Vasario 12–13 d. Lietuvoje lankėsi Rusijos liaudies artistė, Nacionalinės premijos laureatė, Lietuvos pilietė, Maskvos Didžiojo teatro solistė Ilzė Liepa. Vilniaus rotušėje ji visuomenei pristatė ką tik lietuvių kalba išleistą savo tėvo, vieno garsiausių XX a. baleto solistų, aktoriaus, choreografo, Majos Pliseckajos, Marinos Kondratjevos ir kitų įžymybių partnerio Mario Liepos knygą "Aš noriu šokti 100 metų".
Ji jau susilaukė didelio skaitytojų susidomėjimo ir 4 laidų (2 rusų ir po vieną latvių ir lietuvių kalbomis). Knygos pristatyme dalyvavo jos vertėjas Adolfas Paulius, Paryžiaus muzikos ir šokio konservatorijos pedagogas Sergejus Solovjovas. Vakarą vedė M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus vadovas Petras Skirmantas.

"Šlovė yra niekas, šokis yra viskas. Jam svarbiausia buvo šokti, kurti kūryboje", – pradėdamas vakarą kalbėjo P. Skirmantas. I. Liepa nuo vaikystės žinojusi, kad jos tėtis – ypatingas žmogus, bet niekada neparodęs, kad jis esąs kitiems nepasiekiamas. "Jo populiarumas niekada mums netrukdė veržtis į priekį", – sakė I. Liepa. S. Solovjovas savo vyresnįjį kolegą prisiminė taip: "Egzistuoja tokia liga – baletas. M. Liepa perdavė mums šią savo ligą." Anot jo, Mario knyga – tai jaunai kartai perduodama patirties estafetė. M. Liepos 60-mečio proga (1996 m. liepos 27 d.) sukurtus medalius dukra įteikė A. Pauliui ir P. Skirmantui.

Baleto skyriaus mokiniai vakaro dalyviams surengė koncertą. Buvo atliktos ištraukos iš klasikinio repertuaro ir šiuolaikinio šokio pastatymų.

Po vakaro Ilzė Liepa labai džiaugėsi, kad tėvo prisiminimų knyga išleista lietuvių kalba, kad ji pristatyta Vilniaus rotušėje. Šokėja išreiškė viltį, kad ši knyga bus įdomi ir naudinga ne vien M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus pedagogams, mokiniams, bet ir kitiems skaitytojams, kadangi ji patraukli, lengvai skaitoma, atskleidžia kūrėjo M. Liepos dvasinį pasaulį, meno ir žmogaus gyvenimo prasmės paieškas.

Moteris tvirtino stipriai jaučianti, kad tėvas neišėjo iš gyvenimo. Tai pasireiškią pačiais netikėčiausiais būdais. Pavyzdžiui, baleto "Pikų dama" premjeros vakarą bebaigiant pasirengti išėjimui į sceną, netikėtai grimo kambaryje pasirodžiusi teatro tarnautoja įteikė voką, kuriame buvo tėvo skaidrės iš "Spartako". I. Liepa mano, kad tokiu būdu tėvas atėjęs jos palaikyti. Padėjęs ne prieš dieną, ne prieš savaitę, bet svarbiausiu momentu.

Knygos pristatymo vakarą, įvykusį A. Pauliaus ir jos seno draugo, puikaus scenos partnerio, P. Skirmanto dėka, I. Liepa įvertino kaip didelę vertybę, tarsi dar vieną tėvo buvimo kartu ženklą. Vakaras buvo puikiai organizuotas, sukurta šilta, nuoširdi atmosfera. Džiaugėsi Lietuvos baletu, gerais baleto mokyklos rezultatais. Pamačiusi choreografijos skyriaus mokinių pamokas, tvirtai teigė: Lietuvos baletas turi ateitį. Sutiko atsakyti ir į keletą klausimų.

Kodėl nusprendėte dovanoti savo tėčio knygą Lietuvos visuomenei?

Svarbu, kad mokiniai turėtų šią knygą – galimybę susitikti su didžio artisto gyvenimu.

Kokią Jums įtaką darė tėvas kaip žmogus ir menininkas?

Didžiulę! Visada savo tėvą priimdavau paprastai ir natūraliai. Šiandien man atrodo, kad tėvas turėjo nuostabią savybę – savo talentu, laimėjimais neužgožti vaikų. Turbūt niekada iki galo nebuvau suvokusi, kiek aukštai tėvas iškilęs, kad man su broliu tų aukštumų nelemta pasiekti. Jo didžiulis nuopelnas tas, kad visuomet traukdavo mus prie savęs, padėdavo, nukreipdavo. Taip mus saugojo nuo užsikrėtimo nevisavertiškumo liga. Visą laiką jis buvo atviras, pasiekiamas, mus drąsinantis: "Vaikučiai, jeigu jūs nors truputį pasistengsite, jūsų gyvenimas gali būti labai įdomus!".

