Palaimintuoju skelbiamo kankinio pavardė verčia suklusti: ką apie jį žinome?

 (68)
Vilniečių ir sostinės svečių akis vis patraukia prie pietinio Vilniaus arkikatedros įėjimo eksponuojama paroda, skirta Teofiliui Matulioniui. Negana to, Bažnytinio paveldo muziejuje iki pat rugsėjo vidurio veiks dar viena panašios tematikos paroda „Per kryžių į žvaigždes! Arkivyskupas Teofilius Matulionis“. Žinome, kad birželio 25-ąją Vilniuje popiežiaus Pranciškaus įgaliotas kardinolas Angelo Amato T. Matulionį paskelbs palaimintuoju.
Teofiliui Matulioniui skirta paroda
© Laima Penekaitė

Kalbamės su šių parodų kuratorėmis – tapytoja, menotyrininke Sigita Maslauskaite ir istorike Alina Pavasaryte.

– Kodėl Katedros aikštėje įrengta paroda, skirta T. Matulioniui? Ką ji pasakoja praeiviui? Kas yra tas parodos lankytojas?

„Paroda ant tvoros pirmiausia atsirado todėl, kad sužinoję džiugią žinią apie Dievo tarno Teofiliaus beatifikaciją, atsidūrėme labai paradoksalioje situacijoje: turime palaimintąjį, visos Katalikų Bažnyčios pripažįstamą kaip sektiną pavyzdį, o žinių apie jį – minimaliai. Kai kurie iš mokyklinio istorijos vadovėlio lyg ir atsimena, galbūt istorijos fakultete ar KBG muziejuje apie tokį girdėjo, kiti su pal. Jurgiu Matulaičiu painiodami linksi...

Išryškėjo gana skaudi situacija – štai jis, herojus, mūsiškis, jau norisi ir pagaliau galima didžiuotis, bet dar nelabai žinome, ką apie jį papasakoti, ką apskritai mums reiškia turėti palaimintąjį. Todėl pirmasis žingsnis ir buvo viešai, neįpareigojant ir neįspraudžiant lankytojo į nepatogią, erdvės apribotą patalpą, leisti bent trumpai, prabėgant ar ilgiau sustojant, susipažinti su Teofiliaus istorija“, – teigia A. Pavasarytė.

Alina Pavasarytė
Alina Pavasarytė
© Asmeninis archyvas

Pro Katedros aikštę praeina visi – tikintys ir netikintys. Daug žmonių iš viso nekreipia dėmesio į tai, kas vyksta aplink juos. A. Pavasarytė sako: „Katedros aikštė šiuo atveju veikia kaip tobula vieta ekspozicijai: čia beveik kasdien pralekia, susitinka ar tiesiog prasilenkia kone kiekvienas vilnietis. Taigi „atsitiktinis praeivis“, ar veikiau „pastebėtojas“, tikriausia ir yra tiksliausias parodos lankytojo apibūdinimas.“

Menotyrininkė S. Maslauskaitė pasakoja, kad rengdami parodą apie vyskupą kuratoriai galvojo apie tai, ką jaučia ir galvoja bažnyčios nelankantys žmonės:

„Yra toks stereotipas – ką gi pasakyti apie šventą vyskupą? Nebent pagarbiai patylėti, tiesa? Atrodo, kad net klausti nėra apie ką, nes daugeliui tiesiog neįdomu. Jei kalbėtume apie kokį šventąjį misionierių, tada bent iš mandagumo kiltų klausimas, kur jis keliavo, ką sutiko, kaip jam sekėsi. O štai T. Matulionis ateina iš XX amžiaus, kai atrodo, kad jau viską žinome.“

Parodoje pasirinktos „kanoninės“, atpažįstamos arkivyskupo ir jo aplinkos fotografijos, suderintos su trumpu chronologiniu pasakojimu.

„Kankinystė, orumas ir garbė – šios nuo paties Matulionio gyvenimo neatskiriamos vertybės išryškėja peržvelgus visus stendus, apie tai ir kalba ši paroda“, – pažymi A. Pavasarytė.

„Šiomis parodomis norėjosi užkalbinti žmogų ne oficiozine, bažnytine ikonografija, bet žmogiškumu. To žmogiškumo tarpukario nuotraukose yra daug, jose matome ir daug romantikos. Štai nuotrauka, kur Teofilius nufotografuotas Maskvos kalėjime, o atrodo lyg kokiame ramiame parke. Tą nuotaiką sukuria civiliniai drabužiai, bažnytinių atributų nebuvimas.

