Šiemet Knygų mugėje Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas klausė, ar turėtų stovėti paminklai Petrui Cvirkai, Juliui Janoniui, ar reikia S. Nėries vardo gatvių.

Tomas Venclova portale DELFI gynė Žaliojo tilto skulptūras, ragino gerbti minėtų kultūros veikėjų – Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos, Juliaus Janonio – atminimą.

Kupiškyje svarstoma, gal derėtų pakeisti gatvių su komunistų vardais pavadinimus.

Įdomu tai, kad nepasitenkinimą kelia ne tik paminklų (galimas) pašalinimas, bet ir naujų atsiradimas – pavyzdžiui, planus Rusnėje 2015 m. atidengti skulptūrą, vaizduojančią Indijos tautinio išsivadavimo lyderį Mahatmą Gandį ir jo bendražygį, iš Rusnės kilusį litvaką Hermaną Kalenbachą, vietos bendruomenė vertino, bent iš pradžių, labai prieštaringai.

Paminklai kuriami, siekiant „įamžinti“ asmens ar įvykio atminimą, bet monumentų egzistencija, paveldo tyrėjų teigimu, dažniausiai nenusitęsia iki amžinybės. Paveldo kaita yra natūralus procesas, susijęs su politiniais, socialiniais, kultūriniais pokyčiais, o riba tarp grynosios estetikos ir politinės ideologijos yra labai slidi.

Revizionizmo, susijusio su disonansiniu paveldu, banga, Vidurio Rytų Europoje kilusi po sovietinės sistemos žlugimo ir tam tikru atžvilgiu neatslūgusi iki šiol, nėra unikali. Panašūs procesai vyko Vokietijoje denacifikacijos laikais. Šiandien dėl kolonijinės eros paveldo karštai kaunamasi tiek buvusiose kolonijose, tiek metropolijose. Jungtinėse Valstijose kursto aistras tiek Konfederacijos laikų monumentai, tiek krikščioniškoji simbolika paveldo objektuose.

Net ir tada, kai pasiekiama konsensuso dėl ideologinių nuostatų ir politinių principų (pavyzdžiui, pasmerkiamas rasizmas, vergovė, kolonializmas, sovietinis komunizmas), riba tarp meno ir politikos, tarp estetikos ir ideologijos išlieka nestabili, atvira interpretacijoms.

Vokietija: denacifikacija ir Erlangeno memorialas

Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Vokietijoje problemų dėl paveldo kilo, prasidėjus denacifikacijos procesui. Sąjungininkų įsteigta Kontrolės taryba (Allied Control Council) 1946 m. gegužės 13 d. išleido direktyvą, nurodančią konfiskuoti bet kokius meno kūrinius, propaguojančius nacizmą ir vokiečių militarizmą. Jie turėjo būti arba sunaikinami, arba visam laikui pašalinami iš viešumos, tačiau direktyva nebuvo aiškiai apibrėžta, o tai leido jos reikalavimus interpretuoti įvairiai.

Žurnale Time 1946 m. gegužę išspausdintame straipsnyje „Neskleiskime blogio“ (Read no Evil) vienas iš Karinio direktorato atstovų pripažino, kad jų tvarka iš esmės ne daug kuo skyrėsi nuo knygų deginimo nacių laikais.

Sąjungininkų sprendimu Erlangene 1946 m. buvo nugriautas monumentas, skirtas pagerbti Erlangeno universiteto darbuotojus ir studentus, žuvusius per Pirmąjį pasaulinį karą. Monumentas, pastatytas 1930 m., tikėtina, buvo nugriautas, remiantis direktyva „Vokietijos karinių ir nacių memorialų bei muziejų likvidacija“ (Liquidation of German Military and Nazi Memorials and Museums). Pagal šią direktyvą išimtis padaryta tik tiems paminklams, kurie pastatyti karių žūties vietose.

Nė viena Erlangeno firma nenorėjo imtis griovimo darbų, todėl pasamdyta įmonė iš Ansbacho (Gary C. Fouse. (2005). Erlangen. An American‘s History of German Town. University Press of America). Vietoj paminklo įrengta gėlių klomba. Šiuo metu prisiminimai apie pašalintą paminklą duoda peno įvairiems radikalių dešiniųjų tinklalapiams.