2003 m. už pagrindinį Grafienės vaidmenį "Pikų damoje" buvote apdovanota Rusijos nacionaline premija. Ką ji jums reiškia?

Kurdama naują vaidmenį, spektaklį, niekuomet negalvoju apie apdovanojimus. Paprasčiausiai susikoncentruoju į vaidmenį, kankinuosi, galvoju, kokiomis priemonėmis geriausiai atskleisti patikėto veikėjo charakterį, įtikinti ir sudominti sava traktuote žiūrovus. Žinoma, patiriu didžiulį džiaugsmą, jei žiūrovai pamilsta spektaklį, jo atlikėjus.

O valdžios dėmesys, netikėtai jos suteiktos regalijos – malonios, bet greit pamirštamos. Štai sykį prieš išeidama į sceną ir išgirdusi pranešėjo tariamus žodžius: "Rusijos liaudies artistė, Nacionalinės premijos laureatė", nesumečiau, kad tai sakoma apie mane. Žodžiu, pastebėjimas ir įvertinimas malonus, bet jo nesureikšminu.

Ar palaikote ryšius su Latvija, Latvijos baletu?

Žinoma, kad palaikome. Kasmet per mūsų tėčio gimtadienį su broliu stengiamės surengti koncertą Rygos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tai jau tapo tradicija, savotišku festivaliu. Visuomet stengiamės, kad būtų parodyti įdomūs pastatymai ir dalyvautų įdomios trupės ir atlikėjai, ypač dar nepažįstami Rygos žiūrovui.

Pernai ant Rygos baleto mokyklos, kurioje mokėsi mūsų tėtis, pastato buvo atidengta jam skirta memorialinė lenta. Tai buvo miela ir spontaniška akcija. Viename Rygoje duotame interviu pageidavau didesnio dėmesio M. Liepai, nes ne tiek jau daug turime žinomų visame pasaulyje latvių. Pasakiau savo svajonę – matyti memorialinę lentą ant namo, kuriame tėvas gyveno. Šias mintis išgirdo jauni žmonės, užsidegė idėja ir ėmėsi organizuoti memorialinės lentos įrengimą. Į akciją įsijungė Rygos Nacionalinis operos ir baleto teatras, Rusijos ambasada, Rygos meras.

Ši akcija tapo Rusijos bei Latvijos bendradarbiavimo faktu. Tai šiandien ypač svarbu. Kad ir kokia būtų politinė situacija, kokie būtų tarpvalstybiniai santykiai, menininkai turėtų bendradarbiauti, palaikyti ryšius, artumą. Kaip Maskvos teatralai, žiūrovai laukte laukia Rimo Tumino ir Eimunto Nekrošiaus spektaklių, lygiai taip Lietuvos žmonės turėtų matyti Rusijos baletą, aktorius.

Ar jūs turite galimybių stebėti Latvijos balete vykstančias permainas?

Mes ne tik stebime, bet ir dalyvaujame latvių baleto gyvenime. Paskutinis Andrio Liepos projektas buvo grandiozinis. Jis vienu metu statė M. Fokino baletus "Petruška", "Šecherezada" ir "Ugnies paukštė" Romos ir Rygos nacionaliniuose teatruose. Beje, kostiumai ir dekoracijos buvo kuriami Rygoje, Romos teatras tai skolinosi.

Minėtų baletų premjera įvyko Romos Nacionaliniame operos ir baleto teatre, juose šoko italų baleto artistai. Spektakliai buvo rodomi visą mėnesį. Po to jie buvo rodomi Rygoje. Juose Latvijos baleto artistai šoka nuostabiai, su didesniu entuziazmu, užsidegimu, mano manymu, geriau negu Peterburgo Marijos teatro šokėjai.

Šį pavasarį Andris atveš į Maskvos Suvažiavimo rūmus latvių baleto trupę, kad ji parodytų maskviečiams visus tris spektaklius. Latvijos baleto trupės lygis geras, tuo Latvija gali didžiuotis.

Pastaruoju dešimtmečiu iš mūsų akiračio dingo Maskvos Didžiojo teatro kūrybinis procesas. Malonėkite pasidalyti mintimis, įspūdžiais apie jį.

Nuo 2004 m. sausio turime naują šio teatro meno vadovą Aleksejų Ratmanskį. Didžiajam teatrui tai žada revoliucines permainas, nes dar niekuomet šių pareigų nebuvo užėmęs toks jaunas (36 m.) žmogus.

Ar tai gerai, ar blogai?

