmenininko Davido Hockney’o stiliumi, žavi nepriekaištinga vizualine kultūra. Nors atskaitos tašku laikoma paroda SOUP’69, tačiau poparto pradmenų estų mene būta ir anksčiau. 1964 m. Taline susikūrė grupė ANK (Vello Vinnas, Tõnis Vintas, Aili Vint, Jüris Arakas, Malle Leis ir kt.). Kaljo Põllu, 1962 m. baigęs Talino dailės institutą, pradėjo vadovauti Tartu universiteto Meno studijai, po kurios stogu susibūrusią grupę Visarid supažindino su Vakarų meno sąjūdžiais ir idėjomis. Grupė gyvavo 1967–1972 m. (jai priklausė ir Vilniaus parodos dalyvis Reinas Tammikas), surengė septynias parodas Tartu universiteto kavinėje. Ankstyvieji Põllu kūriniai priklauso estų poparto aukso fondui.

Parodoje pasijutau taip, tarsi būčiau nukeliavęs atgal – į pirmąsias ir vėlesnes, maždaug iki 9-ojo dešimtmečio vidurio, Vilniaus tapybos, Talino grafikos trienales, grįžęs į personalines estų parodas Vilniuje ir Kaune (Meno darbuotojų rūmuose sovietmečiu darbus eksponavo Malle Leis, Leonhardo Lapino paroda 2001 m. įvyko Kauno paveikslų galerijoje). Keskküla, Tammikas, Toltsas, Vintas – stiprūs 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių Estijos dailės atstovai – mums krito į akis, praėjus dešimtmečiui po parodos SOUP‘69. Keskkülos darbai į IV Vilniaus trienalę atkeliavo 1978 m., kai autorius buvo jau ne poparto kūrėjas, bet hiperrealizmo lyderis. Jis kartu su Tammiku, Toltsu, Vintu dalyvavo ir Pabaltijo jaunųjų dailininkų I trienalėje Vilniuje (1979). Recenzijose popartas atsidurdavo šešėlyje, kritika, ieškodama kaimynų tapybos panašumų ir skirtumų, taikė įprastas klišes: lietuviai emocionalūs, estai racionalūs, o latviai „kažkur per vidurį“. Laikui bėgant, estų poparto pradininkų kūryba keitėsi, beje, jie patys kai ką „pasisavino“ iš šio stiliaus. Kaip čia neprisiminsi Toltso, kuris į Vilniaus trienalių atidarymus visada atvykdavo kostiumuotas, su kaklaryšiu, pabrėžtinai tvarkingas, stilingai susišukavęs...
Įsižiūrėjęs į ankstyvąjį estų popartą, pirmiausia pajunti jo ironiją: ne rūgščią, ne aitroką (kokia būdinga lietuviams), o žaidybinę, šelmišką, įmantrią. Šiek tiek siurrealistinė, linkusi į dadaistinius pokštus, ji beveik visada išlenda pro gudriai (racionaliai?) sukonstruotą vaizdinės intrigos skylutę. Čia, matyt, ir slypi estų poparto jėga, jo lankstumas – net pradinė „jaunystės“ stadija nėra užstrigusi vienoje vaizdo ar nuotaikos schemoje. Autoriai, nesibaimindami tapybos ar kompozicijos klaidų, smagiai žaidė siužetais, spalvomis, ikonografija. Jaunatviškai pasitikėdami savimi, banalias socialinės aplinkos klišes paversdavo „solidaus“ meno ikonomis. Net ir po keleto dešimtmečių tie kūriniai atrodo šviežiai, netrenkia amato prakaitu. Perteikiamas smagus, nekomplikuotas požiūris į gyvenimą.