Kenija: paminklų Didžiosios Britanijos karališkiesiems asmenims ir civiliams likimas

Antikolonijinio išsivadavimo ir postkolonijiniu laikotarpiu paveldo revizijos ėmėsi kone visos politinę nepriklausomybę atkūrusios šalys, tarp jų ir Kenija, pasiskelbusi nepriklausoma 1963 m. Kolonizuotame Nairobyje buvo trys monumentai, skirti karališkajai šeimai, – karalienės Viktorijos (1906), karaliaus George’o V (1945) statulos ir fontanas su karaliaus George’o VI bronziniu atvaizdu (1957). Kenijos dienraštis Daily Nation rašo, kad karalienės Viktorijos statula, 1958 m. nukentėjusi nuo vandalų, buvo renovuota ir dabar yra pakankamai geros būklės, tačiau beveik visiškai užmiršta. Sakoma, kad ši skulptūra išliko vien dėl miniatiūrinių savo proporcijų ir dėl to, kad praturtina estetinį parko vaizdą, o jaunoji karta karalienės Viktorijos esą net neatpažįsta, laiko ją Švč. Mergele Marija. Karaliaus George’o V statula buvo pašalinta 1964 m. miesto valdžios sprendimu, nulupta ir bronzinė lentelė nuo fontano, skirto karaliaus George’o VI atminimui.

Kolonijinio laikotarpio ženklais laikomi monumentai, pagerbiantys ne tik karališkąją šeimą, bet ir civilius baltuosius kolonistus, žemdirbius, teisininkus, išradėjus. Vienas iš tokių – paminklas žymiausiam baltajam Kenijos kolonistui lordui Delamere’ui. 1870 m. gimęs Anglijoje, kilmingoje šeimoje, Delamere’as į Keniją atvyko 1901 m. ir greitai tapo neoficialiu baltųjų Kenijos kolonistų lyderiu. Neoficialiai vadintas „kolonistų Moze“. Daily Nation teigimu, Nairobyje yra išlikęs kolonijinės eros paminklas automobilizmo entuziastui Douglasui Galtonui-Fenzi (1881–1937).

Kenijos kultūros istorijai skirtame tinklaraštyje Agora rašoma, kad Galtonas-Fenzi 1919 m. įkūrė Rytų Afrikos automobilių asociaciją, derėjosi dėl paskolų įsigyti automobiliams, kad galėtų išbandyti, kurie iš jų geriausiai tinka Kenijos klimatui ir duobėtiems neasfaltuotiems keliams. 1923 m. jis pirmasis dulkėtais vieškeliais įveikė atstumą nuo Nairobio iki Mombasos. Paminklas Douglasui Galtonui-Fenzi, pastatytas 1939 m., praėjus dvejiems metams po jo mirties, dabar aptvertas grotuota tvora – sakoma, tai apsauga nuo vandalų.

Daily Nation mini kolonijinių laikų fontaną Nairobyje, pastatytą teisininko Alexandro George’o Hamiltono atminimui. Manoma, šis fontanas išlikęs vien todėl, kad socialinė ir politinė jo reikšmė daug menkesnė už Delamere’o paminklą ir kitus kolonijinio režimo simbolius.

Namibija: monumentas vokiečių raiteliui

Į kolonizacijos procesus vokiečiai įsitraukė vėliau negu britai, apie jų kolonijinę politiką žinoma gerokai mažiau. Viena iš buvusių kolonijų Afrikoje, vadinta Vokietija po Saule (Germany under the Sun), yra dabartinė Namibijos teritorija. 1912 m. Windhoeke buvo atidengtas monumentas Vokiečių raiteliui, pagerbiantis karius ir civilius, kurie žuvo, slopindami hererų ir nama genčių sukilimą 1904–1907 m.

Šis paminklas bent penkis dešimtmečius buvo vertinamas prieštaringai, kaip demonstruojantis vokiečių viršenybę, skirtas tik vienos pusės aukoms atminti. 1959 m. monumentas pirmą kartą tapo politinės priešpriešos objektu – hererų genties aktyvistai raiteliui ant galvos užmovė lininį maišą, o žirgą išpuošė gėlėmis. Kontroversijos dėl paminklo ypač suintensyvėjo 2008 m. – aplink paminklą buvo pastatytas 51 medinis kryžius su vardais ir posakiais, užrašytais hererų kalba, o į raitelio ginklo vamzdį įkištas Namibijos vėliavėlės kotas.