Pats jo paskyrimas yra revoliucingas. Svarbiausia, kad jis – stiprus, novatoriškas choreografas, Didžiajame teatre pernai pastatęs baletą "Šviesi upė" (muz. D. Šostakovičiaus). Ką tik pasibaigusiose Didžiojo teatro gastrolėse Paryžiuje šis spektaklis turėjo didžiulį pasisekimą.

Taip pat apie dideles radikalias permainas byloja neseniai įvykusi spektaklio "Romeo ir Džuljeta" (muz. S. Prokofjevo), pastatyto jauno moldavų choreografo Radu Poklitaru, premjera. Šis spektaklis unikalus tuo, kad jį choreografas statė drauge su žymiu teatro režisieriumi Deklanu Donelanu. Į spektaklio premjerą atvyko daugelio Europos ir Amerikos teatrų impresarijai ir direktoriai. Visi jie vienbalsiai sakė, kad panašaus pastatymo nėra regėję ir jį norėtų parodyti savo šalių žiūrovams. Taigi "Romeo ir Džuljeta" sukėlė didžiulį rezonansą.

Kas, jūsų manymu, sudaro galimybes tokioms "geroms" revoliucijoms?

Šiandienė Didžiojo teatro politikos kryptis. Naujovėms atviras ir naujasis teatro direktorius Anatolijus Iksanovas. Taip pat svarbu, kad Didysis teatras turi kitą sceną, kurioje rodomi eksperimentiniai spektakliai.

Ta pačia proga negaliu nepasidžiaugti didžiule Didžiojo teatro scenoje skambėjusios E. Nekrošiaus režisuotos operos "Makbetas" sėkme. Apskritai jūsų režisierių pastatymai visuomet Rusijoje laukiami, jais domimasi. Didžiulio susidomėjimo bei sėkmės susilaukė ir E. Nekrošiaus "Vyšnių sodo" premjera. Nors fiziškai buvo nelengva 6,5 valandas žiūrėti spektaklį, jis man labai patiko, nes tai – labai talentingas pastatymas.

Kaip į Didįjį teatrą atrenkami baleto artistai, ar jūs dirbate pagal sutartis, ar jame šoka užsieniečiai?

Trupėje šoka japonas ir korėjietė. Vadinasi, šiandien tai jau įmanoma. Jaunimas ateina dirbti daugiausia iš Maskvos choreografijos mokyklos. Dirbama pagal sutartis. Aš pati jau kelerius metus dirbu pagal sutartį, nes man taip patogiau – turiu daugiau laisvės.

Kas naujo jūsų kūrybiniame gyvenime?

Visko mano gyvenime buvo. Minėtame spektaklyje "Romeo ir Džuljeta" atlikau Ledi Kapuleti vaidmenį. Šiais metais įvyko mano sukurto dramos spektaklio (pagal naujausią Andrejaus Maksimovo pjesę "Mėlynabarzdžio gimtadienis") premjera, vaidinau agentą vyrą, patenkantį į barono Mėlynabarzdžio rūmus. Tai – charakterinis ir labai man įdomus vaidmuo.

Į Vilnių atvykau iš Kijevo, kur vyko Majakovskio teatro gastrolės, o aš vaidinau spektaklyje "Padorumo ribos" (pagal to paties A. Maksimovo pjesę). Turiu daug vaidmenų dramos teatre. Mano gyvenimas dabar vyksta tarsi dviem klodais: baletas – teatras. Tai suderinti nebūna lengva.

Kuris jūsų kūrybinio gyvenimo laikotarpis jums įdomiausias, vertingiausias?

Man mano kūrybinis gyvenimas įdomus tapo tuomet, kai jame suradau savo kelią. Sykį brolis man pasakė: "Pagalvok, ko nori pasiekti gyvenime – karjeros Didžiajame teatre ar kūrybos? Jei kūrybos, tuomet nereikia laikytis įsikibus į Didįjį teatrą, reikia daryti tai, kas tau įdomu." Pamaniau, kad jis teisus: reikia daryti tai, kas įdomu. Nuo to momento mano gyvenimas pasikeitė, ėmiau dirbti su choreografais, kurie mane kviesdavo, su kuriais man norėjosi dirbti, prasidėjo nepriklausomas nuo Didžiojo teatro kelias. Antra vertus, Didžiojo teatro niekada nemečiau. Mano tėtis man nuolat kartodavo: "Tik nemesk Didžiojo teatro, laikykis jo". Džiaugiuosi, kad jo nepalikau, kad visuomet, nepaisydama jokių aplinkybių, gyvenau tarp jo sienų, jį labai myliu. Man Didysis teatras – ne tik vieta, į kurią ateinu dirbti, bet visas pasaulis, susijęs su tėvu, žmonėmis, kuriuos pažįstu nuo vaikystės.

Kokie santykiai, jausmai sieja jus su Lietuva?