Įdomu, kad dauguma užsienio turistų pirmiausia sustoja ties tomis nuotraukomis, kuriose Teofilius apsirengęs kalinio drabužiais, ir tik tada pradeda visą parodą nuo pradžios. Rinkdamos nuotraukas, daugiausia iš Birštono sakralinės dailės muziejaus archyvo, drauge su parodos kuratorėmis Roma Zajančkauskiene ir A. Pavasaryte ieškojome tų bendražmogiškumo atvaizdų“, – pasakoja S. Maslauskaitė.

– Kas būdinga to meto fotografijai? Kokį T. Matulionį galime pažinti per fotografijas? Koks jis pasirodė jums asmeniškai?

„Maždaug nuo XIX a. antros pusės, kai gimė fotografija, iki dabartinių dienų matome, kad šventųjų atvaizdai, net ir kanoniniai, dažniausiai yra fotografijos. Paveikslai paprastai būna nuotraukų kartotė su specialiais atributais. Teofiliaus atributai bus kalėjimus, lagerius simbolizuojantys dalykai ir – kaip kontrastas – vyskupo ženklai“, – sako S. Maslauskaitė.

A. Pavasarytė teigia, kad to meto, t. y. XX a. pirmosios pusės fotografija yra gana statiška, visada surežisuota, sustatyta taip, kaip reikia. Spontaniškumo ar „pagautų“ emocijų fotografijos istorijoje dar reikės kiek palaukti. Ekspresyviai išraiškingų Teofiliaus nuotraukų yra labai nedaug. Besišypsančio Teofiliaus atvaizdas – apskritai retenybė. Visas parodoje eksponuojamas nuotraukas, padarytas tiek vyskupo tarnystės metu, tiek sovietų lageriuose, tiek jau senatvėje, vienija patraukiantis Teofiliaus žvilgsnis. Orus, meilės kupinas, kiek susirūpinęs, tačiau visad šviesus, globojantis. Iš to žvilgsnio beveik galima rekonstruoti jo kankinystės istoriją – po kiekvieno įkalinimo, kiekvienos padarytos skriaudos vis šviesesnis. Nieko nestebina, kad veidas, kūnas kaskart vis labiau suvargęs, sunykęs, tačiau akys spindi.

– Kaip jūs pačios susipažinote su Teofiliumi? Koks yra jūsų santykis su juo šiandien?

„Būdama vilnietė daugiau žinojau apie Mečislovą Reinį ir Vincentą Borisevičių, jų dramatiškas gyvenimo istorijas. Žinojau, kad buvo toks trejetas – Reinys, Borisevičius ir Matulionis. Pažintis su T. Matulioniu nutiko labai netikėtai. 1997 metais atvykau į Romą mokytis ir ten susipažinau su garsiuoju Bažnyčios istoriku Pauliumi Rabikausku, kuris tuo metu dirbo Grigaliaus universitete.

Po poros metų Rabikauskas susirgo, atsidūrė ligoninėje, tad mes, trys draugės, nuvykome jo aplankyti. Ir staiga matome, kad jis bemirštąs, jo liga labai smarkiai pažengusi. Nesitikėjome, kad bus tokia dramatiška padėtis, stovime sutrikusios jo palatos vienutėje. Jis bando kalbėti, bet jam vis užeina priepuolis ir jis nutyla, nes kosėja krauju.

Stovime pastirusios, nežinome, nei ką sakyti, nei kaip paguosti. Matome, kad jis nori mums kažką esminio pasakyti. Rankose laiko mažą paveiksliuką ir, kai priepuolis praeina, jį rodo, ten – T. Matulionis.

Tą akimirką įsidėmėjau – P. Rabikauskas yra toks rimtas istorikas, o melsti pagalbos pasirinko tokį mažai žinomą žmogų – Teofilių. Galvojau, juk galėjo pasiimti kokį visiems žinomą šventąjį, kad ir Jurgį Matulaitį, Kazimierą. Iš tokio racionalaus mokslininko lūpų išgirsti Teofiliaus vardą buvo labai netikėtas ir įspūdį darantis dalykas.

Man, praktikuojančiai katalikei, reikėjo sąmoningai žengti tą žingsnį ir pradėti domėtis Teofiliaus gyvenimu. Štai tada ir atsiveria visas grožis, ir matai, kad tas žmogus visiškai nenuobodus. Be to žingsnio tau tas asmuo ir liks nepažįstamas. Istorijose apie Teofilių matai tą tikrumą, paprastumą, neapsimetinėjimą, nuoširdumą“, – atvirai pasakoja menotyrininkė ir tapytoja S. Maslauskaitė.

Sigita Maslauskaitė
Sigita Maslauskaitė
© Jevgenija Levin

Apie dinamišką pažintį su T. Matulioniu pasakoja ir istorikė A. Pavasarytė. „Visų pirma, esu kilusi iš Kaišiadorių. Kaip vyskupijos ganytojo, Matulionio pavardė buvo girdėta gana seniai, tačiau ilgą laiką jis tiesiog buvo „paminklas prie katedros“.