Vietos žiniasklaidoje tai sukėlė karštas diskusijas. 2009 m. paminklas išmontuotas, jo laikymo vieta įslaptinta. 2011 m. raitelis su žirgu atsidūrė kitoje vietoje – buvusioje tvirtovėje Alte Feste, tapusioje muziejumi. Diskusijos užvirė iš naujo. 2013 m. gruodžio mėnesį monumentas vėl pašalintas ir nuo to laiko saugomas Alte Feste sandėliuose.

Pietų Afrika: karštinė dėl Rhodeso

Pietų Afrikos Respublikoje kova dėl kolonijinio paveldo įgavo daug radikalesnes formas. 2015 m. kovo mėnesį prasidėjo protestai su šūkiu „Rhodesas turi griūti“ (Rhodes must fall), jų tikslas – iš Keiptauno universiteto pašalinti Cecilio Rhodeso skulptūrą, pastatytą 1934 m. Britų ekonomistas, kalnakasybos magnatas Rhodesas (1853–1902) buvo vienas iš Didžiosios Britanijos kolonijinės politikos ideologų ir vykdytojų, Rodezijos valstybės įkūrėjas ir valdytojas. Įdomu, kad neoficialiuose šaltiniuose jis vadinamas Pietų Afrikos Hitleriu, o lordas Delamere’as pramintas Kenijos Rhodesu.

Pirmieji vieši reikalavimai pašalinti garsiojo kolonisto skulptūrą pasigirdo dar 1950 m. Judėjimas Rhodes must fall formaliai prasidėjo 2015 m. kovo 9 d., kai Chumani’s Maxwele’as apmėtė skulptūrą ekskrementais, o tada su kitais jį palaikančiais studentais ėmė šokti toyi-toyi. Šį Pietų Afrikoje populiarų šokį išplatino Zimbabvės Revoliucinė žmonių armija – Rodezijos marksistinės leninistinės partijos ginkluotas „sparnas“ toyi-toyi pasitelkdavo, kad įbaugintų priešą per karinius ar pilietinius konfliktus. Jam būdinga išraiška – agresyvus ritmo mušimas pėda ir kolektyvinis skandavimas. Nuo šios akcijos prasidėjo didžioji protestų banga – studentai okupavo Keiptauno universitetą, degino transporto priemones, rengė kitas pilietinio nepaklusnumo akcijas. Skulptūra buvo pašalinta balandžio 9 d., praėjus mėnesiui nuo protestų pradžios.

Bet Rhodes must fall judėjimas nesiliovė, išplito į kitus universitetus. Jo lyderiai, atskleisdami įvairius rasinės nelygybės pasireiškimus, reikalavo dekolonizuoti švietimo sistemą. Siekdami šių tikslų, studentai suniokojo paminklus Janui Smutsui (1870–1950), Pietų Afrikoje gimusiam britų kilmės kariniam lyderiui ir filosofui, Mariai Emmeline’ai Bernard Fuller (1869–1957), kuri buvo viena iš pirmųjų Pietų Afrikos studenčių, skatinusi moterų švietimą ir emancipaciją.

Pietų Afrikos socialistų revoliucionierių partijos Kovotojai už ekonominę laisvę (Economic Freedom Fighters) prezidentas Julius Malema 2015 m. kovo mėnesį ėmė agituoti, kad nuo kolonializmo ir apartheido simbolių apsivalytų visa šalis. Netrukus buvo nuniokota karaliaus George’o V skulptūra, Uitenhage memorialas, skirtas britų kariams, žuvusiems per anglų-būrų karą, atminti, buvusio PAR prezidento Paulo Krugerio (1825–1904) ir Pietų Afrikos Sandraugos ministro pirmininko Louiso Bothos (1862–1919) statulos, net vadinamasis Žirgo memorialas, skirtas pagerbti žirgams, kritusiems per Antrąjį būrų karą. Partijos vadovybė prisiėmė atsakomybę už savo narių veiksmus, tačiau pabrėžė, kad jų tikslas yra skulptūrų pašalinimas, o ne vandalizmas.

