Pasityčiojimas iš paminklo patriarchui – išdidintas ir su romėniška togabalsavimas

 (66)
Panašu, kad valstybės nepriklausomybės šimtmetį švęsime be paminklo dr. Jonui Basanavičiui. Geriausiu atveju bus pastatytas kuklus paminklėlis ant pjedestaliuko arba patriarcho balsu kalbantis suoliukas.
J. Basanavičius - R. Jakimavičiaus skluptūra
J. Basanavičius - R. Jakimavičiaus skluptūra

Diskusijos ir nesutarimai

Puiki pradinė idėja – Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio proga pastatyti paminklą tautos patriarchui, vienai pagrindinių asmenybių, atvedusių prie Vasario 16–osios, skilo lyg senas ąsotis, o šukės išsilakstė po vyriausybės, savivaldybės, muziejų koridorius, ginčus kaitina ir pranešimai žiniasklaidoje. Asmeniškumų kontekste pamiršome, kad paminklas J. Basanavičiui yra paminklas mūsų laisvei ir nepriklausomybei.

Nacionalinio atgimimo akistatoje išryškėjo esminiai nesutarimai tarp Vyriausybės balsu kalbančių žmonių, senosios sistemos išugdytų biurokratų ir pilietiškai nusiteikusių menininkų. Tautos iš viso niekas neatsiklausė, lyg gyventumėm kokioje Baltarusijoje.

Diskusijos dėl paminklo Jonui Basanavičiui Vilniuje vyksta seniai. Kas turėtų sukurti šį paminklą ir kur jis turėtų stovėti, – iki šiol nerastas skaidrus kompromisas tarp architektų, skulptorių, muziejininkų ir savo poziciją viešai išsakančių Lietuvos intelektualų. Todėl šis klausimas vis dar opus ir eskaluojamas visuomeniniame bei socialiniame diskurse.

Neapdairūs pasisakymai iškraipo esmę

Vilniaus miesto savivaldybės nuomone, įvertinus istorinius įvykius Vilniuje, susijusius su nepriklausomybės paskelbimu 1918 m., labiausiai šiam paminklui tinkama vieta – aikštė priešais Nacionalinę filharmoniją, kurioje 1905 m. yra posėdžiavusi Lietuvos taryba. Čia šiuo metu įrengta nedidelė automobilių stovėjimo aikštelė, tačiau miesto savivaldybė sutiko ją pertvarkyti. Šiai vietai pritaria ir Vilniaus skulptoriai. Probleminiu klausimu išlieka paties paminklo sukūrimo forma ir procedūra.

Paminklas statomas XXI amžiuje, o R. Jakimavičiaus kompozicija, kurioje patriarchas J. Basanavičius pavaizduotas apsigaubęs romėniška toga, neatliepia šių dienų vizualinės estetikos. Eskizas sukurtas neatsižvelgiant ir į vietos specifiką – sukomponuota frontali paminklo perspektyva pritaikyta į kūrinį žiūrėti tik vienu rakursu.
R. J. Belevičius

„Prieš keletą mėnesių buvo paskelbta, kad paminklas J. Basanavičiui bus realizuotas pagal skulptoriaus Rapolo Jakimavičiaus eskizinį projektą, parengtą dar 1925 metais. Akivaizdu, jog šiam sprendimui didelės įtakos turi koncerno „MG Baltic“ valdybos nario, paminklo mecenato Romano Raulynaičio ir Nacionalinio muziejaus vadovės Birutės Kulnytės bei Premjero patarėjo Viliaus Kavaliausko išsakoma pozicija. Šios informacijos paskelbimas sulaukė kritiškų vertinimų Lietuvos architektų, skulptorių ir intelektualų gretose. Jų bendru sutarimu – toks paminklo mecenato sprendimas yra klaidingas, formuojantis ydingą visuomenės suvokimą, kaip turėtų vykti paminklų statymo organizavimas. Visų pirma, šis neapdairus atsakingų asmenų pasisakymas viešųjų erdvių formavimo klausimais, iškraipo urbanistinės dermės sampratą, ignoruoja miesto detaliojo plano ypatumus, o visų svarbiausia – užkerta kelią šio laikmečio plastinės-skulptūrinės raiškos ir istorinio požiūrio meninėms refleksijoms gimti ir funkcionuoti“, – sakė Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Utarienė.

J. Basanavičius apsigaubęs romėniška toga

Kodėl nederėtų ir negalima statyti skulptoriaus R. Jakimavičiaus 1925 metais sukurto paminklo Jonui Basanavičiui?

Lietuvos dailininkų sąjungos skulptorių sekcijos vadovo Ryto Jono Belevičiaus nuomone, prieš 90 metų R. Jakimavičiaus sukurtas 30 cm (su pjedestalu) projektinis eskizas neatitinka šiandieninių progresyvių ir aktualių meno tendencijų, todėl šio projekto įgyvendinimas kelia pagrįstų abejonių. „Paminklas statomas XXI amžiuje, o R. Jakimavičiaus kompozicija, kurioje patriarchas Jonas Basanavičius pavaizduotas apsigaubęs romėniška toga, neatliepia šių dienų vizualinės estetikos. Eskizas sukurtas neatsižvelgiant ir į vietos specifiką – sukomponuota frontali paminklo perspektyva pritaikyta į kūrinį žiūrėti tik vienu rakursu“, – teigė garsus skulptorius R. J. Belevičius.