Estų popartas neatsiejamas (per spaudos konferenciją tą pabrėžė ir parodos kuratorė) nuo vietinio konteksto, nors tuo, kas dėjosi už Geležinės uždangos, ypač pas britus ir amerikiečius, azartiškai domėtasi. Juo labiau kad šalis matė Suomijos TV. Paralelės ar sąlyčio taškai su Vakarų kaimynais buvo svarbūs savo kuriamam menui įvertinti, idėjoms palyginti, gal ir pasitikėjimui įgauti. Neatsitiktinai tuo pat metu, kaip ir estų poparto apžvalga 2010 m., KUMU vyko žinomo suomių poparto atstovo Harro Koskineno (g. 1945) 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių kūrybos paroda. Vietinis kontekstas – tai visų pirma XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigos, 8-ojo dešimtmečio pradžios (tuo metu Sovietijoje prasidėjo brandaus socializmo kūrimo etapas) jaunimo kultūra, koregavusi daugelį meno ir socialinio gyvenimo ikonų, oponavusi ideologiniams lozungams, ginčijusi kultūros (aukštoji versus žemoji) ir meno hierarchiją. Estijos kasdienybė su visai SSRS bendra deficito problema, suvienodinta, propagandos persunkta žiniasklaida tapo našia vaizdų ir idėjų terpe savam poparto variantui atsirasti. Jis nekartojo užsienio klišių, pabrėžė prieraišumą savo aplinkai ir savarankišką mąstymą. Popartas pasirodė esąs tikras meno „siurblys“, įtraukęs masinės kultūros, miesto gyvenimo vaizdus, graibstęs banalios kasdienybės siužetus, naršęs po muzikos, madų, spaudos, politinės ar gatvės reklamos plotus ir t. t. Nors parodoje nėra lyginamųjų pavyzdžių, tačiau popartas ilgainiui kaip koks Ebolos virusas užkrėtė taikomąjį meną, madą, dizainą, su savąja ikonografija įsitaisęs socrealizmo pašonėje. Leonhardas Lapinas naują reiškinį ironiškai vadino „Soviet Pop“ arba „Union Pop“.

Ekspozicija chronologiškai baigiama Keskkülos animaciniais filmukais apie kiškutį (1975, 1976), tačiau tai nebuvo poparto „stop“ taškas, šio stiliaus ženklai įvairiai pasireiškė ir kitų kartų dailininkų kūryboje. Būta neopoparto bangų, įrodančių, kad šis reiškinys mutavo ir iš paribių sklido į meno „centrą“. Sirja Helme teigia, kad būtent pirmoji poparto banga, kilusi 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių sandūroje, tapo skiriamąja riba estų mene, kai gęstant modernizmo estetikai, į avansceną išėjo postmodernizmas.
Smagiai pasižvalgyti po kaimynų ekspoziciją dar nevėlu – POPKunst For Ever veiks iki rugsėjo 6 d.

O ką pasakytų lietuviai?

Kokio pobūdžio popmeną galėtų pristatyti mūsų dailininkai? Ar Lietuvos dailė turi savąjį poparto atskaitos tašką? Kuo mes saviti, jei tokie esame? Estų paroda tiesiog provokavo užmesti akį ir į savo daržą.

Kultūros kontekste rastume nemažai istorinių ir meninių paralelių, 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių sandūroje klostėsi panaši abiejų šalių jaunimo (ir ne tik jo) kultūra – elgsena, mados, žavėjimasis vakarietiškais daiktais, muzikos „dievukų“ garbinimas ir kt. Vakaruose klostėsi vartotojų kultūra, o Sovietijoje priešingai – deficito visuomenė su spec. parduotuvėmis išrinktiesiems ir tuščiais prekystaliais „liaudžiai“. Geidžiamų, bet negaunamų, neprieinamų, trūkstamų daiktų troškimas buvo tipiškas sovietinio gyvenimo požymis. Tiek estų, tiek lietuvių jaunimas žavėjosi amerikietiškais džinsais, spalvingais prekybos centrų maišeliais su užrašais anglų kalba, Camel cigaretėmis, bitlų plokštelėmis, t-shirts marškinėliais su rokerių veidais… Ir vieni, ir kiti mūvėjo pusmetrinio pločio „kliošus“, mėgo ilgus plaukus, hipišką aprangą ir bižuteriją. Ir mus, ir juos paveikė Prahos pavasaris, Jano Palacho susideginimas, sovietų invazija į Čekoslovakiją. Girdėjome apie Woodstocką, graibstėme vinilines plokšteles, lietuvių jaunimą į ekstazę varė kauniečių studentų bigbito grupės „Kertukai“, „Aitvarai“, „Gintarėliai“, vilniečių „Gėlių vaikai“, Kęstutis Antanėlis… Vilniaus dailės institute vykdavo nepakartojami studentų spektakliai pagal Arvydo Ambraso parašytas pjeses, „Antanėliai“ 1971 m. čia pirmąkart Europoje atliko Andrew Webberio roko operą „Jėzus Kristus-superžvaigždė“. Sovietų saugumas tą dailininkų ir muzikų sambūrį, žinoma, gana greitai neutralizavo. Aukščiausiu įtampos tašku tapo Romo Kalantos tragedija ir neramumai Kauno gatvėse.

