Pasityčiojimas iš paminklo patriarchui – išdidintas ir su romėniška togabalsavimas

 (66)
Panašu, kad valstybės nepriklausomybės šimtmetį švęsime be paminklo dr. Jonui Basanavičiui. Geriausiu atveju bus pastatytas kuklus paminklėlis ant pjedestaliuko arba patriarcho balsu kalbantis suoliukas.
J. Basanavičius - R. Jakimavičiaus skluptūra
J. Basanavičius - R. Jakimavičiaus skluptūra

Diskusijos ir nesutarimai

Puiki pradinė idėja – Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio proga pastatyti paminklą tautos patriarchui, vienai pagrindinių asmenybių, atvedusių prie Vasario 16–osios, skilo lyg senas ąsotis, o šukės išsilakstė po vyriausybės, savivaldybės, muziejų koridorius, ginčus kaitina ir pranešimai žiniasklaidoje. Asmeniškumų kontekste pamiršome, kad paminklas J. Basanavičiui yra paminklas mūsų laisvei ir nepriklausomybei.

Nacionalinio atgimimo akistatoje išryškėjo esminiai nesutarimai tarp Vyriausybės balsu kalbančių žmonių, senosios sistemos išugdytų biurokratų ir pilietiškai nusiteikusių menininkų. Tautos iš viso niekas neatsiklausė, lyg gyventumėm kokioje Baltarusijoje.

Diskusijos dėl paminklo Jonui Basanavičiui Vilniuje vyksta seniai. Kas turėtų sukurti šį paminklą ir kur jis turėtų stovėti, – iki šiol nerastas skaidrus kompromisas tarp architektų, skulptorių, muziejininkų ir savo poziciją viešai išsakančių Lietuvos intelektualų. Todėl šis klausimas vis dar opus ir eskaluojamas visuomeniniame bei socialiniame diskurse.

Neapdairūs pasisakymai iškraipo esmę

Vilniaus miesto savivaldybės nuomone, įvertinus istorinius įvykius Vilniuje, susijusius su nepriklausomybės paskelbimu 1918 m., labiausiai šiam paminklui tinkama vieta – aikštė priešais Nacionalinę filharmoniją, kurioje 1905 m. yra posėdžiavusi Lietuvos taryba. Čia šiuo metu įrengta nedidelė automobilių stovėjimo aikštelė, tačiau miesto savivaldybė sutiko ją pertvarkyti. Šiai vietai pritaria ir Vilniaus skulptoriai. Probleminiu klausimu išlieka paties paminklo sukūrimo forma ir procedūra.

Paminklas statomas XXI amžiuje, o R. Jakimavičiaus kompozicija, kurioje patriarchas J. Basanavičius pavaizduotas apsigaubęs romėniška toga, neatliepia šių dienų vizualinės estetikos. Eskizas sukurtas neatsižvelgiant ir į vietos specifiką – sukomponuota frontali paminklo perspektyva pritaikyta į kūrinį žiūrėti tik vienu rakursu.
R. J. Belevičius

„Prieš keletą mėnesių buvo paskelbta, kad paminklas J. Basanavičiui bus realizuotas pagal skulptoriaus Rapolo Jakimavičiaus eskizinį projektą, parengtą dar 1925 metais. Akivaizdu, jog šiam sprendimui didelės įtakos turi koncerno „MG Baltic“ valdybos nario, paminklo mecenato Romano Raulynaičio ir Nacionalinio muziejaus vadovės Birutės Kulnytės bei Premjero patarėjo Viliaus Kavaliausko išsakoma pozicija. Šios informacijos paskelbimas sulaukė kritiškų vertinimų Lietuvos architektų, skulptorių ir intelektualų gretose. Jų bendru sutarimu – toks paminklo mecenato sprendimas yra klaidingas, formuojantis ydingą visuomenės suvokimą, kaip turėtų vykti paminklų statymo organizavimas. Visų pirma, šis neapdairus atsakingų asmenų pasisakymas viešųjų erdvių formavimo klausimais, iškraipo urbanistinės dermės sampratą, ignoruoja miesto detaliojo plano ypatumus, o visų svarbiausia – užkerta kelią šio laikmečio plastinės-skulptūrinės raiškos ir istorinio požiūrio meninėms refleksijoms gimti ir funkcionuoti“, – sakė Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Utarienė.