Jeigu aukštojoje visuomenėje nebus pakankamai galios mūsų neišlavintai valdininkijai įtikinti, tai talentingi žmonės Lietuvoje niekada nerealizuos savo idėjų ir sumanymų.
D. Matulaitė

R. Jakimavičius turėjo galimybę 1927 metais sukurti paminklą iki galo ir jį pastatyti. Tas neįvyko.

Nesant gyvam šio eskizo autoriui, jo eskizo realizacija privalės interpretuoti kitas skulptoriaus, o toks sprendimas kelia abejonių dėl autorystės ir kūrinio autentiškumo. Skulptorių sekcijos vadovas R. J. Belevičius abejoja, ar save gerbiantis skulptorius imsis šios misijos, jeigu jis pats turi talento ir jėgų padaryti savo unikalų šiuolaikinį darbą ir visiškai atsakytų už jo kokybę, išraiškingumą, meninį lygį. „Talentingų skulptorių šiandien turime išsiugdę ne vieną dešimtį. LDS sąjunga kartu su Vilniaus savivaldybe ir architektų sąjunga turi nedelsiant paskelbti konkursą šimtmečio paminklui sukurti. Lietuvos skulptoriai laukia šito žingsnio“, – tikino R. J. Belevičius.

Nepasitikėjimas ir kontrolė užkerta kūrybą

„Siekdami senų, iš muziejaus atkeliamų projektų realizacijos viešojoje erdvėje, paminklo sukūrimo organizatoriais pasiskelbę asmenys neatsižvelgia į kultūros politiką, formuojamą šiandieniame Europos kontekste. Mūsų valdžios žmonės įvairias būdais (ir korupciniais) labai nori kontroliuoti, valdyti viską, o ypač galutinį rezultatą. Visi sužlugdyti konkursai buvo pagrįsti tuo, kad veikė ne visai švariais metodais. Žinome, kas atsitiko ir su Lukiškių aikštės konkursu, kuomet autoriai buvo išmėtomi už paprasčiausius procedūrinius dalykus“, – teigė garsi skulptorė, profesorė Dalia Matulaitė.

Lietuvos dailininkų sąjunga atstovauja menininkų bendruomenei su viltimi išsaugoti kūrybingai dirbančių žmonių energiją ir leisti pasireikšti talentingiems žmonėms.

Dabar gi mūsų skulptoriai keliauja per pasaulį, garsindami Lietuvą Japonijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Latvijoje, JAV, Skandinavijos šalyse, laimi ten organizuojamus konkursus, ten stato skulptūras iškiliems Lietuvos žmonėms, gauna aukščiausius įvertinimus sniego, ledo, smėlio skulptūrų konkursuose ir festivaliuose. O Lietuvoje jiems leidžiama kartą per metus sudeginti šiaudų skulptūras.
D. Matulaitė

„Dabar gi mūsų skulptoriai keliauja per pasaulį, garsindami Lietuvą Japonijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Latvijoje, JAV, Skandinavijos šalyse, laimi ten organizuojamus konkursus, ten stato skulptūras iškiliems Lietuvos žmonėms, gauna aukščiausius įvertinimus sniego, ledo, smėlio skulptūrų konkursuose ir festivaliuose. O Lietuvoje jiems leidžiama kartą per metus sudeginti šiaudų skulptūras“, – ironizavo prof. Dalia Matulaitė. – „Reginys didingas. Ir nieko daugiau. LDS garbės reikalas padėti susivokti mūsų valdžiai ir visuomenei, – jeigu tauta nesubrandina Periklio , tai Fidijas neatsiras. Jeigu aukštojoje visuomenėje nebus pakankamai galios mūsų neišlavintai valdininkijai įtikinti, tai talentingi žmonės Lietuvoje niekada nerealizuos savo idėjų ir sumanymų.

Profesorės D. Matulaitės nuomone, Lietuvos dailininkų sąjunga paprasčiausiai privalo kovoti už savo poziciją ir nedelsdama viešai paskelbtame konkurse pakviesti dalyvauti visus skulptorius ir architektus.

Nėra jokios prasmės didinti skulptūrą

„Nei savivaldybė, nei Vyriausybė, nei Kultūros ministerija iki šiol nepaskelbė jokio konkurso. Mūsų inicijuojamas konkursas daromas ne tam, kad būtų panaudotas ginčams spaudoje prieš kitus sumanymus“, – piktinosi skulptorius Leonas Pivoriūnas.

Kai LDS pradėjo prieštarauti nuomonei dėl mažų skulptūrėlių didinimo, praėjo bemaž metai. Jau buvo galima seniai paskelbti konkursą ir net išrinkti nugalėtoją. Bet jis iki šiol neįvyko.