Vadinasi, ieškodami savojo popmeno ištakų, sklaidos, stilistinių variantų, ryškiausių pavyzdžių, peržiūrėdami chronologiją, menines įtakas, dailininkų biografijas ir t. t., niekaip neapsieisime be platesnio sociokultūrinio konteksto, tačiau tai išsamių studijų ar disertacijų reikalas. Šįkart apsiribosiu keletu bendresnių įžvalgų. Pamąstymams apie lietuvių popartą nuteikė jau tai, kad kartu su estų POPKunst For Ever! dar kurį laiką NDG veikė ir apžvalginė Vinco Kisarausko paroda, kurioje buvo paveikslų su tiražuojamu autoriaus veidu en face (atspaudai), puikių fotokoliažų, asambliažų (du iš jų net ir pavadinti „popartiniais“). Tai rodo, kad šis stilius įkėlė koją į Kisarausko kuriamus vaizdus ir netrumpai išsilaikė, bet kūrybos neužvaldė, tapo tik papildoma raiškos priemone.

Nustatyti lietuviškojo poparto „atskaitos“ tašką (parodą, dailininkų susibūrimą, grupinę veiklą, išskirtinį kritikos susidomėjimą ir pan.) keblu. Estai pripažįsta, kad nemažai kūrinių iš jų poparto „jaunystės“ dingę, kai kurie dailininkai jų nevertino, nedaug išlikę iliustracinės, rašytinės medžiagos. Taip, matyt, galėjo atsitikti ir pas mus. Dėmesys krypsta į patį meno procesą, kūrinius, galinčius paliudyti simptomiškus poparto ženklus, idėjų apraiškas. 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių sandūroje lietuvių dailininkams tai nebuvo terra incognita. Panašiai kaip ir Estijoje, naujovės pirmiausia pasirodydavo neoficialiose erdvėse: butuose, knygynuose, aukštųjų mokyklų koridoriuose, kino teatruose. Būdingas pavyzdys – praėjus dvejiems metams nuo estų Soup’69 Taline, 1971 m. Vilniuje, Vytauto ir Juditos Šerių bute (Užupio g. nr. 2), buvo surengta Valentino Antanavičiaus „Popmeno paroda“. Kai paklausiau, kodėl ji taip pavadinta, gal norėta įvardyti dar gana retą ir jokiose oficialiose erdvėse neeksponuotą asambliažą, tapytojas atsakė: „Bičiulis Kisarauskas savo asambliažus vadino „popsais“, iš poparto paimdamas pavadinimą. Ir aš pritaikiau. Jautėm, kad nėra visai tikslu, bet pats žodis tiko tam, ką tuomet darėme.“

Antanavičiaus asambliažai aštrūs, sarkastiški, ne vienas – politiškai angažuotas („Autoportretas su tamsiais akiniais ir vado [Lenino – aut. past.] kakta“. 1972). 1981 m. Konservatorijoje surengtos asambliažų parodos „samizdato“ stiliaus katalogėlyje Valentinas rašė: „Mano menas yra mišrainė iš siurrealizmo, dadaizmo, poparto su lietuviško sentimentalizmo padažu.“ Antanavičiaus, Dereškevičiaus, Kuro, Toltso, Keskkülos asambliažuose, tapybos darbuose kartojasi poparto „atributika“: moters krūties ovalas, akiniai nuo saulės, lėlių kūno dalys, plačios tipažų šypsenos... Lietuviai, kaip ir estai, stebėjo miesto aplinką, ironiškai žvelgė į moterį, jos aprangą, traukė per dantį vyro ir moters bendravimą. Kosto Dereškevičiaus popartiniai paveikslai atnešė į mūsų dailę moters, vaizduojamos su šelmiška ironija, tipažą, banalios, bet spalvingos kasdienybės vaizdus (skelbimų lentos, pašto dėžutės, prekių maišeliai ir kt.). Šis tapytojas bene labiausiai iš lietuvių autorių apsikrėtė poparto bacila. Jo, puikaus vaizdinės intrigos kūrėjo, popartiška ironija pereidavo ir į žodinius kalambūrus. Antai Vilniaus trienalei dailininkas sukūrė eilutę apie kolegę iš Estijos: „Leis ar neleis man, po velniais, Mallė Leis!“ Algimantas Kuras traukė per dantį darbo liaudies pasilinksminimus, į vieną koliažinį vaizdą įpindamas kosminį laivą Sojuz, klozetą, rožes ir moters ranką su pakelta taure („Gimimo diena“, 1970). Lino Katino paveikslų ciklas „Septynios dienos Rusnėje, arba Pienių žydėjimas prieš“ (I–VII, 1971) anuomet buvo iššūkis tiek žiūrovams, tiek tapybos „klasikams“, nes natūralias pievoje nuskintas pienes autorius sukaišiojo į peizažo, kurį nutapė ant kartono, „skylutes“. Septyni paveikslai buvo aiški nuoroda į hipius, į gėlių vaikus. Katinas, beje, irgi architektas, stulbino drąsa ir originaliu tapybinės raiškos žodynu (Judita Šerienė prisimena, kaip vienoje Katino parodoje jos bute nuo virvių, pririštų prie paveikslų, kapsėjo skysti dažai). Ideologinės kontrolės laikais jam irgi reikėjo rasti nišą, kurioje galėtų bičiuliams parodyti naujausius paveikslus (paroda kaimo sodyboje Pašiekščio kaime 1971 m., „Septynios dienos Rusnėje“ 1972 m. parodytos Šerių namuose).
Poparto svarbą stilistikos kaitai rodo Algimanto Švėgždos ankstyvoji tapyba. Domėdamasis poparto idėjomis, skambų, plakatišką daikto įvaizdį jis perkėlė į paveikslų centrą, galiausiai ši stilistinė linija nuvedė autorių prie fotorealizmo – garsiųjų XX a. 8-ojo dešimtmečio „Džinsų“, „Batų“, „Kėdės“, kitų paveikslų. Atrodo, vaizdinė poparto raiška (objektas, plonas dažų sluoksnis, motyvo sufokusavimas plokštumoje, švarios, skambios spalvos ir t. t.) buvo pats parankiausias kelias vėliau pereiti prie hiperrealizmo (taip šį stilių vadina estai, o mes – fotorealizmu). Juk Švėgžda patyrė panašią stilistinę kaitą kaip ir estų poparto pradininkai. Bet čia būtina padaryti svarbią išlygą – brandžiuoju kūrybos laikotarpiu Švėgžda griežtai vertino šio stiliaus savo kūrinius, nelaikė jų vertais dėmesio.