Gyvenimas įdomiai surėdytas. Reikėjo nueiti tam tikrą gyvenimo etapą, kad Maskvoje sutikčiau lietuvį, vienas kitą pamiltume, sukurtume baltišką šeimą! Kai atvykstu į Lietuvą, matau, kad joje dangus toks pat, kaip ir Rygoje, kurioje prabėgo mano vaikystė. Nuostabu tai, kad dar iki susipažindama su savo vyru, Vilniuje daug esu šokusi su Petru Skirmantu (šokom "Fedrą", "Šecherezadą", "Damą su kamelijomis", "Rožės mirtį"). Praktiškai beveik kiekvieną savo kūrybos vakarą atveždavau į LNOBT… Labai gaila, kad dabar nebegaliu vilniečiams parodyti savo spektaklių. Kažkaip nepavyksta to suorganizuoti. Apmaudu, kad "Pikų damos" fragmentus vežėme parodyti į Petrozavodską, o Vilniaus nepasiekėme. Mielai rodyčiau ir savo statytus dramos spektaklius.

Kokia jūsų nuomonė apie Lietuvos baletą, kokius atlikėjus pažįstate?

Puikus baletas, nuostabūs Eglė Špokaitė, Mindaugas Baužys.

Jis jau keleri metai šoka JAV.

Vadinasi, visame pasaulyje jūsų šokėjai garsina Lietuvos baleto mokyklą. Tai nuostabu!

Ko palinkėtumėte mokyklai, jos mokiniams, baletui?

Eiti pirmyn!

"Septynios meno dienos"
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Devintasis teatro „Kitas kampas" sezonas kviečia improvizacijos pagalba keisti gyvenimą (1)

Šį rudenį devintąjį sezoną pradedantis vienintelis Lietuvoje profesionalus improvizacijos...

Bardų sostinėje Anykščiuose nusileido „Purpurinis vakaras" (2)

Vakar Anykščių Vyskupo skvere suskambę gitarų akordai paskelbė Nacionalinio bardų festivalio...

Dievo žodį turėtų girdėti visi – Lvove mišios yra laikomos ir gestų kalba (1)

Daugumai kurčiųjų ar silpnai girdinčiųjų pamaldos vyksta spengiančioje tyloje. Dvasininkas iš...

Aktorė N. Varnelytė: kadaise teko išprašyti draugę iš namų...

Profesionalus komedijos teatras „Domino“ pristato karščiausią rudens sezono naujieną –...

Buvusiame žiemgalių kariniame centre Tervetėje - tvirtovės šturmas

Latvijos Tervetės gyvenvietėje vyko didžiausia šalyje atkuriamosios istorijos šventė.

Top naujienos

Profesinė liga baigėsi kankinimo prietaisą primenančiame vežimėlyje (25)

Lazdomis varomas invalido vežimėlis . Kai kam jis panašus į kankinimo prietaisą, bet vos...

Japoniją pribaigė ne atominė bomba, o Stalino sprendimas? (491)

Šiemet buvo minimos 72-osios Hirosimos bombardavimo metinės. JAV branduolinio ginklo panaudojimas...

Vasarą keiksnoja, o ji Palangai jau atseikėjo daugiau pinigų (3)

Ši vasara, kaip ir kitos, Palangos miesto rinkliavų centrui (PMRC) yra darbinga, sako PMRC...

Patarimai, kaip išmesti kuo mažiau maisto (4)

Maisto švaistymas – viena opiausių problemų visame pasaulyje. Nors milijonai žmonių planetoje...

Gyvai / Intriguojanti kaimynų akistata: Latvija – Lietuva (176)

Kontroliniame trijų komandų turnyre Rygoje akis į akį stoja dviejų Europos čempionatui...

Artėjančios karinės pratybos gali vėl pakurstyti įtampą Korėjos pusiasalyje (5)

Šiaurės Korėja i ir Jungtinėms Valstijoms apsikeitus piktais grasinimais imtis karinių veiksmų,...

Kirpėja 13 valandų tvarkė paauglės plaukus ir padarė stebuklą (1)

Viena kirpėja Jungtinėse Valstijose atsisakė nuskusti itin susivėlusius depresijos kamuojamos...

Skaniau ir greičiau nebūna: 5 vaisinių kremų tortams receptai

Vasarą dažniausiai norisi lengvesnio maisto iš šviežių ingredientų, todėl desertų mėgėjus...

Gelbėtojai įspėja: šeštadienį vakare siaus škvalas, stambi kruša (51)

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas informuoja, kad šeštadienį šalį siaubs audra.

Ar vyrų vaisingumui tiksi biologinis laikrodis? (6)

Daugelį metų tvyrojo įsitikinimas, kad moterų kiaušialąstės sensta, o spermatozoidai – ne....