Kampanijos Rhodes must fall atgarsiai Didžiojoje Britanijoje

Kolonijinės eros veikėjų skulptūros sukėlė įtampą ne vien kolonijose, bet ir metropolijose. Didžiojoje Britanijoje, The Telegraph teigimu, kampanija Rhodes must fall aukščiausią įkarščio tašką pasiekė 2015 m. gruodžio mėnesį, kai Oksfordo studentai ėmė reikalauti, kad iš Oriel kolegijos teritorijos būtų pašalinta Cecilio Rhodeso skulptūra. Kampanijos priešininkai akcentavo ironišką aplinkybę, kad Oksforde vykdomos Rhodes must fall kampanijos iniciatorius Ntokozo Qwabe yra Rhodeso fondo stipendininkas.16 Šis fondas kasmet skiria stipendijas beveik 90 užsienio studentų, kurie nori studijuoti Jungtinėje Karalystėje, žymiausias iš tokių – Billas Clintonas.

BBC teigimu, dabar laukia savo eilės Edwardas Colstonas, verslininkas, parlamento narys ir vienas iš stambiausių Royal African Company, kuri vertėsi vergų prekyba, akcininkų. Be to, jis buvo žymus Bristolio filantropas. Šiuo metu svarstoma, ar jo skulptūra turėtų likti Bristolio viešosiose erdvėse. BBC, be kita ko, primena, kad Oliveris Kromvelis, laikomas reikšminga simboline Vakarų demokratijos figūra, yra atsakingas už airių skerdynes. Paminklas jam, nepaisant nacionalistų ir konservatorių pasipriešinimo, Airijoje atidengtas 1895 m. Po šimto metų, grupei parlamentarų reikalaujant, statula buvo demontuota ir išlydyta.

BBC cituoja laišką, kurį dienraščiui Daily Telegraph parašė skaitytojai: „Problema ta, kad beveik kiekvienas tų laikų žmogus vadovavosi bendrosiomis to meto nuostatomis, kurios prieštarauja šiandieniniam moderniam mąstymui. Kraštutiniu atveju mūsų kritiškas požiūris atves prie to, kad turėsime sunaikinti beveik visas statulas ir pastatus, skirtus iškiliems to meto žmonėms atminti.“18

Konfederacijos paveldas Jungtinėse Valstijose: lost cause

Amerikoje vyksta paveldo karai dėl konfederatų simbolių ir paminklų, kurie ilgą laiką buvo toleruojami kaip lost cause (prarastas reikalas), kitaip tariant, romantizuotų, istoriškai netikslių duomenų apie baltųjų plantatorių civilizaciją Pietuose visuma. Buvo tvirtinama, kad sužlugdytiems pietiečiams tokie lost cause monumentai ir literatūra (pavyzdžiui, Margaret Mitchel 1936 m. romanas „Vėjo nublokšti“) teikė tam tikrą psichologinę paguodą, mažino emocinę įtampą, padėjo siekti simbolinio Šiaurės ir Pietų susitaikymo.

Įtampa kilo 2015 m. liepos mėnesį, kai Dylannas Roofas, dažnai pozuodavęs prieš fotokameras Konfederacijos vėliavos fone, per pamaldas Pietų Karolinoje, Charlestone, devynis afroamerikiečius nušovė, vieną sunkiai sužeidė. Po keleto savaičių The Texas Tribune pranešė, kad iš Austino universiteto Teksase pašalinta Konfederacijos prezidento Jeffersono Daviso skulptūra.19 Fox News ir kiti šaltiniai informavo, kad tų metų spalį Misūrio universiteto studentai ėmė reikalauti, kad būtų pašalinta Thomaso Jeffersono, trečiojo JAV prezidento, skulptūra, esą jis buvęs „rasistas ir prievartautojas“.

