„The Rooster Gallery“, nuo gyvavimo pradžios populiarinanti jaunąją tapybą, suteikia parodos lankytojams galimybę vienoje erdvėje pamatyti naujausius, aktualiausius perspektyvių lietuvių tapytojų kūrinius ir pajausti, kuo šiemet gyvena, kuo „kvėpuoja“ galerija ir jos reprezentuojami menininkai.
Adomas Danusevičius toliau tęsia lytiškumo tyrinėjimus. Naujausieji jo darbai – anonimiškų portretų serija. Pasitelkdamas įvairius aksesuarus ir kultūrines nuorodas į žymius meno kūrinius, populiariosios kultūros reiškinius, menininkas nagrinėja, kaip konstruojama, kuriama, imituojama asmens tapatybė.
Portreto fragmentų galima įžvelgti ir Andriaus Zakarausko drobėse, tačiau vaizduojamieji elementai tampa vos atpažįstami, kone abstraktūs. Menininko darbams būdingą melancholiją drumsčia emocionalūs spalvų, dėmių, potėpių impulsai. Tiriamos tapybos kaip raiškos priemonės galimybės, daug dėmesio skiriama paveikslo paviršiui, jo ekspresijai.
Žmogaus kūnas ir jo dalys – taip pat pagrindiniai Kristinos Ališauskaitės paveikslų motyvai. Vaizduojamos situacijos kinematografiškos, balansuoja tarp kino, sapno ir tikrovės. Kūno veiksmai ir judesiai čia tampa simboliškais ritualais, atspindinčiais psichologines būsenas ir įvairius žmogaus tapatybės aspektus.
Auksės Miliukaitės kūrybiniai tyrinėjimai glaudžiai siejasi su kultūros istorija. Jos paveiksluose siejami kultūros artefaktai (įvairių dekoratyvinių dirbinių, meno kūrinių elementai), įvairūs buities daiktai, artimųjų portretai. Autobiografiškos kompozicijos tampa savotišku menininkės dienoraščiu, kuriame ji atkuria savo išgyvenimus, kūrybinius ir asmeninius atradimus bei praradimus.
Kultūros, o tiksliau – meno, istorija ir aktualijos yra ir Eglės Karpavičiūtės tapybos darbų pagrindinis objektas. Jos paveikslų motyvai – meno kūriniai, menininkai, architektūriniai paminklai ir kiti žymūs kultūriniai dirbiniai bei reiškiniai. Intelektualiuose, analitiškuose ir ironiškuose E. Karpavičiūtės darbuose abejojama įsitvirtinusiomis nuostatomis apie kūrinio originalumą ir kūrėjo statusą, pabrėžiamas meno pasaulio pavaldumas visuomenėje ir kultūroje veikiantiems galios mechanizmams.
Pagrindinis Vitos Opolskytės kūrybinių ieškojimų atspirties taškas – interjeras. Nostalgiškose kompozicijose jungiasi realių interjerų fragmentai ir siurrealistiniai elementai, kasdieniai ir neįprasti daiktai, tarsi iš senų fotografijų atklysta vaikų ir gyvūnų figūrėlės. Taip tapytoja nagrinėja santykį tarp tikrovės ir fikcijos, vaizdinėmis užuominomis ir nuorodomis pavadinimuose intriguoja ir ragina įsitraukti.
Parodoje stebimi ne tik individualūs menininkų kūrybiniai ieškojimai, asmeninė kūrybos evoliucija. Čia pat koncentruotai išryškėja ir bendros šiuolaikinės tapybos tendencijos, išsiskleidžia tapybinės raiškos ir aktualių idėjų įvairovė.