Per keletą dešimtmečių poparto stilistika, ikonografija, idėjos gerokai modifikavosi. Lietuvių popartinės kūrybos pavyzdžių tikrai yra nemažai (tai ne vien tapyba, bet ir grafika, skulptūra, plakatas, knygų, vinilinių plokštelių dizainas ir kt.). Postmodernizmas neišmetė jo iš repertuaro, gal net atvirkščiai, – popartas skatina rastis naujas stilistines meno samplaikas. Be to, pastaraisiais dešimtmečiais radikaliai keitėsi socialinė aplinka, atsivėrė sienos, užsimezgė kontaktai, suklestėjo medijos, suvešėjo neaprėpiamas kasdienybės vaizdų laukas, teikiantis motyvų popartui. O kur dar deficito problemų nebeturinti, vartojimu besimėgaujanti, „Akropolius“ statanti, naujoms popkultūros ikonoms besimeldžianti, nuo ideologinių varžtų atpalaiduota dabartinė Lietuvos visuomenė su jos pramogų vaizdais! Manau, Lietuvoje irgi būta neopoparto bangų, stilistinių mutacijų. Nenustembi parodų salėse ar meno mugėse aptikęs naujus ikoninius XXI a. personažus ir šmaikščią ironiją (pavyzdžiui, Vytauto Vasiliūno tapybos paveikslą „Chuckas Norrisas – Lietuvos prezidentas“, Kazio Venclovos skulptūrą „Katinas“, Martyno Gaubo „Konteinerį“ ir kt.). Kaskart parodose popartiškai „iššauna“ Kęstutis Grigaliūnas, Laisvydė Šalčiūtė, bet nuosekliausiai šiuolaikinę poparto ideologiją, atrodo, plėtoja tapytojas Linas Liandzbergis. Tarp magistrantų, studijuojančių tapybą, irgi galima aptikti poparto įtakos ženklų (Staselė Jakunskaitė). Taigi popartas, kuris kadaise ironiškai smagiai šaipėsi iš sovietmečio šablonų ir emblemų, iš nenumaldomo daiktų geismo, tapo labai reikalingas, priimtinas šių dienų visuomenei kaip sotaus vartojimo liudytojas, buities atributas, miegamojo malonumų saugiklis. Pastaraisiais metais viešojoje erdvėje jau pasirodė siūlymų įtraukti popartą į šiuolaikinius interjerus – jis turėtų būti sudėtinė gerovės dalis.2

Taigi estai neklydo!

O ką apie popartą pasakytų lietuviai? Reikės laukti parodos.