The Baltimore Sun pranešė, kad 2016 m. sausį Baltimorės miesto komisija rekomendavo pašalinti iš viešųjų erdvių du monumentus – Rogeriui B. Taney’ui, buvusiam JAV Aukščiausiojo teismo teisėjui, gynusiam vergvaldžių interesus, ir Konfederacijos generolams Robertui E. Lee, Thomasui J. Jacksonui. Monumentą, skirtą Konfederacijos kariams ir jūrininkams, paminklą moterims konfederatėms komisija nusprendė palikti, tačiau su sąlyga, kad bus pateiktas papildomas aiškinamasis komentaras. Komisijos narys, Merilando universiteto teisės profesorius Larry’s S. Gibsonas pabrėžė, kad Baltimorėje monumentų, skirtų Konfederacijai atminti, skaičius yra neproporcingai didelis, palyginti su Sąjungai skirtais paminklais. Kitas komisijos narys, Elfordas Jacksonas aiškino norintis, kad Baltimorėje būtų daugiau, o ne mažiau meno, tačiau šios skulptūros yra „menas su neigiamomis konotacijomis“. Žiniasklaida atkreipė dėmesį, kad 6 iš 7 komisijos narių yra afroamerikiečiai.

Naujajame Orleane 2015 m. liepą nuspręsta pašalinti paminklus Konfederacijos generolams Robertui E. Lee ir P. G. T. Beauregardui, Konfederacijos prezidentui Jeffersonui Davisui, obeliską, skirtą 1874 m. mūšiui Liberty Place atminti. Miesto tarybos nariai pabrėžė: monumentų pašalinimas nereiškia, kad istorija ištrinama, greičiau jau iš naujo įvertinama, kas ir už ką nusipelno pagarbos bei pripažinimo.

Beje, 175 000 dolerių suma, reikalinga skulptūroms demontuoti, buvo surinkta iš anoniminių aukotojų.22 Po to, kai Davido Mahlerio įmonė laimėjo kontraktą nugriauti pilietinio karo monumentus Naujajame Orleane, dalis klientų pagrasino nutrauksiantys su ja verslo santykius. Mahleris, sulaukęs grasinimų, atsisakė kontrakto, nepaisant to, praėjus savaitei po sutarties atšaukimo, buvo sudegintas Mahlerio 200 000 dolerių vertės automobilis Lamborgini.

Monumentų šalininkai ir priešininkai pateikia tradicinius argumentus. Alexanderis E. Hooke’as, Stevensono universiteto filosofijos profesorius, rašo, kad paminklai Lee ir Jacksonui yra „stulbinančio grožio“ meno kūriniai, todėl turėtų išlikti bent jau edukaciniais tikslais. Ir klausia: „Kas bus toliau? Gal antklodėmis uždengsime Washingtono ir Jeffersono [abu prezidentai turėjo vergų, – autorės pastaba] statulas?“ Naujojo Orleano meras Mitchellas Josephas Landrieu į klausimą „Kuo visa tai pasibaigs?“ atsako: „Nežinau, kuo visa tai pasibaigs, bet žinau, nuo ko visa tai prasidėjo.“

Išlikusius Konfederacijos monumentus nuolat nusiaubia vandalai. International Business Times rašė, kad 2015 m. liepą Šiaurės Karolinoje, Raleighe, ant monumento Konfederatų moterims purškiamaisiais dažais buvo užrašyta „Juodaodžių gyvenimai irgi svarbūs“ (Black Lives Matter), prieš tai, birželio mėnesį, monumentą, skirtą Konfederacijos kariams, Charlotte’s mieste „papuošė“ užrašas Racist, kitas paminklas buvo išteptas skystu cementu.

Japonija ir Pietų Korėja: „komforto moterų“ atminimas

„Komforto moterys“ – eufemizmas, apibūdinantis moteris, kurias Antrojo pasaulinio karo metais Japonijos imperinė armija pavertė sekso vergėmis. Manoma, kad tokių moterų buvo apie 200 000, dauguma iš jų korėjietės, kelios dešimtys iki šiol gyvena Pietų Korėjoje.

The Washington Post teigimu, šis faktas ilgą laiką kėlė įtampą tarp abiejų šalių, bet 2015 m. gruodžio mėnesį Japonija ir Pietų Korėja pagaliau pasiekė susitarimo, pagal kurį Tokijas sutiko aukoms sumokėti daugiau kaip 8 mln. JAV dolerių kompensaciją. Tačiau situaciją komplikuoja vienas trikdis – Seule, priešais Japonijos ambasadą, 2011 m. gruodį buvo atidengta skulptūra, skirta „komforto moterims“ atminti. Joje vaizduojamos dvi kėdės, ant vienos sėdi basakojė moteris, o greta pastatyta tuščia kėdė simbolizuoja sekso verges, vis dar laukiančias atsiprašymo. Japonijos valdžia daug kartų prašė pašalinti skulptūrą, esą ji pažeidžia Vienos diplomatinių santykių konvenciją, tačiau Korėjos atstovai atsisakydavo tai padaryti. Vis dėlto dabar, kai pasiekta susitarimo dėl žalos atlyginimo, Seulas pripažįsta, kad skulptūros ateitis tapo neaiški. The Japan times teigimu, Japonija neketina mokėti kompensacijos tol, kol stovės ši skulptūra.