J. Basanavičius apsigaubęs romėniška toga

Kodėl nederėtų ir negalima statyti skulptoriaus R. Jakimavičiaus 1925 metais sukurto paminklo Jonui Basanavičiui?

Lietuvos dailininkų sąjungos skulptorių sekcijos vadovo Ryto Jono Belevičiaus nuomone, prieš 90 metų R. Jakimavičiaus sukurtas 30 cm (su pjedestalu) projektinis eskizas neatitinka šiandieninių progresyvių ir aktualių meno tendencijų, todėl šio projekto įgyvendinimas kelia pagrįstų abejonių. „Paminklas statomas XXI amžiuje, o R. Jakimavičiaus kompozicija, kurioje patriarchas Jonas Basanavičius pavaizduotas apsigaubęs romėniška toga, neatliepia šių dienų vizualinės estetikos. Eskizas sukurtas neatsižvelgiant ir į vietos specifiką – sukomponuota frontali paminklo perspektyva pritaikyta į kūrinį žiūrėti tik vienu rakursu“, – teigė garsus skulptorius R. J. Belevičius.

Jeigu aukštojoje visuomenėje nebus pakankamai galios mūsų neišlavintai valdininkijai įtikinti, tai talentingi žmonės Lietuvoje niekada nerealizuos savo idėjų ir sumanymų.
D. Matulaitė

R. Jakimavičius turėjo galimybę 1927 metais sukurti paminklą iki galo ir jį pastatyti. Tas neįvyko.

Nesant gyvam šio eskizo autoriui, jo eskizo realizacija privalės interpretuoti kitas skulptoriaus, o toks sprendimas kelia abejonių dėl autorystės ir kūrinio autentiškumo. Skulptorių sekcijos vadovas R. J. Belevičius abejoja, ar save gerbiantis skulptorius imsis šios misijos, jeigu jis pats turi talento ir jėgų padaryti savo unikalų šiuolaikinį darbą ir visiškai atsakytų už jo kokybę, išraiškingumą, meninį lygį. „Talentingų skulptorių šiandien turime išsiugdę ne vieną dešimtį. LDS sąjunga kartu su Vilniaus savivaldybe ir architektų sąjunga turi nedelsiant paskelbti konkursą šimtmečio paminklui sukurti. Lietuvos skulptoriai laukia šito žingsnio“, – tikino R. J. Belevičius.

Nepasitikėjimas ir kontrolė užkerta kūrybą

„Siekdami senų, iš muziejaus atkeliamų projektų realizacijos viešojoje erdvėje, paminklo sukūrimo organizatoriais pasiskelbę asmenys neatsižvelgia į kultūros politiką, formuojamą šiandieniame Europos kontekste. Mūsų valdžios žmonės įvairias būdais (ir korupciniais) labai nori kontroliuoti, valdyti viską, o ypač galutinį rezultatą. Visi sužlugdyti konkursai buvo pagrįsti tuo, kad veikė ne visai švariais metodais. Žinome, kas atsitiko ir su Lukiškių aikštės konkursu, kuomet autoriai buvo išmėtomi už paprasčiausius procedūrinius dalykus“, – teigė garsi skulptorė, profesorė Dalia Matulaitė.

Lietuvos dailininkų sąjunga atstovauja menininkų bendruomenei su viltimi išsaugoti kūrybingai dirbančių žmonių energiją ir leisti pasireikšti talentingiems žmonėms.