Vėliau teko dalyvauti Kaišiadorių vyskupijos piligriminėje kelionėje, kurios globėju pasirinktas Teofilius. Tuo metu, kiek atsimenu dabar, pažintis prasiplėtė iki „labai daug kentėjęs, bet gerą humoro jausmą turėjęs vyskupas, labai geras ir drąsus žmogus“.

Brandesnis pažinties etapas prasidėjo įstojus į VU Istorijos fakultetą ir domintis Katalikų Bažnyčios padėtimi sovietinėje Lietuvoje. Tai buvo įkontekstinantis, akademinės pažinties etapas, supažindinęs mane su tvirtu, protingu, atsakingu, principingu, drąsiu ganytoju, ryžtingai atlaikiusiu okupantų iššūkius ir pavyzdingai iškentusiu visą spektrą XX a. Lietuvai kliuvusių istorinių negandų.

Santykis ir toliau auga. Šiuo metu tai – pagarbos, susižavėjimo, mokinystės santykis ir „saviškio“ užtarėjo turėjimo džiaugsmas“, – šypsosi istorikė.

– Birželio 15 d. Bažnytinio paveldo muziejuje atidaryta dar viena paroda, skirta Teofiliui. Kuo ji įdomi? Trumpai papasakokite apie ją ir kodėl verta ją aplankyti?

„Parodoje kontrasto principu eksponuojami vyskupą per skirtingus gyvenimo etapus lydėję asmeniniai daiktai. Tremties ir kančios atributai: slapta aukotų šv. Mišių reikmenys, kalinio drabužiai, baudžiamojo KGB byla, – ir visiškai kitokie vyskupo daiktai: insignijos, prabangi liturginė taurė, puošnūs drabužiai ir Positio dokumentas, atvėręs kelią skelbti palaimintuoju.

Visi šie daiktai, priklausę vyskupui, yra antrojo laipsnio relikvijos. Lankytojai yra kviečiami iš labai arti, mažoje erdvėje pamatyti ir asmeniškai pajausti Teofiliaus gyvenimą nusakantį kankinystės ir orumo kontrastą.

Be to, bus pristatomos ir rečiau publikuojamos, ne taip dažnai matomos nuotraukos iš vyskupo gyvenimo“, – kviečia viena parodos kuratorių A. Pavasarytė.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Kultūra

Prezidentė pasveikino G. Balandytę jubiliejaus proga (3)

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino aktorę Gražiną Balandytę 80-ojo jubiliejaus proga.

Kauniečius kviečia netradicinė biblioteka prie Lampėdžių karjero

Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka šiemet įrengė netradicinę biblioteką paplūdimyje. Visą vasarą šeštadieniais nuo 12 iki 17 val. prie Lampėdžių karjero šalia kempingo veikia biblioteka po atviru dangumi.

Italo sumanymai klaipėdiečius išginė į balkonus (2)

„EDIT Klaipėda Street Art“ festivalis siekia ne tik sukurti gražių didelio formato piešinių ant sienų, bet ir atskleisti viešosios erdvės teikiamas galimybes dialogui ir bendravimui.

„Užutrakio vakarai“ dovanoja muzikinę vasarą su pasaulio scenos meistrais

Muzikos festivalis „Užutrakio vakarai“ vėl kviečia į romantiškus pasimatymus Užutrakio dvare. Tryliktojo festivalio koncertai liepą ir rugpjūtį skambės prancūziška elegancija švytinčiame dvare ir jo erdvėse.

Naujai įsteigtą literatūros premiją „Prix America“ laimėjo banglentininko prisiminimai (1)

Klasika jau vadinami banglentininko prisiminimai pirmadienį laimėjo naujai įsteigtą literatūros premiją „Prix America“ kaip geriausia knyga, išleista JAV arba parašyta apie Jungtines Valstijas.
OKT teatras
W
HAMLETAS
2017 liepos 29 d. 21.30 val.
Režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklis „Vestuvės“, pastatytas atsispiriant nuo vokiečių klasiko Bertoldo Brechto pjesės, tapo vienu sėkmingiausių pastarojo laiko OKT/Vilniaus miesto teatro pastatymų. Jau per pirmąjį sezoną „Vestuvės“ parodytos rekordiškai daug – net 50 kartų. 51-asis kartas aktorių laukė Sankt Peterburge rengiamo festivalio „Raduga“ scenoje.
Oskaro Koršunovo teatro vasara: vestuvės Sankt Peterburge, laidotuvės Madride
2017 birželio 20 d.