The Washington Post primena, kad 2014 m. pavasarį, nepaisant Japonijos ambasados protestų, paminklas „komforto moterims“ buvo pastatytas ir Ferfakso apygardoje (Virdžinija, JAV). Paminklo atidengimo išvakarėse vietos valdžia gavo daugybę protesto laiškų, kuriuose „komforto moterys“ vadinamos „savanorėmis prostitutėmis“. Paminklo priešininkų nuomone, reikėtų žvelgti į ateitį, o ypač pasverti tai, kad skulptūra galimai vers nejaukiai jaustis daugelį etninių japonų. Tačiau idėjos šalininkai teigia, kad oficialus patirtų kančių pripažinimas yra vienintelis tinkamas būdas, padedantis susidoroti su skausminga praeitimi. Vis dėlto abi pusės pripažįsta, kad ši ir kitos skulptūros tapo reikšmingu politinio dialogo instrumentu.

Krikščioniški simboliai bado akis sekuliariai visuomenei?

Vakariečiai, smarkiai paveikti sekuliarizacijos, plečiantis globalizacijos procesams, krikščioniškųjų simbolių jau nebelaiko savaime suprantama ir nekvestionuojama kultūros dalimi. Koks visuomenės požiūris į krikščioniškuosius simbolius viešosiose erdvėse? Šis klausimas yra atviras, o paveldo revizionizmas vis labiau apima ir šią sritį.

The Christian Post pranešė, kad 2015 m. pradžioje Šiaurės Karolinoje nuspręsta pašalinti paminklą veteranams, nes jame vaizduojamas kareivis, priklaupęs ir besimeldžiantis priešais krikščionių vėliavą ir kryžių. JAV armijos veteranas Stevenas Hewettas, atstovaujantis organizacijai „Amerikiečiai, susivieniję už valstybės ir bažnyčios atskyrimą“ (Americans United for Separation of Church and State), dėl šio monumento 2012 m. pateikė ieškinį miestui. Jo teigimu, viešas krikščionybės aukštinimas pažeidžia JAV konstituciją. Po kelerių metų miesto taryba, bylinėjimosi išlaidoms padengti jau išleidusi daugiau kaip 50 000 dolerių, pasidavė ir sutiko su veterano reikalavimais. Miestiečiai, nepatenkinti tokiu nuolaidžiavimu, klausia: „Ką naikinsime toliau?“ Merijos nuomone, sprendimas, prieštaraujantis daugumos interesams, yra nepriimtinas, tačiau kitos išeities nėra, nes tolesnis bylinėjimasis būtų pernelyg didelė našta mokesčių mokėtojams.

The San Diego Union Tribune praneša, kad 2015 m. vasario mėnesį Sakramento, Kalifornijos sostinės, valdžia nusprendė iš Vašingtono Kapitolijaus pašalinti 1931 m. sukurtą tėvo Junipero Serra skulptūrą ir įamžinti Sally Ride, iš Kalifornijos kilusios pirmosios moters astronautės, atminimą. Nors Romos popiežius ketina kanonizuoti tėvą Serra, jo veikla prieštaringai vertinama dėl santykio su Amerikos indėnais. Iki šiol Kalifornijos valstiją Kapitolijuje reprezentavo Ronaldas Reaganas ir Tėvas Junipero Serra. Reagano skulptūra atsirado 2010 m., pakeisdama kito dvasininko – Tomo Staro Kingo – statulą.

The Huffington Post rašo, kad Oklahomoje 2015 m. spalį buvo pašalintas granitinis monumentas su iškaltais 10 Dievo įsakymų, nes Oklahomos Aukščiausiasis teismas nusprendė, esą tuo pažeidžiama konstitucinė nuostata, draudžianti viešai propaguoti religiją.

Laikraščio teigimu, „Dievas šio sprendimo kol kas nekomentavo“.