Norėdamas užkirsti kelią ginčams, Leonas Pivoriūnas pasiūlė sostinės savivaldybės ekspertų pasirinktoje vietoje – prie Nacionalinės filharmonijos – pastatyti Gedimino Jokūbonio sukurtą 167 cm aukščio J. Basanavičiaus paminklą, kuris jau daug metų eksponuojamas filharmonijos patalpose.

L. Pivoriūno iškelta mintis, kai kam pasirodžiusi įdomi ir priimtina, negalės virsti tikrove. Mirusio skulptoriaus Gedimino Jokūbonio dukra Eglė yra autorinių teisių paveldėtoja. Ji kategoriškai atsisakė leisti didinti tėvo sukurtą skulptūrą. Taip pat ji nemato jokios prasmės kamerinio darbo išnešti į viešąją erdvę, kuri tam nėra pritaikyta. „Aš prisimenu, kaip tėtis darė šią skulptūrą uždarai erdvei, filharmonijos interjerui, kuriame ji dabar stovi. Todėl kitaip ir negali būti. Rapolo Jakimavičiaus kūrinys tikrai netinkamas didinimui, bet nereikia vietoje jo imti mano tėčio darbo“, – savo nusistatymą patvirtino E. Jokūbonytė.

Paminklą J. Basanavičiui Vilniuje ketinama pastatyti dar iki 2018 m. vasario, kai bus minimas valstybės atkūrimo šimtmetis. Laikas senka. Ilgiems derinimams ir perderinimams reikia skelbti logišką pabaigą ir priimti konkretų sprendimą.

Jonas Basanavičius (1851–1927) – lietuvių visuomenės veikėjas, pirmasis laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininkas, gydytojas. Jo vadovaujama Lietuvos Taryba 1918 metų vasario 16 dieną paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. J. Basanavičius pirmasis pasirašė Nepriklausomybės aktą.

Nuotraukoje: Muziejuje saugomas Rapolo Jakimavičiaus 1925 m. sukurtas J. Basanavičiaus paminklo projektinis eskizas skulptorių nuomone neatitinka šiandieninių progresyvių ir aktualių meno tendencijų.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Kultūros parkas

Vasaros baleto šventė – jau pakeliui į Trakus

Ilgai lauktas, analogų Lietuvoje neturintis projektas „Gulbių ežeras“ šiais metais bus rodomas jau 3 kartą. Šį kartą rengėjai parinko dar du klasikinio baleto perlus – Fryderyko Chopino „Šopenianą“ ir Ludwigo Minkaus baleto „Bajaderė“ trečiąjį veiksmą „Šešėlių karalystė“.

Atrasti skambantį Birštoną kvies „Birštono vasaros menų akademija“

Lietuvos kariuomenės orkestro fanfaros, susitikimas su garbingą jubiliejų švenčiančiu maestro Juozu Domarku ir ugningas ansamblio „Giunter Percussion“ koncertas „Ritmo užburti“ – taip liepos 30 dieną prasidės dešimčiai dienų į gražiausią Lietuvos kurortą meno elitą iš viso pasaulio subursianti „Birštono vasaros menų akademija 2016“.

M. Kosinskaitė Palangai dovanoja dvi savaites pasinėrimo į kitą pasaulį

Rugpjūčio 2-ąją Palangoje, „Ramybės galerijoje“, duris atvers Miglės Kosinskaitės tapybos darbų kolekcija.

Palangoje duris atveria išskirtinės juvelyrikos paroda

Palangoje, „Ramybės galerijoje“, duris avteria Beno Staškausko juvelyrikos paroda „More ir Present“.

Naujojo cirko savaitgalis 2016 – be ribų ir be tautybės

Šių metų rugsėjo 6-11 dienomis „Menų spaustuvėje“ vyks XI Naujojo cirko savaitgalis. Iki šiol netyla atgarsiai apie pernykštį jubiliejinį festivalį, pritraukusį būrius naujų gerbėjų. Išaugęs susidomėjusiųjų skaičius pasitvirtino ir minios žiūrovų sulaukusioje Cirko naktyje. Rugsėjį tikimasi dar vieno proveržio.
„Apvalytuose“ vaidinanti G. Petrovskytė: „Be gyvenimiško purvo gėlės neauga“ Dar besimokydama aktorystės meno Greta Petrovskytė sukūrė du pagrindinius vaidmenis režisieriaus Oskaro Koršunovo spektakliuose „Jelizaveta Bam“ pagal Daniilą Charmsą ir „Apvalytieji“ pagal Sarah Kane. Šiandien Greta – diplominius darbus apsigynusi aktorė. Tarsi norisi pasakyti: gyvenimo kryžkelėje stovinti jauna aktorė. Tačiau pati Greta nesijaučia esanti kryžkelėje. Pasak jos, iki šiol viskas labai natūraliai dėliojasi. Apie natūraliai besidėliojančius gyvenimiškus bei kūrybinius kelius kalbamės su pačia Greta.
„Apvalytuose“ vaidinanti G. Petrovskytė: „Be gyvenimiško purvo gėlės neauga“
2016 birželio 6 d.