Dabar gi mūsų skulptoriai keliauja per pasaulį, garsindami Lietuvą Japonijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Latvijoje, JAV, Skandinavijos šalyse, laimi ten organizuojamus konkursus, ten stato skulptūras iškiliems Lietuvos žmonėms, gauna aukščiausius įvertinimus sniego, ledo, smėlio skulptūrų konkursuose ir festivaliuose. O Lietuvoje jiems leidžiama kartą per metus sudeginti šiaudų skulptūras.
D. Matulaitė

„Dabar gi mūsų skulptoriai keliauja per pasaulį, garsindami Lietuvą Japonijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Latvijoje, JAV, Skandinavijos šalyse, laimi ten organizuojamus konkursus, ten stato skulptūras iškiliems Lietuvos žmonėms, gauna aukščiausius įvertinimus sniego, ledo, smėlio skulptūrų konkursuose ir festivaliuose. O Lietuvoje jiems leidžiama kartą per metus sudeginti šiaudų skulptūras“, – ironizavo prof. Dalia Matulaitė. – „Reginys didingas. Ir nieko daugiau. LDS garbės reikalas padėti susivokti mūsų valdžiai ir visuomenei, – jeigu tauta nesubrandina Periklio , tai Fidijas neatsiras. Jeigu aukštojoje visuomenėje nebus pakankamai galios mūsų neišlavintai valdininkijai įtikinti, tai talentingi žmonės Lietuvoje niekada nerealizuos savo idėjų ir sumanymų.

Profesorės D. Matulaitės nuomone, Lietuvos dailininkų sąjunga paprasčiausiai privalo kovoti už savo poziciją ir nedelsdama viešai paskelbtame konkurse pakviesti dalyvauti visus skulptorius ir architektus.

Nėra jokios prasmės didinti skulptūrą

„Nei savivaldybė, nei Vyriausybė, nei Kultūros ministerija iki šiol nepaskelbė jokio konkurso. Mūsų inicijuojamas konkursas daromas ne tam, kad būtų panaudotas ginčams spaudoje prieš kitus sumanymus“, – piktinosi skulptorius Leonas Pivoriūnas.

Kai LDS pradėjo prieštarauti nuomonei dėl mažų skulptūrėlių didinimo, praėjo bemaž metai. Jau buvo galima seniai paskelbti konkursą ir net išrinkti nugalėtoją. Bet jis iki šiol neįvyko.

Norėdamas užkirsti kelią ginčams, Leonas Pivoriūnas pasiūlė sostinės savivaldybės ekspertų pasirinktoje vietoje – prie Nacionalinės filharmonijos – pastatyti Gedimino Jokūbonio sukurtą 167 cm aukščio J. Basanavičiaus paminklą, kuris jau daug metų eksponuojamas filharmonijos patalpose.

L. Pivoriūno iškelta mintis, kai kam pasirodžiusi įdomi ir priimtina, negalės virsti tikrove. Mirusio skulptoriaus Gedimino Jokūbonio dukra Eglė yra autorinių teisių paveldėtoja. Ji kategoriškai atsisakė leisti didinti tėvo sukurtą skulptūrą. Taip pat ji nemato jokios prasmės kamerinio darbo išnešti į viešąją erdvę, kuri tam nėra pritaikyta. „Aš prisimenu, kaip tėtis darė šią skulptūrą uždarai erdvei, filharmonijos interjerui, kuriame ji dabar stovi. Todėl kitaip ir negali būti. Rapolo Jakimavičiaus kūrinys tikrai netinkamas didinimui, bet nereikia vietoje jo imti mano tėčio darbo“, – savo nusistatymą patvirtino E. Jokūbonytė.

Paminklą J. Basanavičiui Vilniuje ketinama pastatyti dar iki 2018 m. vasario, kai bus minimas valstybės atkūrimo šimtmetis. Laikas senka. Ilgiems derinimams ir perderinimams reikia skelbti logišką pabaigą ir priimti konkretų sprendimą.

Jonas Basanavičius (1851–1927) – lietuvių visuomenės veikėjas, pirmasis laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininkas, gydytojas. Jo vadovaujama Lietuvos Taryba 1918 metų vasario 16 dieną paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. J. Basanavičius pirmasis pasirašė Nepriklausomybės aktą.

Nuotraukoje: Muziejuje saugomas Rapolo Jakimavičiaus 1925 m. sukurtas J. Basanavičiaus paminklo projektinis eskizas skulptorių nuomone neatitinka šiandieninių progresyvių ir aktualių meno tendencijų.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Kultūra

Net šimto metų sulaukęs K. Douglasas išsaugojo meilę savo sielos draugei Anne (5)

Kirkas Douglasas, per savo karjerą sukūręs ne vieną įspūdingą vaidmenį kine, gruodžio 9-ąją švenčia savo 100-ąjį gimtadienį ir už savo ilgus gyvenimo metus yra dėkingas daugiau nei šešis dešimtmečius trunkančiai „nuostabiai santuokai“.

Keturios profesorės I. Veisaitės epochos: vaizdai, portretai, žodžiai (2)

Gruodžio 15 dieną Vilniaus paveikslų galerijoje bus pristatoma kultūros istoriko Aurimo Švedo knyga „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“. Pasak istoriko Sauliaus Sužiedėlio, knygoje atsiveria nepamirštami XX amžiaus Lietuvos istorijos vaizdai: žydiškasis ir lietuviškasis tarpukario Kaunas, nuožmi karo ir Holokausto tikrovė, išsigelbėjimas ir atgimimas.

P. Geniušas atranda bičiulį iš Indijos: laikas ir atstumai buvo juos išskyrę, tačiau suvedė vėl

Gruodžio 9 dieną Klaipėdos koncertų salėje per šventinės klasikos festivalį „Salve Musica“ scenoje susitiks pianistai Petras Geniušas ir jo bičiulis iš Indijos Fali Pavri. Programoje „Taip arti, taip toli“ skambės Franzo Schuberto, Fryderyko Chopino, Maurice'o Ravelio ir George'o Gershwino kūriniai.

Atsinaujinęs kultūrinis gidas „Vilniaus skulptūrų kelias“ kviečia į kalėdinį pasivaikščiojimą sostinėje (1)

2016 metus Modernaus meno centras (MMC) baigia pristatydamas naują knygą – menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės parengtą kultūrinį gidą „Vilniaus skulptūrų kelias“. Tai jau trečias, atsinaujinęs itin didelio populiarumo sulaukusios knygos leidimas, papildytas naujais faktais ir 2014–2016 m. pastatytų skulptūrų istorijomis.

Naują kūrinį parašęs S. Šaltenis: kai prie romano atsiranda kapinės, tai ne tik literatūros reikalas

Leidykla „Tyto alba“ išleido Sauliaus Šaltenio romaną „Basas ir laimingas“. Tai įtaigiai papasakota istorija apie arkivyskupo šv. Brunono Bonifaco Kverfurtiečio paskutinę misiją į tolimas, mažai žinomas lietuvių žemes, apie skirtingų – krikščioniškojo ir baltų pagoniškojo – pasaulių susidūrimą.
OKT teatras
M
MEISTRAS IR MARGARITA
2016 gruodžio 17 d. 18.30 val.

PO LEDU
2016 gruodžio 18 d. 19.00 val.
Režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklio „Apvalytieji“ tarptautinis debiutas įvyko Ispanijos mieste Žironoje vykstančiame festivalyje „Temporada Alta“, šiemet pristačiusiame tokius menininkus, kaip lenkas Krystianas Lupa, vokietis Thomas Ostermeieris, belgas Alainas Platelis, ispanas Alexas Rigola bei būrys kitų.
Ispanų kritikai apie Oskaro Koršunovo „Apvalytuosius“: tai smūgis, sukrėtęs publiką
2016 gruodžio 8 d.