Pagrindinė performansų idėja ragino žiūrovą ieškoti vidinio savęs, užduoti sau egzistencinius klausimus ir net pastatyti save į nepatogią padėtį. Dalis renginį stebėjusių svečių buvo išprovokuoti užsikimšti ausis ar užsimerkti, o kai kurie epizodai privertė net „žiaugčioti“. Performansų meno įkarštis Lietuvoje įgauna vis daugiau spalvų, naujų atradimų ir sutraukia vis daugiau žiūrovų.

„Žybt“ projekto autorė – režisierė, teatro ir performanso menininkė, tarpdisciplininės meno organizacijos „Goraparasit“ įkūrėja Gintarė Minelgaitė džiaugėsi pavykusiu vakaru ir aktorių, performanso menininkų parodyta iniciatyva.

„Be galo džiaugiuosi renginiu, nes jis buvo be galo kūrybingas, kiekvienas performansas buvo stiprus ir turi potencialą būti plėtojamas ateityje. Nenumaldomas alkis kokybei, inspiracijos ieškojimui kūryboje – visa tai buvo išpildyta. Galėjome išbandyti naują formatą, kurio ieškau doktorantūroje. Nauja performanso forma, kuomet jis yra „įvelkamas“ į estetinį rūbą, kad kalbėtų žiūrovui. Žiūrint giliau į performanso tematiką, adaptavome diskusijas, kas iš esmės yra pažinimas bei naujas suvokimas: tiek temų, tiek aplinkos, tiek paties savęs ir žinoma, siekimas atsikratyti šabloniškų metaforų interpretacijų.

Klausimo kėlimas: mano, kaip žmogaus, santykis su tuo, koks yra mūsų santykis su aplinka, teatru. Mes pergimdome save klausdami kas iš tikro esame“,- tokią žiūrovui siunčiamą žinutę įvardino režisierė Gintarė Minelgaitė.

Išskirtinius įspūdžius visą vakarą patyrė tiek aktoriai, performanso menininkai, tiek renginį stebėję žiūrovai. “Viename performanse, kai mergina valgė varškę su plaukais mane supykino, taip pat pamačiau ir vieną operatorių, kuris irgi „žiaugčiojo“. Jau galvojau teks išeiti iš salės, bet susivaldžiau ir pasilikau. Buvo įdomu stebėti kuo tai pasibaigs“,- pasakojo tą vakarą žiūrovo poziciją užėmęs NKDT aktorius Gintautas Bejeris.

Daugelį šokiravo ir scenoje kūnus vieni kitiems bučiuojantys vyrai. „Turėjau laižyti vyrų kūnus ir bučiuotis su jais. Vienu metu tai darėme trise. Tiesiog yra tokia užduotis ir turi jai paklusti. Gal kažką tai ir gali šokiruoti, o man tai yra įprastas žaidimas scenoje“,- teigė aktorius, performanso menininkas Ričardas Myka.

Renginio režisierė Gintarė Minelgaitė pasakojo, jog repeticijos truko apie du mėnesius, tiek „performeriams“, tiek jai pačiai. Tam buvo panaudotos ir visos galimos erdvės: režisierės namai, barų erdvės, „Post“ galerija, „Facebook“ erdvė ir, galų gale, pati renginio salė su žiūrovais.

Įvykio iniciatorė taip pat išsidavė, jog jai pačiai šiuos performansus norėtųsi įvardinti kaip pastatymus ir neslėpė, jog šiai dienai kalbėti apie performansus Lietuvoje yra šiek tiek sudėtinga: „Labai sunku ką nors pasakyti apie performanso meną Lietuvoje, kai dabar yra jo pradžia, o pasaulyje pradžia buvo 40 metų anksčiau. Manau, kad šiuo metu performanso menas įgyja visiškai naujas gaires, kurias praktikuoju savo mene ir savo darbų tikrai nevadinčiau performansais, aš juos vadinu pastatymais (stagings). Tai vienintelis pavadinimas, kurį sugebėjau atrasti šiam procesui įvardinti. Mūsų, kaip vizualinio meno kūrėjų, misija ir yra sugebėti perteikti meną bet kuriam žmogui ir jį keisti“,- kalbėjo režisierė.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI